„Plungė jam buvo pasaulio centras“

Jur­gi­tos NAG­LIENĖS nuo­trau­ka
„Pirmą­kart J. Bag­doną Ogins­kių rūmuo­se pa­si­ti­ko­me su „Ke­pu­ri­ne“, o 110-ąsias me­ti­nes šven­čia­me tik­rai mo­der­niai. Ma­nau, kad nė vie­nas me­no­ty­ri­nin­kas ne­būtų taip gra­žiai pri­statęs pa­ro­dos kaip šis jau­ni­mas“, – su­ma­ny­mu džiaugė­si A. Ba­ka­naus­kas
Praė­jusį šeš­ta­dienį Že­mai­čių dailės mu­zie­ju­je ati­da­ry­ta Plungės garbės pi­lie­čio, dai­li­nin­ko Juo­zo Bag­do­no kūry­bos pa­ro­da. Nuo ta­da, kai šis iš Plungės ra­jo­no kilęs me­ni­nin­kas mu­zie­jui pa­do­va­no­jo ne­mažą dalį sa­vo darbų, pra­ėjo jau ko­ne trys de­šimt­me­čiai. Per tą laiką su­reng­ta ne vie­na jų pa­ro­da, be to, ke­li J. Bag­do­no dar­bai puo­šia ir nuo­la­tinę mu­zie­jaus eks­po­zi­ciją, ta­čiau šįkart, mi­nint dai­li­nin­ko 110-ąjį ju­bi­liejų, vi­suo­me­nei pri­sta­ty­ta ir ne­ma­žai iki tol dar neeks­po­nuotų jo darbų.



Davęs pra­džią mu­zie­jui

Kaip per pa­ro­dos ati­da­rymą, su­rengtą dai­li­nin­ko gi­mi­mo dieną, at­skleidė Že­mai­čių dailės mu­zie­jaus di­rek­to­rius Al­vi­das Ba­ka­naus­kas, pa­reng­ti šią eks­po­zi­ciją buvęs ne­men­kas iššū­kis mu­zie­jaus ko­lek­ty­vui, mat dau­ge­lis J. Bag­do­no darbų – itin di­de­lio for­ma­to. Tad no­rint tiek juos įrėmin­ti, tiek iš­ka­bin­ti ant sienų, te­ko pa­plušė­ti iš pe­ties.
Li­ki­mas taip su­dėlio­jo 1911 m. gruod­žio 11 d. ne­to­li Plungės, Antrųjų Vy­dei­kių kai­me, gi­mu­sio J. Bag­do­no gy­ve­ni­mo ke­lią, kad tiek pir­mie­ji jo žings­niai, tiek pa­sku­ti­niai bu­vo su­si­ję su My­ko­lo Ogins­kio rūmais. 1923–1926 m. jis lankė čia vei­ku­sią „Saulės“ gim­na­ziją, o vėliau, jau gy­ven­da­mas emig­ra­ci­jo­je JAV, dėjo daug pa­stangų, jog Sta­ty­bos tech­ni­ku­mo tuo me­tu val­dy­tuo­se rūmuo­se būtų įkur­tas Že­mai­čių dailės mu­zie­jus.
„Jam mu­zie­jus bu­vo šven­tovė, ant­rie­ji na­mai, nes pa­li­ko čia di­delę dalį sa­vo kūry­bos“, – pri­sta­tant ju­bi­lie­jinę pa­rodą, pri­si­mi­ni­mais apie J. Bag­doną da­li­no­si ne­ma­žai su juo bend­ra­vu­si bu­vu­si Plungės kultū­ros cent­ro tau­to­dailės ku­ra­torė Za­fi­ra Lei­lio­nienė.
Pats mu­zie­jus bu­vo įsteig­tas 1994 me­tais, ta­čiau jau 1993-ai­siais, kaip pri­si­minė A. Ba­ka­naus­kas, lau­ke liau­diškų šo­kių ko­lek­ty­vui „Su­var­tu­kas“ šo­kant „Ke­pu­rinę“, 
J. Bag­do­nas „pa­li­po tais laip­tais ir at­ėjo į šiuos rūmus.“ Dar čia be­si­mo­kant  tech­ni­ku­mo moks­lei­viams, ant­ra­me aukš­te bu­vo ati­da­ry­ta jo paveikslų pa­ro­da.
Ga­li­ma sa­ky­ti, kad tai ir bu­vo Že­mai­čių dailės mu­zie­jaus pra­džių pra­džia, nes po metų, iš­sikė­lus tech­ni­ku­mui, rūmai ati­te­ko būtent muziejui. Kiek anks­čiau prie­š tai, kai dailės mu­zie­jus Plungė­je dar at­rodė tik gra­ži sva­jonė, dai­li­nin­kas rūmuo­se pa­li­ko ne­įkai­no­jamą do­vaną – 18 di­de­lių dro­bių. Antrą­kart su­grįžęs 1995-ai­siais, jau įsteig­to mu­zie­jaus fon­dus pa­pildė dar 90-čia darbų.


Iš­maišęs pa­saulį, ra­mybę ra­do gim­tinė­je

1999-ai­siais dai­li­nin­kas nu­tarė vi­sam lai­kui grįžti į Lie­tuvą, įsikūrė ne kur ki­tur, o  Plungė­je. Ir vėliau pri­si­pa­ži­no, kad tai bu­vo vie­nas ge­riau­sių spren­dimų jo gy­ve­ni­me. Nors gy­ve­no ne vie­no­je už­sie­nio ša­ly­je, bu­vo tapęs sa­vu did­žiuo­siuo­se pa­sau­lio did­mies­čiuo­se, nie­kur taip ge­rai ne­si­jautė kaip tuos pa­sku­ti­nius gy­ve­ni­mo me­tus gim­to­jo­je Plungė­je.
Jo gy­ve­ni­mo ke­lias vin­gia­vo iš vai­kystės Vy­dei­kių ir jau­nystės Plungės per Tel­šius, vėliau Kauną ir Vil­nių, kur ka­ro me­tais va­do­va­vo Vil­niaus dai­liųjų amatų mo­kyk­lai. 1944 m. 
pa­si­traukė į Va­ka­rus, kurį laiką gy­ve­no Aust­ri­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je (Ra­vens­bur­go lie­tu­vių gim­na­zi­jo­je dėstė pie­šimą ir me­no is­to­riją). 1948 m. žiemą lai­vu išp­laukė į Ko­lum­biją, ap­si­gy­venęs Bo­go­to­je taip pat dėstė me­no dis­cip­li­nas, įkūrė ke­ra­mi­kos stu­diją.
1958 m. at­vy­ko į JAV ir ap­si­gy­ve­no Va­šing­to­ne, čia įsteigė pres­ti­žinę me­no ga­le­riją. Vėliau per­si­kėlė į me­ni­ninkų me­ka va­di­namą Niu­jorką. „Tik čia galė­jau įsi­jung­ti į lie­tu­višką veiklą, dirb­ti or­ga­ni­za­cinį darbą tarp lie­tu­vių ir kitų ša­lių dai­li­ninkų. Nep­riė­miau jo­kios ki­tos ša­lies pi­lie­tybės, ne­įsi­gi­jau nuo­sa­vo na­mo. Bu­vau, ko ge­ro, pa­ts ne­tur­tin­giau­sias dai­li­nin­kas tarp Ame­ri­kos lie­tu­vių, nes pa­veikslų sa­lo­nams be­veik ne­ta­piau“, – rašė pri­si­mi­ni­muo­se.


„Plungė­je jis bu­vo lai­min­gas“

Pas­ku­ti­niai­siais jo gy­ve­ni­mo JAV me­tais pas dai­li­ninką kurį laiką viešė­jo tuo­me­tinė Že­mai­čių dailės mu­zie­jaus di­rek­torė Vi­da Turs­kytė. At­si­mi­ni­mais apie šią vieš­nagę ir to­lesnį bend­ra­vimą ji pa­si­da­li­no ir su pra­ėjusį šeš­ta­dienį at­vy­ku­siai­siais į pa­ro­dos ati­da­rymą.
Mo­te­ris pri­si­minė, kad jai at­vy­kus J. Bag­do­nas tik ne­se­niai bu­vo per­si­rgęs plau­čių li­ga, tad pir­miau­sia už­duo­tis, ku­rios ji ėmėsi, bu­vo įkal­bin­ti dai­li­ninką kuo ma­žiau rūky­ti. Pa­vy­ko – juo­du su­si­tarė dėl trijų ci­ga­re­čių per dieną: po vieną po pus­ry­čių, pietų ir va­ka­rienės.
„Jis turė­jo namų tvar­ky­toją iš Lie­tu­vos, nes pa­čiam jau bu­vo sun­ku pa­si­rūpin­ti bui­ti­mi. Pa­si­siū­liau, kol gy­ven­siu pas jį, pa­va­duo­ti tą mo­terį. Jis sa­ko, kad pir­ma turės ma­ne iš­ban­dy­ti. Nu, ir po­rą dienų bandė. Po to, gird­žiu, vieną va­karą skam­bi­na kaž­kam. Sa­ko, ži­nai, virt tai mo­ka, bet ci­ga­re­tes at­ėmė“, – juokė­si V. Turs­kytė, ne sykį ak­cen­ta­vu­si išs­kir­tinį dai­li­nin­ko hu­mo­ro jausmą.
Ji pa­sa­ko­jo per Niu­jor­ke pra­leistą laiką la­bai daug pa­ma­čiu­si. J. Bag­do­nas kas­dien su­da­ry­da­vo planą, kur nu­vyk­ti, ką pa­ma­ty­ti, nes pa­ts jau ne­turė­jo tam jėgų. Bet rūpi­no­si, kad vieš­nia kuo dau­giau pa­tirtų šio­je ke­lionė­je ir pa­si­semtų iš jos.
„Plungė jam bu­vo miestų mies­tas, pa­sau­lio cent­ras. Būda­vo, klau­siu, kas tau yra svar­bes­nis – Niu­jor­kas ar Plungė. „Nu aiš­ku, kad Plungė“, – vi­sa­da at­sa­ky­mas būda­vo tik toks. Kiek­vieną va­karą kal­ba pa­si­suk­da­vo ir apie Ogins­kių rūmus, kad čia tu­ri būti že­mai­čių me­ka, me­no ir kultū­ros cent­ras. Pla­nuo­da­vo sa­vo grįžimą į Lie­tuvą, per­gy­ven­da­vo, kaip sek­sis per­si­kraus­ty­ti, nes svei­ka­ta jau bu­vo silp­na, ypač – kaip reikės per­vež­ti pa­veiks­lus. O tie pa­veiks­lai jo na­muo­se bu­vo su­kai­šio­ti vi­so­se kertė­se. Pradė­jom traukt tuos dar­bus iš pa­lo­vių ir pa­kuot, – pa­sa­ko­jo V. Turs­kytė.
Mo­te­ris sakė ne sykį drąsi­nu­si dai­li­ninką grįžti į Lie­tuvą. „Tik Plungė­je, tik pas Ge­nutę (duk­terė­čią Ge­no­vaitę Rim­ke­vi­čienę – aut.) – nie­kur ne­bus ge­riau. Ir tik­rai jam čia bu­vo la­bai ge­rai. Plungė­je jis bu­vo lai­min­gas“, – įsi­ti­ki­nu­si V. Turs­kytė, ar­ti­mai bend­ra­vu­si su J. Bag­do­nu ir pa­sku­ti­niais jo gy­ve­ni­mo me­tais Plungė­je, bu­vu­si ša­lia jo prie­š užgęs­tant gy­vy­bei 2005-ai­siais li­go­ninės rea­ni­ma­ci­jo­je.


Sa­vo ar­chyvą do­va­no­jo bib­lio­te­kai

„Juo­zas tik­rai bu­vo alt­ruis­tas, viską norė­jo par­vež­ti į Lie­tuvą. Ir to­kią sa­vybę turė­jo – do­va­no­da­vo sa­vo pa­veiks­lus daug kam: mu­zie­jams, gy­dy­to­jams. Vi­sur, kur reng­da­vo pa­ro­das, pa­lik­da­vo. Pri­si­me­nu, kaip mes su juo rengė­me pa­rodą Už­sie­nio rei­kalų mi­nis­te­ri­jo­je, ir po pa­ro­dos, ne­ži­nau, kas at­si­ti­ko... Jis kalbė­jo­si su vi­ce­mi­nist­ru ir po to po­kal­bio sa­ko man: „No­riu vi­sus dar­bus par­si­vež­ti na­mo į Plungę, nė vie­no čia ne­pa­lik­siu.“ Ji­sai bu­vo toks – jei­gu kas ne­pa­tik­da­vo, tie­siai švie­siai sa­ky­da­vo“, – taip J. Bag­doną pri­si­minė A. Ba­ka­naus­kas.
Jis pa­sa­ko­jo apie daž­nus dai­li­nin­ko ap­si­lan­ky­mus mu­zie­ju­je, kuo­met už­sukęs J. Bag­do­nas, kaip tik­ras bo­he­mos at­sto­vas, pirmiausia pa­pra­šy­da­vo taurės rau­do­no vy­no. Ją išgė­rus lauk­da­vo il­gi pa­si­vaikš­čio­ji­mai po par­ką, ly­di­mi po­kal­bių, kaip rūmai bus res­tau­ruo­ja­mi, ke­lia­mi nau­jam gy­ve­ni­mui, kaip čia vyks pa­ro­dos.
Pri­si­mi­ni­mais apie J. Bag­doną da­li­no­si ir bib­lio­te­ki­ninkė Oti­li­ja Juo­za­pai­tienė, daug bend­ra­vu­si su dai­li­nin­ku, kai jis nu­sprendė Plungės vie­ša­jai bib­lio­te­kai do­va­no­ti sa­vo ar­chyvą. Bib­lio­teką pa­sie­ku­sios nuo­trau­kos, ki­ti do­ku­men­tai bu­vo ne­surū­šiuo­ti, neap­ra­šy­ti, tad te­ko ne­ma­žai pa­dirbė­ti su pa­čiu dai­li­nin­ku, išk­laus­ti ir už­ra­šy­ti, kas kiek­vie­no­je nuo­trau­ko­je.
Ir nors J. Bag­do­no akys jau bu­vo silp­nos, ta­čiau ge­ra at­min­tis lei­do be var­go at­kur­ti vi­sus su­si­ti­ki­mus, ren­gi­nius, pa­rodų ati­da­ry­mus, api­būdin­ti juo­se da­ly­va­vu­sius as­me­nis.
Bib­lio­te­ki­ninkė pri­si­minė, kad su juo bu­vo be ga­lo įdo­mu bend­rau­ti, nes is­to­ri­jos lie­da­vo­si vie­na po ki­tos kaip iš gau­sybės ra­go, ir vie­na už kitą įdo­mesnės. Gai­la tik, kad su­tvar­kius ar­chyvą ir nu­ta­rus da­ry­ti po­kal­bių įra­šus, 2004-ųjų pa­bai­go­je spėta įra­šy­ti tik vieną ka­setę. Ki­to su­si­ti­ki­mo taip ir ne­be­pa­vy­ko su­de­rin­ti – J. Bag­do­nas iš­ke­lia­vo ana­pi­lin.


Ra­gi­no spręsti skulptū­ros li­kimą

Būtent tokį dai­li­ninką – be ga­lo im­po­zan­tišką, nuo­lat ap­suptą draugų ir pa­žįstamų, ži­no­jusį dau­gybę is­to­rijų ir galė­jusį jas be su­sto­ji­mo po­rin­ti, pri­si­minė ir tuo­metė Plungės kultū­ros cent­ro tau­to­dai­li­ninkų ku­ra­torė Z. Lei­lio­nienė.
„Mūsų Bag­do­nas bu­vo žvaigždė, di­delė as­me­nybė. Turė­jo la­bai daug draugų, pa­žįstamų“, – taip ji api­būdi­no bi­čiulį, ta­čiau sa­vo pa­si­sa­kymą pa­baigė ne to­kia sma­gia gai­da. Z. Lei­lio­nienė  pri­si­minė Rie­ta­vo gatvės pra­džio­je, skve­re­ly­je prie po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to, įkur­dintą ir li­ki­mo va­liai pa­liktą 1997 m. Plungės mies­tui J. Bag­do­no pa­do­va­notą abst­rak­čių geo­met­ri­nių formų skulptūrą, ku­ri jau se­niai ne­be­puo­šia mies­to.
Mo­te­ris sakė ne sykį ėju­si per įvai­rias ins­tan­ci­jas, bu­vu­si pas se­niūną, net sky­ru­si pa­si­ma­tymą vie­nam vers­li­nin­kui, pro ku­rio ka­bi­ne­to langą ma­to­si ta skulptū­ra, ta­čiau jis taip ir neatėjęs.
„Kad būtų taip pa­pras­ta paimt ir nu­da­žyt. Pakviesčiau Ve­selį, gal Si­mutį, Čer­niauską (dai­li­nin­kai Al­gi­man­tas Ve­se­lis, Val­das Si­mu­tis ir Leo­nar­das Čer­niaus­kas – aut.) ir mes vi­si su­kibę nu­da­žy­tu­me, bet ten rei­kia nu­šli­fuo­ti, pa­ruoš­ti tą me­talą. Gal­vo­ju – juk mūsų mu­zie­jus ši­taip gra­žiai drau­gau­ja su Tel­šiuo­se stu­di­juo­jan­čiais jau­nai­siais me­ni­nin­kais, gal jie galėtų pri­kib­ti? Ar­ba gal kokį pro­jektą pa­ra­šy­ti reikėtų? Tai būtų pa­sku­ti­nis Bag­do­no no­ras, iš­pil­dy­tas jo draugų“, – kalbė­jo Z. Lei­lio­nienė.
Rea­guo­da­mas į jos iš­sa­ky­tus ra­gi­ni­mus A. Ba­ka­naus­kas pri­si­pa­ži­no, kad ši skulptū­ra – ir mu­zie­jaus gal­vos skaus­mas. Pa­sak jo, būtų ga­li­ma šiai skulptū­rai ras­ti naują, tin­ka­mesnę vietą. „Aš ma­ny­čiau, kad ji dar su­skambės“, – sakė mu­zie­jaus di­rek­to­rius. Ir pa­žadė­jo ini­ci­juo­ti rei­kia­mas pro­cedū­ras, kad to­kiai ne­pa­gar­bai dai­li­nin­kui ir jo kūry­bai būtų pa­dėtas taš­kas.