Plungė vėl nekantriai laukia atskrendančios muzikos paukštės

Pir­mie­ji žings­niai

1969 me­tais, šven­čiant Plungės 1-osios vi­du­rinės mo­kyk­los 50-metį, į kurį su­gužė­jo šim­tai šią mo­kyklą bai­gu­sių mo­ki­nių, ki­lo min­tis su­bur­ti iš­si­bars­čiu­sius plun­giš­kius daž­niau su­si­tik­ti ir būti nau­din­gais Plungės kraš­tui. Nu­tar­ta įkur­ti Plun­giš­kių drau­giją.
Drau­gi­jos įkūri­mo da­ta – 1971 m. bir­že­lio 5-oji, kai Plungės 1-osios vi­du­rinės mo­kyk­los ini­cia­ty­va su­kvies­ta apie 50 gar­sių Lie­tu­vo­je ir vie­ti­nių plun­giš­kių. Bu­vo iš­rink­tas drau­gi­jos pre­zi­den­tas – juo ta­po aka­de­mi­kas Adol­fas Ju­cys. Į Ta­rybą iš­rink­ti moks­li­nin­kai, me­ni­nin­kai, me­di­kai bu­vo įpa­rei­go­ti reng­ti kultū­ri­nius ren­gi­nius, su­si­ti­ki­mus su ra­jo­no žmonė­mis, ra­šy­ti straips­nius į tuo­me­tinį laik­raštį „Ki­birkš­tis“.
„Mūsų tiks­las – už­deg­ti jau­nimą ge­riems dar­bams, mo­ky­ti mylė­ti sa­vo gim­tinę,“ – sakė A. Ju­cys.
„Plun­giš­kių drau­gi­ja bu­vo išs­kir­ti­nis reiš­ki­nys to me­to Lie­tu­vo­je. Že­mie­čiai į tuos su­si­ti­ki­mus skubė­da­vo kaip į did­žiau­sią šventę, bend­rau­da­vo tar­pu­sa­vy­je ir su ra­jo­no žmonė­mis. Bu­vo at­nau­jin­ti ry­šiai su gim­ti­ne, pa­pro­čiais, sa­va že­mai­tiš­ka šnek­ta“, – pri­si­minė drau­gi­jos vi­cep­re­zi­dentė Ge­no­vaitė Žio­ba­kienė.
Šis gra­žus tu­ri­nin­gas lai­ko­tar­pis tęsėsi neil­gai – pen­ke­rius me­tus. 1976 me­tais drau­gi­jos veik­la nu­trūko ir bu­vo at­kur­ta 2003-ai­siais. At­ku­ria­ma­sis su­va­žia­vi­mas įvy­ko Plungės me­no mo­kyk­lo­je, ini­cia­to­riai – Plungės garbės pi­lie­tis Bro­nis­lo­vas Lu­bys ir me­ras Vy­tau­tas Jo­nu­tis. Į sueigą su­si­rin­ko daug Lie­tu­vai nu­si­pel­niu­sių žmo­nių: pro­fe­so­riai, mokslų dak­ta­rai, me­di­kai, mo­ky­to­jai, ra­šy­to­jai, vals­tybės veikė­jai. Dau­gybė gar­sių pa­vard­žių. Ir vi­si vie­nin­gai nu­sprendė: gar­sio­jo aka­de­mi­ko A. Ju­cio va­do­vautą drau­gi­jos veiklą įam­žin­ti ir būti­nai tęsti to­liau.
Pro­fe­so­riui Juo­zui Pun­dziui pa­si­ūlius, drau­gi­jos pre­zi­den­tu vie­nin­gai bu­vo iš­rink­tas dr. Bro­nis­lo­vas Lu­bys, vi­cep­re­zi­den­te – M. Ogins­kio me­no mo­kyk­los di­rek­torė G. Žio­ba­kienė.


Tarp kryp­čių – ir kultū­ri­nio sa­vi­tu­mo

Daug gra­žių vil­čių su­teikė at­kur­tos ir pa­pil­dy­tos drau­gi­jos tra­di­ci­jos: puo­selė­ti kraš­to is­to­riją, ini­ci­juo­ti ir rem­ti pro­jek­tus, pri­sta­tan­čius Plungės kraštą, rūpin­tis iš­ki­lios as­me­nybės – ku­ni­gaikš­čio My­ko­lo Ogins­kio – idėjų įgy­ven­di­ni­mu ir t.t.
Pa­si­rink­tos drau­gi­jos veik­los kryp­tys: svei­ka­tin­gu­mo, eko­no­mi­nio vys­ty­mo­si, visų džiaugs­mui – ir kultū­ri­nio sa­vi­tu­mo. Šiai idė­jai jėgas su­telkė nu­si­pelnę kultū­ros gran­dai Juo­zas ir Sta­sys Do­mar­kai, vi­cep­re­zi­dentė G. Žio­ba­kienė, Že­mai­čių dailės mu­zie­jaus di­rek­to­rius Al­vi­das Ba­ka­naus­kas.
Ir štai 2005 m. maest­ro S. Do­mar­kas pa­si­ūlo reng­ti tarp­tau­ti­nius mu­zi­kos fes­ti­va­lius, ku­rie vėliau bu­vo pa­va­din­ti My­ko­lo Ogins­kio fes­ti­va­liais ir ta­po ži­no­mi ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už jos ribų.
Pir­ma­sis fes­ti­va­lis kla­si­kinės mu­zi­kos gerbė­jus su­kvietė jau 2006-ai­siais. Mil­ži­nišką or­ga­ni­za­cinį darbą at­li­ko drau­gi­jos vi­cep­re­zi­dentė G. Žio­ba­kienė, gar­siau­sius Lie­tu­vos mu­zi­kos pa­sau­lio žmonės su­būru­si į me­no ta­rybą. Fes­ti­va­lio garbės pre­zi­den­tu ir pa­grin­di­niu rėmėju ta­po dr. B. Lu­bys.


Nau­jas pre­zi­den­tas, nau­jos vil­tys

Ne­ramūs 2013 me­tai. Am­ži­nybėn iš­ke­lia­vus mūsų dos­nia­jam rėmėjui bei drau­gi­jos pre­zi­den­tui, iš­ki­lo grėsmė ne tik fes­ti­va­liams, bet ir vi­sai drau­gi­jos veik­lai. Kas ap­siims tęsti dar­bus?
„Bent jau ne­sug­riau­ki­me to, ką su­kūrėme per 10 metų“, – kalbė­jo G. Žio­ba­kienė, kvies­da­ma at­sa­kin­gai rink­ti naują drau­gi­jos pre­zi­dentą. Val­dy­ba vie­nin­gai nu­tarė, kad pre­zi­den­tu no­ri ma­ty­ti „Vi­čiūnų“ įmo­nių grupės bend­ra­turtį Liudą Skierų. Sup­ras­da­mas, kad rink­da­mi jį pre­zi­den­tu plun­giš­kiai daug vil­čių de­da ir į jo, kaip stam­biau­sios ra­jo­no įmonės va­do­vo, fi­nan­sinę pa­ramą, L. Skie­rus pri­žadė­jo steng­tis, kad veik­la ne­sus­totų. Kar­tu kvietė drau­gi­jos na­rius būti ak­ty­viais, pa­tei­kiant naujų idėjų drau­gi­jos veik­lai.
Plun­giš­kiams vėl pa­si­sekė, nes nau­ja­sis pre­zi­den­tas, tik­ras plun­giš­kis, pui­kiai tęsia drau­gi­jos veiklą. O svar­biau­sia, kad tęsia­ma M. Ogins­kio fes­ti­va­lių tra­di­ci­ja. Kiek daug per tuos pra­bėgu­sius me­tus pa­matė ir iš­gir­do plun­giš­kiai ir sve­čiai iš vi­sos Lie­tu­vos: ne tik Kau­no, Klaipė­dos mu­zi­ki­nių teatrų spek­tak­lius, bet ir Len­ki­jos, Bal­ta­ru­si­jos, Olan­di­jos, Ita­li­jos, Vo­kie­ti­jos sim­fo­ni­nių or­kestrų, chorų kon­cer­tus.
Sun­ku per­ver­tin­ti tą did­žiulį kultū­rinį pa­ki­limą, kurį pa­ti­ria su­si­rin­ku­sie­ji, šir­dy­je jaus­da­mi dėkin­gumą mūsų Plun­giš­kių drau­gi­jai, jos va­do­vams ir me­no ta­ry­bai, ku­ri net ir sun­kiu pan­de­mi­jos me­tu vėl pa­kvies sie­los at­gai­vai ap­glėbtų mu­zi­kos paukštė. Ne­kant­riai lau­kiam did­žio­sios mu­zi­kinės ru­dens šventės!

Da­nutė AR­DA­VI­ČIENĖ
Plun­giš­kių drau­gi­jos narė