Plungiškės žemaitiška daina sujaudino tūkstančius klausytojų

Komp­li­men­tai skrie­jo iš vi­sos Lie­tu­vos

Vir­tua­lio­je erdvė­je at­si­dūru­si plun­giškės, pri­si­sta­tan­čios sce­ni­niu taip pat že­mai­tiš­ku  Aus­tie­jos var­du, dai­na 
2021-ųjų iš­va­karė­se skambė­jo ne tik plun­giš­kių na­muo­se – jos klausėsi jei ne vi­sa, tai bent pusė Lie­tu­vos. Ir vi­sai ne­svar­bu, kad da­lis dėl že­mai­tiš­ko teks­to net ne­sup­ra­to, apie ką šis ly­riš­kas kūri­nys.
Po Aus­tie­jos pa­si­da­lin­tu įra­šu ėmė lie­tis ko­men­ta­rai, skrieję iš vi­sos Lie­tu­vos ir, ži­no­ma, Plungės. „To­kia šil­ta, jaut­ri. Nuos­ta­biai gra­ži dai­na, vi­sai kaip tu. Tikė­jau ta­vi­mi, ti­kiu ir tikė­siu. Būk mo­te­riš­kai lai­min­ga“, – rašė Ai­da. Jai ant­ri­no ir Vol­de­ma­ras, anot ku­rio, šio­je dai­no­je vy­rau­jan­ti su­bti­li har­mo­ni­ja glos­to au­sis.
O štai Vir­gi­ni­jus apie plun­giškės „kūdikį“ at­si­liepė že­mai­tiš­kai: „Tėkrā dėdelē gražė dai­na. Nie­ka nier sma­giau, kāp gir­dietė gim­tuojė že­mai­tiu kal­ba, kat­ra nau­duo­ja­ma kāp li­gia­vertė kėtuom kal­buom. Jau senē laiks bo­va atsikratītė ivaizdė, ka žemaitėškā per ek­ra­na gal šne­kietė tik ap­si­muo­vus vīžas ir už­si­die­jus šiaudėnė skrībelė lai­duo apei kai­ma.“
Ki­ti tie­siog dėko­jo Austė­jai už ne­pap­ras­tai jaut­rią dainą, ke­lio į klau­sy­tojų šir­dis pa­si­pra­šiu­sią šven­ti­niu lai­ko­tar­piu. „No užpīlė mo­ni ėš vėsū po­siu su ta ta­va dai­na... Na tik iš Že­maitėjės, iš Lie­to­vuos, al ė ėš užs­ėinė jau siunt nuo­ruo­das – A GĖRDIEJĒ... Žiaurē džiaugūs ta­va siekmė. Esi ver­ta. Esi stebūk­los, ruo­don­tis, ka mūsa ruo­da gal skom­bietė dėdėlē švelnē. Die­kou tav­ėi“, – ko­men­ta­vo Arū­nas.
Ir tai – tik la­še­lis ko­men­tarų ir pa­lai­ky­mo, ku­rių su­laukė dai­na pa­si­da­li­ju­si plun­giškė, ku­ri sa­ve va­di­na tikrų tik­riau­sia že­mai­te. Šia kal­ba jau­na mer­gi­na bend­rau­ja ne tik su sa­vo ar­ti­mai­siais ir gim­to­jo kraš­to žmonė­mis, bet vi­sur, jei tik ją su­pran­ta. Austė­ja ne­sle­pia, kad ji net mąsto že­mai­tiš­kai.
Ir vi­sai ne­keis­ta. Plun­giš­kiai ži­no, kad ji au­go že­mai­čių is­to­ri­jos ir kultū­ros puo­selė­tojų – Dia­nos ir Vid­man­to Gend­vilų – šei­mo­je. Pas­ta­ra­sis net va­do­vau­ja Že­mai­čių kultū­ros drau­gi­jos Plungės sky­riui „Gon­din­ga“.
Šio sky­riaus ini­cia­ty­va anks­čiau Plungę su­dre­bin­da­vo že­mai­tiš­kos dai­nos fes­ti­va­lis-kon­kur­sas „Esam ė būsem“, ku­rio vie­na iš idėjų – že­mai­čių tarmės po­pu­lia­ri­ni­mas. Šia­me ren­gi­ny­je, ži­no­ma, yra da­ly­vau­si ir Austė­ja su tuo­me­ti­ne sa­vo gru­pe.
Apie stiprų že­mai­tiš­ku­mo jausmą Gend­vilų šei­mo­je by­lo­ja ir že­mai­tukų žir­gy­nas. Kaip pa­ts Vid­man­tas ne kartą yra pri­si­pa­žinęs, šią veislę jis puo­selė­ja taip pat ska­ti­na­mas pa­trio­tiškų jausmų. Anot jo, ark­liai la­bai pa­puo­šia gy­ve­nimą, o na­cio­na­linės veislės – dvi­gu­bai.
Že­mai­tu­kams nea­be­jin­ga ir Austė­ja, ku­ri, kalbė­da­ma apie sa­vo po­mėgius, ne­pa­mirš­ta pa­minė­ti ir jo­dinė­ji­mo. Jos as­me­ni­nia­me nuo­traukų al­bu­me – dau­gybė fo­tog­ra­fijų su žir­gais.

Norė­jo žmonėms duo­ti kažką gra­žaus

Apie gamtą, žir­gus mer­gi­na galėtų kalbė­ti il­gai. Ta­čiau dar il­giau – apie mu­ziką ir kūrybą. Jos abi jau­nos mer­gi­nos gy­ve­ni­me, jos žod­žiais, uži­ma už­tik­rintą vietą. Esą nors ir dir­ba ak­to­re, nie­ka­da neap­lei­do mu­zi­kos. Net yra įsi­gi­ju­si rei­kiamą apa­ratūrą dai­noms įra­šy­ti. Vie­na jų – did­žiu­lio po­pu­lia­ru­mo su­lau­kusi „Žiaurē grāži žėi­ma“, ku­ria da­li­no­si tūkstan­čiai klau­sy­tojų, taip pa­ro­dy­da­mi, kad šis kūri­nys pa­lietė ir juos. Toks ir bu­vo Austė­jos no­ras. Apie vi­sa tai mer­gi­na su ma­lo­nu­mu su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti ir gim­to­jo kraš­to žmonėms.
– Vos tik pa­si­rod­žiu­si ta­vo dai­na su­laukė did­žiu­lio pa­lai­ky­mo – ja im­ta da­lin­tis so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Tai darė ir vi­sai tavęs ne­pažįs­tan­tys žmonės. Ar tikė­jai­si to­kios vi­suo­menės reak­ci­jos?
– Ne­si­tikė­jau. Tuo me­tu, kai nu­ta­riau įra­šy­ti šią dainą, dir­bau prie trijų dainų, ku­rioms ruo­šiau aran­žuo­tes ir ne­galė­jau ap­si­spręsti, ku­riai iš jų ati­duo­ti visą ener­giją ir ku­rią pir­miau­sia pa­baig­ti. Pri­si­pa­žin­siu, ŽGŽ tarp jų ne­bu­vo.
Norė­jo­si mo­ty­va­ci­jos, grįžta­mo­jo ry­šio, įkvėpi­mo baig­ti pra­dėtus dar­bus. Taip pat virė di­de­lis no­ras pa­sa­ky­ti kažką tik­ro ir ge­ro, įkvėpti. Troš­kau, kad žmonės jaus­mu ap­čiuoptų kažką gra­žaus. Tad nu­ta­riau pri­sėsti prie pia­ni­no ir pa­pras­tai pa­dai­nuo­ti. Vi­si no­rai iš­si­pildė.
– Klau­sy­da­mie­si šios dai­nos plun­giš­kiai vi­du­je did­žiuo­ja­si, kad jos at­likė­ja – kraš­tietė. Tai ne kartą minė­ta ir ko­men­ta­ruo­se. Ar tai, kad tavęs su pa­si­did­žia­vi­mu klau­so­si gim­to­jo mies­to žmonės, tau daug reiš­kia?
– La­bai bran­gi­nu visų žmo­nių at­si­lie­pi­mus, ne­svar­bu, iš kur jie. Plun­giš­kių dėme­sys, ži­no­ma, tu­ri sa­vo skonį ir tuo yra ypa­tin­gas. Sto­vi tvir­čiau, kai ta­ve pa­lai­ko žmonės, gy­ve­nan­tys žemė­je, iš ku­rios esi kilęs. Ačiū, plun­giš­kiai.
– „Žiaurē grāži žėi­ma“ – ne­pap­ras­tai ly­riš­kas, jaut­rus ir šil­tas kūri­nys. Klau­san­tis jo, užplūs­ta ge­ros emo­ci­jos. Kas įkvėpė šiai dai­nai?
– Liūd­nos, tra­pios ir gi­lios gy­ve­ni­mo aki­mir­kos, no­ras joms su­teik­ti at­svarą, pa­ver­čiant jas kaž­kuo neaprė­pia­mai gra­žiu ir tei­kian­čiu laimę.
– Kiek­vieną kūrinį mes per­leid­žia­me per sa­vo pa­tirtį ir sa­vaip in­terp­re­tuo­ja­me. O kaip tu pa­ti pri­sta­ty­tum šį sa­vo „kūdikį“.
– Tai – dai­na apie viltį ir ne­pa­si­da­vimą, ne­si­bai­giantį tikė­jimą, kad vis­kas bus ge­rai. Man ypa­tin­gi vi­si ma­no kūri­niai. 
O „Žiaurē grāži žėi­ma“ išs­kir­tinė dar ir tuo, kad il­gai laukė sa­vo eilės. Prie­dai­nis gimė 2018-ųjų ru­denį, kren­tant pir­ma­jam snie­gui. Pos­me­liai – 2020 metų ru­denį.
– Kodėl ŽGŽ nu­spren­dei pa­si­da­lin­ti būtent pa­sku­tinę pra­ėju­sių metų dieną? Ši da­ta at­si­tik­tinė ar kaž­kuo ypa­tin­ga?
– Tuo me­tu vy­ra­vo pa­ki­li nuo­tai­ka. Gra­ži da­ta kaž­kam pra­smin­gam, kaip pa­dėka pra­ėju­siems me­tams, naujų su­ti­ki­mui. Ši dai­na ta­po sim­bo­li­niu per­ėji­mo vai­ni­ka­vi­mu.
– Že­mai­tiš­ka dai­na iš ta­vo lūpų, ži­no­ma, ne­nus­te­bi­no. Ta­čiau kas ta­vy­je už­ko­da­vo tą itin stiprų že­mai­tiš­ku­mo jausmą? Ar ne­sun­ku kur­ti že­mai­tiš­kai? Galbūt pri­rei­kia ir  pa­gal­bi­ninkų, re­da­guo­jant že­mai­tiš­kus dainų teks­tus?
– Že­mai­tiš­ku­mo jausmą sau­go­jo ap­lin­ka. Ab­so­liu­čiai pir­miau­sia – šei­ma, na­mai ir, ga­liau­siai, pa­ti Plungė. Že­mai­čių kal­ba yra la­bai gra­ži sa­vo gi­lu­mu, sąskam­biu, balsė­mis... Be abe­jo, rei­ka­lin­gas ašt­res­nis po­jūtis ją tin­ka­mai pa­teik­ti. Tai rei­ka­lau­ja ieš­ko­jimų. Jei pa­si­se­ka ras­ti – šia kal­ba išs­kir­ti­nai pa­puo­ši no­rimą iš­reikš­ti prasmę.
Dėl že­mai­čių kal­bos gra­ma­ti­kos, kaip už­ra­šy­ti su­kur­tus teks­tus že­mai­tiš­kais raš­me­ni­mis, daž­nai pa­si­ta­riu su plun­giš­kiu Kęstu­čiu Vait­ku­mi. Esu la­bai jam dėkin­ga.
– Ar ku­ri tik dainų teks­tus, ar ir mu­zi­ka yra ta­vo?
– Vis­kas ma­no, išs­ky­rus ke­letą se­nes­nių dainų, ku­rias kūrėme stu­dijų me­tais drau­ge su iš Tel­šių ki­lu­sia Lai­ma Vi­soc­kie­ne. Vie­na iš to­kių dainų –  plun­giš­kiams pui­kiai ži­no­ma „Auk­sa žo­vis“.
– Pa­si­da­link sa­vo atei­ties pla­nais. Gal ar­ti­miau­siu me­tu iš­gir­si­me ir dau­giau ta­vo kūri­nių?
– Kol kas ga­liu pa­sa­ky­ti tik tiek, kad ma­no pla­nai su­si­ję su mu­zi­ka. Ir to­liau ke­ti­nu kur­ti bei sa­vo kūry­ba da­lin­tis su ki­tais.