Po Žemaitės netekties – šimtmetis

Gy­ve­ni­mo pra­džia

De­vy­ni ki­lo­met­rai nuo Plungės–Šateikių plen­to iš­likęs gra­fui Plia­te­riui pri­klausęs Bu­kantės dva­re­lis, ku­ria­me 1845-ai­siais gimė Ju­li­ja. „Bu­kan­tiškėj bu­vo la­bai gra­žios apy­linkės: di­de­lis so­da, ap­lin­kui prūdas, pa­kalnėj malū­nas, lau­kai, pie­vos, vi­sur ke­liu­kai, to­po­liais so­din­ti...“, – pri­si­me­na „Au­to­biog­ra­fi­jo­je“ ra­šy­to­ja.
Jos tėvai, gy­ven­da­mi Bu­kantės dva­re­ly, tar­na­vo gra­fui Plia­te­riui dau­giau kaip de­šimt metų: tėvas urė­du, mo­ti­na – gas­pa­di­ne. Gi­mu­si Ju­li­ja bu­vo pa­krikš­ty­ta Ša­tei­kių baž­nytėlėj ku­ni­go Gol­mi­no. Ji au­go kar­tu su tri­mis se­se­ri­mis. Nors ki­lo iš ba­jorų šei­mos, ta­čiau nuo ma­žens te­ko pa­dėti ūky­je – paukš­čius ganė, le­si­no, paau­gu­si melžė kar­ves, sūrius darė.
Su­lau­ku­sią vie­nuo­li­kos metų tėvai iš­vežė mo­ky­tis pas ba­jorę dėdienę kar­tu su jos vai­kais Šėmuo­se, ne­to­li Lauk­so­dos. „Mo­kyk­la – kam­ba­rys ant aukš­to, as­los vi­du­ry­je sta­las, pa­sie­niais ke­tu­rios lo­vos ir du šėpu­kai kny­goms su­si­dėti. Bu­vo še­šios mo­kinės, o mo­ky­to­ja – vy­riau­sia dėdi­nos duktė. Mokė skai­čia­vi­mo, skai­ty­mo, ra­šy­mo, geog­ra­fi­jos. Mo­ki­no taip pat vi­so­kio man­da­gu­mo, ap­si­ėji­mo, ma­nie­ros, šo­kių. (...) Pas­kui dėdi­nos duktė ėmė sir­ginė­ti, o la­biau­siai rei­kia su sve­čiais ir su va­žinė­ji­mu į sve­čius su­gaiš­ti, nėra lai­ko mo­kin­ti“, – pri­si­mi­ni­muo­se rašė Že­maitė. Dėdienė į duk­ros vietą nu­samdė mo­ky­toją iš Vil­niaus, lenkę. Taip pat pa­ėmė tris sve­ti­mas mo­ki­nes, tad Ju­li­jai ne­be­li­ko vie­tos. Bet dėdi­na nuo savęs neiš­lei­do. Liepė jai skai­ty­ti, ra­šy­ti, pa­čiai la­vin­tis, taip pat pra­šy­da­vo pa­dėti ir prie namų ūkio. „Ta­pau sy­kiu tar­naitė, pa­nelė, gas­pa­dinė, pa­siun­tinė, siuvė­ja...“ – pri­si­pa­ži­no Ju­li­ja.
Va­sa­ro­mis, par­vy­ku­si pas tėvus, daž­nai pa­skai­ty­ti knygų gau­da­vo nuo kai­my­no End­rie­jaus­ko, ku­rio ne­to­lie­se bu­vo dva­re­lis, Bu­kan­tiš­ke va­di­na­mas. Pa­sak Že­maitės, tai bu­vo se­nas ka­va­lie­rius, la­bai mo­kin­tas, laik­raš­čius skaitė; at­ėjęs pas jos tėvus, pa­sa­ko­jo apie Se­vas­to­po­lio karę.


Pir­mo­ji si­map­ti­ja ir ves­tuvės

Po trejų metų mokslų Šėmuo­se per­si­kėlė pas dvar­ponį Gorskį į Džiu­ginė­nus ne­to­li Tel­šių. Čia pa­tar­na­vo jo ne­tekė­ju­siai se­se­riai. Be­tar­nau­da­ma su­si­pa­ži­no su iš mu­žikų ki­lu­siu dva­ro vy­res­niuo­ju med­žioklės prie­vaiz­du Lau­ry­nu, ku­ris „at­si­min­da­mas pa­sa­ko­jo vi­so­kias skriau­das ir bėdas biednųjų mu­žikų, sy­kiu ir sa­vo skaus­mus. Tan­kiau­siai nu­si­skundė, kad jo nie­kas neuž­jau­čia, ne­mylė­jo ir ne­my­li...“ To­kiais nu­si­skun­di­mais įgi­jo Ju­li­jos sim­pa­tiją, pa­si­gailė­jimą.
„Net­ru­kus ir apie že­natvę ėmėm pro­jek­tuo­ti. Bet jis vis de­ja­vo, kad ma­no tėvai ba­jo­rai, ne­leis manęs už mu­ži­ko.“ Pri­žadė­jo Že­maitė ne­žiūrė­ti nė ko­kių ne­lei­dimų ir su­ti­ko už jo tekė­ti vien dėl to, kad mu­ži­kas ir li­ki­mo skriaud­žia­mas. „Man rodė­si kaž­koks di­de­lis pa­si­šven­ti­mas iš ma­no pusės nu­tekė­ti už to­kio ne­lai­min­go žmo­gaus“, – rašė ji. Su­ži­noję po­nai nuo to at­kal­binė­jo, ma­ma ir­gi pra­šė ne­tekė­ti, tik tėvas ne­prieš­ta­ra­vo.
Su­si­tuokė Plungė­je, nes Ju­li­jos tėvai to­je pa­ra­pi­jo­je gy­ve­no ir pa­kėlė ves­tu­ves. Dar per žiemą iki šv. Jur­gio jau­nie­ji Žy­man­tai tar­na­vo dva­re, ta­da iš­va­žia­vo gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai. Ju­li­jos tėvas bu­vo pirkęs du va­la­kus žemės su ap­griu­vu­siais tro­be­siais, jo­je jau­nie­siems lei­do ūki­nin­kau­ti. Vy­ras nuo sa­vo mo­ti­nos ir bro­lio ga­vo pra­džiai gy­vu­lių ir duo­nos. „Dar­bas darbą ve­ja, ne­su­ma­nau, už ko pir­ma grieb­tis. Še tau ma­no pa­si­šven­ti­mas! Ko­kia čia kam ar­ba man nau­da? At­sa­ky­mas – tik aša­ros... O ir tas rei­kia slėpti, nes pa­matęs vy­ras ima pyk­ti“, – pri­si­minė ra­šy­to­ja.


Šei­my­nio gy­ve­ni­mo var­gai

Že­maitės tėvams nu­sto­jus tar­nystės – se­nis gra­fas mirė ir jo sūnūs juos at­lei­do, kar­tu su dviem jos se­se­ri­mis per­si­kraustė pas jau­nuo­sius. Pa­va­sarį tėvas pa­ėmė ves­ti sa­vo ūkį, tad Žy­man­tai šiuos na­mus pa­li­ko. Nuo tų metų jie įvai­rio­se vie­to­se nuo­mo­jo­si di­des­nius ir ma­žes­nius ūkius il­ges­niems ir trum­pes­niems me­tams, daž­nai ne­tgi vie­neriems. „Maž kas pa­va­sarį reikė­jo mantą į ve­ži­mus kraus­ty­ties ir gy­vu­liais va­ri­ni dan­gi­nomės į naują vietą, tikė­da­mos at­ras­ti ge­res­nius pa­to­gu­mus, di­desnę laimę. Bet nie­kur miltų kalnų ne­ra­dom – tos pa­čios bėdos, tie pa­tys vargų var­ge­liai...(...) vis trūksta, vis galą su ga­lu ne­ga­li­ma su­ves­ti. Ma­no vy­rui ro­do­si, kad ne aš ne gas­pa­dinė, per tai nuo­sto­liai. Man ma­to­si, kad vy­ras ne­mo­ka ūki­nin­kau­ti, dėl to ne­ga­lim pra­lob­ti“, – rašė Že­maitė. Ta­čiau iš­ties abu, anot jos, bu­vo ne­prak­tiš­ki ir ne­pap­ratę prie sun­kaus dar­bo.
„Prie to, dar Die­vas toks ge­ras – lai­mi­na ir lai­mi­na: kas dve­ji ar pu­santrų metų ma­žiu­kas ar ma­žiukė užk­rin­ta. Kiek­vie­nas ma­no su aša­ro­mis su­tin­ka­mas“, – pri­si­minė J. Žy­man­tienė. Ta­da vy­ras ją nu­ra­min­da­vo, kad Die­vas davė ir užau­gins. Juo­du ir užau­gi­no ke­tu­rias duk­ras ir du sūnus.
Nuo­lat į dar­bus įni­ku­si Že­maitė ne­slėpė, kad ilgė­jo­si skai­ty­mo, jai trūko knygų, tad turė­da­ma ga­li­mybę, jas sko­lin­da­vo­si. Ta­čiau daž­niau­siai iš sa­vo se­sers, gy­ve­nan­čios Var­niuo­se, gau­da­vo tik re­li­ginės li­te­ratū­ros.
Parė­ju­si gy­ven­ti į Ušnė­nus, su­si­pa­ži­no su kai­my­nais dvar­po­niais, iš ku­rių pa­siim­da­vo pa­skai­ty­ti len­kiškų lei­di­nių. Vėliau kai­my­nas gim­na­zis­tas Po­vi­las Vi­šins­kis pra­dėjo slap­ta par­vež­ti lie­tu­viškų knygų. Jo pa­ska­tin­ta pra­dėjo ir pa­ti ra­šy­ti lie­tu­viš­kai.


Ra­šy­to­jos ir vi­suo­me­ni­ninkės de­biu­tas

1894 m. J. Žy­man­tienė Ušnė­nuo­se, pai­nio­da­ma mažą­sias ir did­žią­sias rai­des, su­kūrė pirmąjį ap­sa­kymą „Ru­dens va­ka­ras“. P. Vi­šins­kis šį ap­sa­kymą pa­si­ūlė Gab­rie­lei Pet­ke­vi­čai­tei-Bi­tei ir Jo­nui Jab­lons­kiui, jų dėka šis teks­tas bu­vo išs­paus­din­tas „Tik­ra­ja­me Lie­tu­vos ūki­ninkų ka­len­do­riu­je 1895 me­tams“.
Re­dak­ci­ja J. Jab­lons­kio siū­ly­mu au­to­rei davė Že­maitės sla­py­vardį, ka­dan­gi ap­sa­ky­mas pa­ra­šy­tas že­mai­čių tar­me. Taip ir pri­gi­jo šis sla­py­var­dis. Netrū­ko spėlio­jan­čių, kas sle­pia­si už jo, nes taip drąsiai rašė apie nei­gia­mus gy­ve­ni­mo reiš­ki­nius, mo­ters gy­ve­nimą, iro­niš­kai ir ne­pap­ras­tai de­ta­liai, rea­lis­tiš­kai su­gebė­jo at­skleis­ti tiks­lią to me­to kai­mo nuo­taiką.
Tik po vy­ro mir­ties 1900 m. J. Žy­man­tienė metė ūki­nin­ka­vimą ir iš­vy­ko iš Ušnėnų, įsi­dar­bi­no eko­no­me G. Pet­ke­vi­čaitės-Bitės tėvo dva­re. Turė­da­ma dau­giau lai­ko, įsit­raukė į lie­tu­vių vi­suo­me­ninį gy­ve­nimą. 1907-ai­siais da­ly­va­vo pir­ma­ja­me mo­terų su­va­žia­vi­me Kau­ne, kur skaitė pra­ne­ši­mus „Sod­žiaus mo­terų skriau­dos“, „Apie mo­terų gir­tuok­lystę“; 1908-ai­siais – Ru­si­jos mo­terų su­va­žia­vi­me Sankt Pe­ter­bur­ge.
1911 m. Že­maitė per­si­kėlė į Vil­nių, da­ly­va­vo kultū­rinė­je veik­lo­je. Dir­bo „Lie­tu­vos ži­nių“ re­dak­ci­jo­je – bu­vo at­sa­kin­ga ca­ri­nei vald­žiai už šio laik­raš­čio tu­rinį. Tie­sa, ne vis­kas ėjo­si skland­žiai. 1915 m. dėl „Lie­tu­vos ži­nio­se“ pub­li­kuo­to straips­nio apie Vals­tybės dūmą, ku­rio au­to­riaus ji taip ir neiš­davė, dvi sa­vai­tes pra­lei­do Lu­kiš­kių kalė­ji­me.
Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu – 1916–1917 m. Ame­ri­ko­je rin­ko au­kas nu­kentė­ju­siems nuo ka­ro šelp­ti. Jos tei­gi­mu, „Iš­ti­sus me­tus baldėmės po Ame­riką, ap­lankė­me dau­giau ne­gu šimtą mies­te­lių, miestų, lie­tu­vių ko­lo­nijų“. Šio­je ša­ly­je ak­ty­vi vi­suo­me­ni­ninkė su­rin­ko nuo 30 iki 50 tūkst. litų.
1921-ai­siais, grįžu­si iš Ame­ri­kos, ap­si­sto­jo Kau­ne pas Stik­lius, po ke­lių mėne­sių – pas And­rių ir Alek­sandrą Bu­lo­tus Ma­ri­jam­polė­je; rašė, taisė se­nus sa­vo raš­tus. 1921-ųjų metų žiemą su rei­ka­lais iš­va­žia­vo į Kauną, bet grįžtant at­gal au­to­bu­sas su­ge­do ir te­ko nak­vo­ti lau­kuo­se. Ra­šy­to­ja smar­kiai per­ša­lo, su­si­rgo plau­čių už­de­gi­mu ir gruod­žio 7-ąją, su­lau­ku­si 76-erių, mirė.


At­sis­vei­ki­ni­mas

Pa­šar­vo­jo ją Bu­lo­tos ka­bi­ne­te. Plūdo žmonės su ja at­si­svei­kin­ti... Gruod­žio de­šimtąją, ly­dint į ka­pi­nes, vi­sa Ma­ri­jam­polė užt­vindė gat­ves... Ta­čiau iš ar­timųjų į lai­do­tu­ves at­va­žia­vo tik duktė Ele­na Ta­ra­sienė, anū­kai Elzė Če­paus­kienė ir Sta­sys Ja­ras.
Iš pra­džių pa­ra­pi­jos kle­bo­nas ją norė­jo lai­do­ti ne­šven­tin­to­je pa­tvo­rio žemė­je, nes be pa­sku­ti­nio pa­te­pi­mo iš­ke­lia­vo, bet įsi­ki­šus ra­šy­to­jos bi­čiu­liui Juo­zui Tu­mui-Vaiž­gan­tui, lei­do ka­pinė­se, tik be varpų skambė­ji­mo. J. Tu­mas-Vaiž­gan­tas ša­lia ka­po ir kalbą pa­sakė. Į ka­pi­nes at­vy­ko ir pėsti­ninkų pul­ko dūdų or­kest­ras.
Ma­ri­jam­polės se­no­sio­se ka­pinė­se iki šiol pa­gar­biai pri­žiū­ri­ma Že­maitės kap­vietė, pa­ženk­lin­ta skulp­to­riaus Pet­ro Rim­šos pa­mink­lu.