Naujausios
Lūpose – ir malda, ir eilės, ir dainos
Minėjimas prasidėjo malda. Šateikių šv. Morkaus evangelisto bažnyčios klebonas Romualdas Gečas Bukantės koplyčioje aukojo šv. Mišias. Giedojo tos pačios bažnyčios vaikų choras „Žiburys“. Vėliau Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas pasidžiaugė, kad per šią jubiliejinę sukaktį melstis žmonės kviesti ten, kur vaikystėje maldos žodžius tardavo ir pati Julija.
O atvykstančiuosius į Bukantės dvarelį Salantų meno mokyklos akordeonistai pasitiko maršais. Pamažu visi ėmė spiestis paties dvarelio viduje, kur jau sukiojosi tautiniais drabužiais apsitaisiusios kanklininkės iš Salantų.
Julė, Jolelė – taip švelniai Žemaitė ne kartą pavadinta jai tądien dedikuotose eilėse, meninėse kompozicijose, kurias susirinkusiesiems skyrė Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ narės. Literatūros klasikei skambėjo ne tik gražiausi žodžiai apie jos kūrybą, apie „kietą“ būdą“, bet ir žemai nusilenkta.
Prabėgo vaikystės metai
Vyriausioji muziejininkė Aušra Petrošienė priminė, kad Žemaitės namais Bukantės dvarelis buvo iki jai suėjo 12 metų. Jos tėvai šį dvarelį prižiūrėjo, čia jie susipažino, čia susilaukė „keturių mergų“. Julytė augo „mandri, linksma“, labai norėjo mokytis. Linkėdami dukrai šviesesnės ateities, tėvai ją išvežė tarnauti į Telšių rajone esantį Džiuginėnų dvarą.
„Po to Žemaitė daugiau į Bukantę negrįžo, bet mes grįžtam!“ – linksmai pasakojimą baigė rašytojos atminimą puoselėjanti A. Petrošienė.
Nors tądien visas dėmesys skirtas Žemaitei, nepamiršti ir tie, kurie jai ir jos kūrybai neleidžia nugrimzti užmarštin.
„Džiaugiuosi, kad čia dirba nuoširdžios moterys. 25-eri metai, kai čia dirba Laimutė, kurios sukamo kastinio daug kas esam ragavę. O kas būtų be Aušrelės? Nė nesitikėjom, kad ji čia tiek renginių organizuos, – apie savo darbuotojas šiltai atsiliepė ir gėlių puokštėmis apdovanojo A. Bakanauskas. – Visą ūkį prižiūri Algis. Bet jis nesirodo.“
Susirinkusius gražioje Žemaitijos vietoje sveikino ir šių apylinkių šeimininkas Šateikių seniūnas Zigmantas Strumyla.
Apsakyme „Marti“ – Žemaitės dukters gyvenimas
Pasisakyti pakviesta ir Julijos Žymantienės-Žemaitės proanūkė Ona Butkevičienė. Ji prsisipažino skaitanti viską, kas tik apie jos talentingąją promočiutę Žemaitę pasirodo – ar tai būtų straipsniai internete, ar išleistos knygos. Moteris pasakojo, jog daugiau rašytojų giminėje „neužderėjo“. Tiesa, rašė Julijos sūnus Antanas, tačiau kitoms kartoms plunksna artima jau nebuvo.
Ona į Bukantę atvyko ne viena. Renginyje dalyvavo ir dar 5 Žemaitės giminaičiai. Vienas jų atskleidė, kad nors garsiai ir nėra kalbama, apsakymą „Marti“ Julija Žymantienė iš tiesų parašė apie savo dukters gyvenimą.
Netrukus šurmulio į renginį įnešė Šateikių bibliotekininkė Margarita Gedvilienė. Iš salės į sceną ji žengė dainuodama „Reid ratā, reid ratelē...“ ir netrukus šiuos žodžius dainavo kone visi renginio dalyviai. M. Gedvilienė pasidžiaugė Žemaitės memorialiniame muziejuje puoselėjamu paveldu ir juo besirūpinančiomis „Žemaitijos dukromis“ – A. Petrošiene ir L. Arlauskiene.
Drąsi ir pasitikinti
Suvažiavusieji į Bukantę tądien apie Žemaitę išgirdo ir nežinotų dalykų. Pranešimą „Iškilios moters gyvenimas“ skaičiusi poetė, prozininkė, muziejininkė Aldona Ruseckaitė Žemaitę apibūdino kaip labai drąsią ir savimi pasitikinčią.
O to, jog rašytoja net išvykusi į Ameriką nesiskirdavo su skarele, esą nereikėtų vertinti vienareikšmiškai. Iš tiesų ji savo sodietišką prigimtį siekdavo pabrėžti sąmoningai ir skaros neiškeisdavo net į gražiausią skrybėlę. Bet koks bandymas įsiūlyti kitą galvos apdangalą ar skarelę išvis nusirišti sulaukdavo Žemaitės pykčio.
„Net už skarelę jai tekdavo kovoti“, – pabrėžė A. Ruseckaitė.
Gynė Žemaitė ir žemaitiškumą. Esą ne juokais supykdavo ant Jono Jablonskio, kai šis jos tekstuose imdavo taisyti žemaitiškus žodžius. O grįžusi iš Amerikos net nusprendusi, kad J. Jablonskis daugiau jos tekstų netaisys.
Pranešimą apie „Žemaitės tekstų gyvybę“ skaitęs literatūros tyrinėtojas, kritikas, vertėjas Marijus Šidlauskas, prisimindamas Žemaitę, taip pat minėjo ir J. Jablonskį.
„Jis vargo su Žemaitės kalba, o į kumštį džiaugėsi, kad ją turi“, – sakė M. Šidlauskas.
Pašnekesių meistrė
Anot jo, rašydama Žemaitė meistriškai kurdavo pašnekesius. Jos aprašyti herojai vaizduojami taip ryškiai, kad, atrodo, net paliesti gali. „Žemaitės tekstai – priešnuodis melancholijai, depresijai“, – apibendrino literatūros kritikas.
M. Šidlauskas minėjo, kad Žemaitė savo kitoniškumą demonstruodavo ir gyvenime: iš ganyklų grįždavo jodama atžagariai, rūkydavo pypkutę, neatsisakydavo ir stikliuko, bet visur jautė saiką.
O režisierius, teatrologas, humanitarinių mokslų daktaras Petras Bielskis susirinkusiesiems papasakojo apie „Žemaitės „Marčią“ lietuvių teatre“. Ir visą pranešimą skaitė žemaitiškai.
Kalbėjusieji pasidžiaugė, kad šiuo metu Žemaitė prikeliama iš užmaršties ir jos „banga“ yra pakilusi.
Po šių pranešimų visi persikėlė į lauką, kur žiūrovus linksmino Kretingos rajono Kartenos kaimo teatras, parodęs komediją pagal Žemaitės apsakymą „Trys mylimos“. Po netylančių aplodismentų Skuodo kultūros centro Mosėdžio skyriaus folkloro ansamblis dovanojo liaudies dainų ir romansų.
