Šarneliškiui – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius

Prezidentūros nuotr.
M. Be­dau­kiui po mir­ties skir­tą ap­do­va­no­ji­mą Pre­zi­den­tas G. Nau­sė­da įtei­kė jo įduk­rai Z. P. Bu­tai­tei
„Pri­si­me­nu, ta­da bu­vau gal tre­jų. Sė­džiu pra­sta­me ve­ži­me ant su­pu­vu­sių šiau­dų ir kar­tu su tė­vais Šar­ne­lės ke­liu­kais dar­da­me į maž­daug už pu­sant­ro ki­lo­met­ro nuo mū­sų na­mų bu­vu­sią Strau­pių so­dy­bą. Ve­ži­me – aš, ma­ma ir tė­tis. Ma­tau, kad jų vei­dai per­kreip­ti bai­mės. Tik ta­da ne­sup­ra­tau, dėl ko. Ne­la­bai su­vo­kiau ir kam skir­ti ve­ži­me po šiau­dais pa­slėp­ti duo­nos ke­pa­lai, dar­žo­vės, kiau­ši­niai bei dra­bu­žiai. Iš tik­rų­jų ne per daug ži­no­jau ap­skri­tai, kas ten su­dė­ta. Kas man ma­žai aiš­kins. Vis­kas vy­ko slap­čia. Net at­va­žia­vus į Strau­pių so­dy­bą nie­kas ne­paaiš­kė­da­vo, nes man bu­vo liep­ta bėg­ti pa­žais­ti. Į kam­ba­rį ne­leis­ta.
Tik kiek vė­liau nu­gir­dau, o gal pa­ti su­pra­tau, kad ve­ži­me su­krau­tas tur­tas bu­vo skir­tas nuo na­cių be­si­slaps­čiu­siems žy­dams. Taip su­ži­no­jau, kad ma­no tė­vai to­kiu bū­du jiems pa­dė­jo. Juk ne juo­kas bu­vo iš­mai­tin­ti ki­tą­kart be­maž dvi­de­šim­ties as­me­nų šei­mą. Nuo to lai­ko pra­bė­go be­veik aš­tuo­nias­de­šimt me­tų. Ma­niau, vi­si šie da­ly­kai nu­grimz­do praei­tin. Bet ne! Rug­sė­jo mė­ne­sį ma­ne pa­sie­kė laiš­kas, ku­ria­me ra­šo­ma, jog ma­no tė­ve­lis Mar­ty­nas Be­dau­kis po mir­ties ap­do­va­no­ja­mas Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi“, – „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­jo rie­ta­viš­kė Zi­ta Pe­la­gė­ja Bu­tai­tė – ap­do­va­no­to­jo šar­ne­liš­kio įduk­ra.
Gin­ta­rės KAR­MO­NIE­NĖS nuo­trau­ka
Švie­saus at­mi­ni­mo M. Be­dau­kiui po mir­ties skir­tas Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žius

Ry­žo­si ne vi­si

Per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą nu­žu­dy­tų Lie­tu­vos žy­dų at­mi­ni­mas pa­ger­bia­mas kiek­vie­ną rug­sė­jį, mi­nint Lie­tu­vos žy­dų ge­no­ci­do at­mi­ni­mo die­ną. Šia pro­ga pri­si­me­na­mas ne tik krau­ju pa­ženk­lin­tas žy­dų tau­tos li­ki­mas, bet ir jų gel­bė­to­jai – lie­tu­viai, ku­rie iš­drį­so pa­si­prie­šin­ti oku­pa­ci­niam rė­ži­mui ir, ne­pai­sy­da­mi mir­ti­no pa­vo­jaus, gel­bė­jo pa­smerk­tuo­sius mir­ti.

Lie­tu­vo­je žy­dų gel­bė­ji­mas vy­ko itin sun­kio­mis są­ly­go­mis – iš laik­raš­čių sklin­dant nuo­žmiai an­ti­se­mi­ti­nei agi­ta­ci­jai, vyks­tant ma­si­niams ir sis­te­min­giems žy­dų šau­dy­mams, ku­riuo­se, kaip by­lo­ja do­ku­men­tai, da­ly­va­vo ne­ma­žai vie­ti­nių tal­ki­nin­kų.

Tad gel­bė­ti žy­dus – bu­vu­sius kai­my­nus, pa­žįs­ta­mus ar net sve­ti­mus – ry­žo­si to­li gra­žu ne vi­si. Ta­čiau ne­ma­žai ku­ni­gų, gy­dy­to­jų, in­te­li­gen­tų, ūki­nin­kų priė­mė pa­smerk­tuo­sius sa­vo na­muo­se, da­li­jo­si su jais mais­tu, slė­pė nuo pik­tų akių.

O juk slėp­ti te­ko ne vie­ną die­ną, bet iš­ti­sus tre­jus me­tus. Tad sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad to­kiam ri­zi­kin­gam žings­niui tu­rė­jo pri­tar­ti vi­sa šei­ma. Rei­kė­jo vi­sų pa­stan­gų ir pa­siau­ko­ji­mo. Juk ne tik žy­dams, bet ir jų gel­bė­to­jams kiek­vie­ną mi­nu­tę į nu­ga­rą kvė­pa­vo pa­vo­jus.

Ne­pai­sant to, kaip svars­tė ne­se­niai įtė­viui po mir­ties skir­tą ap­do­va­no­ji­mą at­siė­mu­si Zi­ta, žmo­nės tai da­rė – slė­pė ir gel­bė­jo ne­kal­tai per­se­kio­ja­mus be­vil­tiš­ko­je pa­dė­ty­je at­si­dū­ru­sius žy­dus.

Did­vy­riams – ap­do­va­no­ji­mas

Šis žiau­rus is­to­ri­jos pus­la­pis pri­si­me­na­mas pa­ger­biant anuo­met sa­vo gy­vy­bę dėl žy­dų paau­ko­ti ga­lė­ju­sius žmo­nes. Lie­tu­vo­je jie ap­do­va­no­ja­mi Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi. Me­mo­ria­li­nis ins­ti­tu­tas ho­lo­kaus­to au­koms ir did­vy­riams at­min­ti Jad Va­šem Je­ru­za­lė­je ap­do­va­no­ja žy­dų gel­bė­to­jus Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lio me­da­liu, ku­ria­me iš­gra­vi­ruo­ta: „Iš­gel­bė­jęs vie­ną gy­vy­bę, iš­gel­bė­ja vi­są pa­sau­lį“.

Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­liais pri­pa­žin­ta ir Tel­šiuo­se bei Plun­gės ra­jo­ne gy­ve­nu­siems žy­dams ge­rai ži­no­ma šar­ne­liš­kių Juo­zo ir Bro­nis­la­vos Strau­pių šei­ma. Juo­zo ini­cia­ty­va ir rū­pes­čiu bei ke­le­to ki­tų Šar­ne­lė­je gy­ve­nu­sių žmo­nių pa­stan­go­mis iš Al­sė­džių ir Tel­šių ge­tų bu­vo iš­gel­bė­ti 25 žy­dai.

Rug­sė­jo 20-ąją Pre­zi­den­to rū­muo­se, Vil­niu­je, vy­ku­sios ce­re­mo­ni­jos me­tu ap­do­va­no­ti šios le­gen­di­nės žy­dų is­to­ri­jos da­ly­viai – Sta­sė ir Kons­tan­ti­nas Ka­nia­vos bei M. Be­dau­kis, ku­rie kiek iš­ga­lė­da­mi pa­dė­jo Strau­piams ir jų kai­my­nams ūki­nin­kams Ker­paus­kams mais­tu, ke­pė ir ve­žė duo­ną. O B. Strau­pie­nės se­suo Emi­li­ja Kor­zie­nė pa­rū­pin­da­vo vais­tų, iš­ki­lus pa­vo­jui, sa­vo na­muo­se pri­glau­dė žy­dę.

Pri­si­me­nant Strau­pių žyg­dar­bį, ap­do­va­no­ta ir jų duk­ra Bro­nis­la­va Bi­ru­tė Je­re­mi­nie­nė. Ka­ro me­tais, kuo­met jai bu­vo vos de­šimt, ji ne kar­tą gel­bė­jo vi­sus sa­vo šei­mos na­rius ir sle­pia­mus žy­dus nuo pra­žū­ties. Šei­mos pa­slap­ties mer­gai­tė neiš­da­vė net per kra­tą Strau­pių so­dy­bo­je 1942-ųjų va­sa­rą.

Iš pri­si­mi­ni­mų

Kaip „Že­mai­čiui“ sa­kė Z. P. Bu­tai­tė, vy­res­nio­ji Strau­pių duk­ra Bi­ru­tė bu­vo šei­mos akys ir au­sys – vis­ką ma­ty­da­vo ir gir­dė­da­vo. Jei pa­si­ro­dy­da­vo, kad šei­mos di­džia­jai pa­slap­čiai gre­sia pa­vo­jus, tuoj įspė­da­vo tė­vus ar se­ne­lę.

Apie tai ra­šo­ma ir Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jai iš­leis­to­je kny­ge­lė­je „Gy­ve­ni­mą do­va­no­ju­sios šir­dys...“, kur iš­spaus­din­tas tru­pi­nė­lis Bi­ru­tės pri­si­mi­ni­mų.

Bi­ru­tė iki šiol pri­si­me­na, kaip kar­tą pro lan­gą pa­ma­čiu­si at­va­žia­vu­sius du ve­ži­mus ir iš jų iš­šo­ku­sius žmo­nes, pa­si­lei­do bėg­ti na­mų link. At­lė­ku­si ji įspė­jo tė­vus. J. Strau­pis su­spė­jo pa­si­slėp­ti ne­to­lie­se bu­vu­sia­me ru­gių lau­ke.

B. B. Je­re­mi­nie­nės at­min­ty­je gi­liai įsi­rė­žė, kaip 1942-ųjų va­sa­rą į so­dy­bą įsi­ver­žę ru­da­marš­ki­niai, gra­sin­da­mi vi­sus su­šau­dy­ti ir su­de­gin­ti so­dy­bą, lie­pė tuo­jau pat pa­ro­dy­ti, kur Strau­piai sle­pia žy­dus. Jie nar­šė po vi­są so­dy­bą, dur­tu­vais ba­dė dar­ži­nė­je su­krau­tą šie­ną, iš­lan­džio­jo tvar­tus, klė­tį, pa­šiū­res.

Ei­da­ma iš pa­skos iš iš­gąs­čio ir bai­mės links­tan­čio­mis ko­jo­mis Bi­ru­tė mel­dė­si: „Ge­ra­sis Die­vu­lė­li, pa­dėk, kad ne­ras­tų, pa­si­gai­lėk mū­sų...“ Mer­gai­tė vi­sa ma­ža šir­de­le ti­kė­jo­si, kad ru­da­marš­ki­niai ne­ras viš­ti­dės, ku­rio­je po lak­to­mis bu­vo žy­dų bun­ke­ris. Ten su­lau­kę kvė­pa­vi­mą tū­no­jo še­ši žmo­nės.

Lai­mei, jos tė­tis spė­jo už­bėg­ti į viš­ti­dę ir per­spė­ti apie kra­tą. Spruk­da­mas Juo­zas dar už­da­rė bun­ke­rio dang­tį bei ap­mė­tė jį iš­ma­to­mis. Bū­tent to­dėl vo­kie­čiai jo ir ne­pas­te­bė­jo.

Bi­ru­tė ši­to ne­ži­no­jo ir ei­da­ma į viš­ti­dę ma­nė, kad čia – jau ke­lio ga­las. Min­ty­se at­si­svei­ki­no su vi­sais, bet neiš­si­da­vė, ne­sus­vy­ra­vo. Pa­ma­čiu­si, kad bun­ke­ris už­mas­kuo­tas, ra­miau at­si­du­so. Ne­ma­lo­nus kva­pas ir prie bliz­gan­čių chro­mi­nių au­li­nių ba­tų lim­pan­čios iš­ma­tos ner­vi­no vo­kie­čius, jie rau­kė­si, spjau­dė­si ir neil­gai ten „sve­čia­vo­si“. Išė­ję lau­kan il­gai try­nė ba­tus į žo­lę ir kei­kė­si.

Bi­ru­tė iki šiol me­na ko­ne juo­das ges­ta­pi­nin­ko akis, ku­rios nuo pyk­čio tie­siog žai­ža­ra­vo. Vy­ras, ža­dė­da­mas daug šo­ko­la­do, tar­dė mer­gai­tę, kur sle­pia­si žy­dai, ta­čiau ši, kad ir ma­žu­tė, bet bu­vu­si la­bai drą­si. Pa­me­la­vo, esą jo­kių žy­dų pas juos nė­ra. Net pur­to­ma ges­ta­pi­nin­ko ji ne­pra­bi­lo. To ne­by­liai pra­šė jos ma­mos akys. Mo­te­ris sto­vė­jo suak­me­nė­ju­si ir tar­si mal­da­vo duk­ros ty­lė­ti.

Pa­dė­jo mais­tu ir dra­bu­žiais

Lai­mei, mū­sų pa­šne­ko­vei to pa­tir­ti ne­te­ko. Ta­čiau šį sun­kų lai­ko­tar­pį da­bar jau gar­baus am­žiaus rie­ta­viš­kė at­si­me­na. „Že­mai­čiui“ jis pa­sa­ko­jo, kad J. ir B. Strau­piai glo­bo­jo mir­čiai pa­smerk­tus žy­dus.

Tuo­met ji to nė ne­nu­tuo­kė, bu­vo per ma­ža. Bet vė­liau su­ži­no­jo, kad J. Strau­pis pir­miau­sia iš Al­sė­džių į Šar­ne­lę pas J. Ir A. Ker­paus­kus at­ve­žė 12-os as­me­nų Fak­to­riaus šei­mą. Po ku­rio lai­ko iš Tel­šių ten pat at­vež­ti dar ke­li žmo­nės. Vė­liau J. Strau­pis iš Tel­šių ge­to į sa­vo na­mus par­si­ve­žė tel­šiš­kius gy­dy­to­jus Mi­riam ir Mau­šą Bla­tus su duk­re­le Li­ba, Mi­riam mo­ti­ną Cha­ją To­de­sie­nę, Tau­bę Jan­ke­le­vi­čiū­tę ir Mal­ką Kap­la­nai­tę. Lik­vi­da­vus Tel­šių ge­tą, pa­sku­ti­nį Juo­zas par­si­ve­žė gy­dy­to­ją Do­vy­dą Kap­la­ną.

Iš­mai­tin­ti to­kį bū­rį žmo­nių bu­vo neį­ma­no­ma už­duo­tis, bet, lai­mei, į gel­bė­ji­mą įsi­trau­kė ir ki­ti Al­sė­džių apy­lin­kių vals­tie­čiai. Tarp jų – rie­ta­viš­kės tė­vas su neo­fi­cia­lia žmo­na Ona Jels­kai­te.

M. Be­dau­kis tu­rė­jo apie 70 hek­ta­rų že­mės. Žy­dams šei­ma pri­kep­da­vo duo­nos, ke­pa­lus su­krau­da­vo į ve­ži­mo ga­lą, ap­krau­da­vo šiau­dais, ant jų pa­so­din­da­vo tre­jų me­tu­kų Zi­tą ir vež­da­vo į Strau­pio ir ki­tų žy­dus slaps­čiu­sių vals­tie­čių na­mus.

„Aš ži­no­jau, kad ir ma­no tė­vai pri­si­dė­jo prie žy­dų gel­bė­ji­mo – pa­dė­jo mais­to pro­duk­tais, dra­bu­žiais. Gal bū­tų ry­žę­si ir ap­gy­ven­din­ti ko­kią šei­mą, ta­čiau mū­sų so­dy­ba bu­vo ša­lia jud­raus ke­lio, be to, ap­link gy­ve­no įvai­riau­sių žmo­nių, ku­rie, užuo­dę bent men­kiau­sią įta­ri­mą, iš­kart bū­tų mus įskun­dę. Bū­tent dėl to tė­vai nu­spren­dė vo­kie­čių tai­ki­niu ta­pu­siems žmo­nėms ki­taip pa­dė­ti“, – kal­bė­jo Z. P. Bu­tai­tė.

Kad M. Be­dau­kis kar­tu su ne­san­tuo­ki­ne žmo­na pa­dė­jo žy­dams, ra­šo­ma ir ar­chy­vi­niuo­se do­ku­men­tuo­se. Pir­mo­jo Pa­bal­ti­jo fron­to Vi­daus rei­ka­lų liau­dies pa­pul­ki­nin­kio Ro­ma­no­vo 1944-ųjų spa­lio 18-osios pra­ne­ši­me LSSR vi­daus rei­ka­lų liau­dies ko­mi­sa­rui apie na­cių me­tais žy­dus gel­bė­ju­sius Tel­šių ap­skri­ties Al­sė­džių vals­čiaus gy­ven­to­jus ra­šo­ma: „6. Be­dau­kis Mar­ty­nas, apie 60 me­tų, vi­du­ti­nis vals­tie­tis, lie­tu­vis, Šar­ne­lės kai­mo gy­ven­to­jas. Jis ir jo šei­ma šel­pė žy­dus dra­bu­žiais ir mais­to pro­duk­tais“.

Ku­rį lai­ką – ty­la

Apie tai, kad M. Be­dau­kis šel­pė žy­dus, ži­no­jo ir švie­saus at­mi­ni­mo tau­to­dai­li­nin­kas Ja­ko­vas Bun­ka. Bū­tent su juo Z. P. Bu­tai­tė pir­miau­sia pa­si­da­li­jo vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais.

J. Bun­ka vis­ką pa­si­žy­mė­jo ir per­da­vė ati­tin­ka­moms ins­ti­tu­ci­joms. Taip pra­si­dė­jo rie­ta­viš­kės bend­ra­dar­bia­vi­mas su žy­dų tau­tos is­to­ri­ja be­si­rū­pi­nan­čiais žmo­nė­mis iš sos­ti­nės. Tai tę­sė­si ne vie­ne­rius me­tus. Pas­kui – ty­la.

Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, kad ži­nia apie M. Be­dau­kį bu­vo nu­ti­lu­si pa­skli­dus in­for­ma­ci­jai apie prieš­ta­rin­gai ver­ti­na­mą al­sė­diš­kį par­ti­za­ną Sta­nis­lo­vą Be­dau­kį. Ma­ny­ta, kad šis – jos tė­vo gi­mi­nai­tis.

Ir štai po il­gų me­tų rie­ta­viš­kę pa­sie­kė ži­nia apie ren­gia­mas iš­kil­mes sos­ti­nė­je, ku­rių me­tų jos tė­vui po mir­ties bus ski­ria­mas ap­do­va­no­ji­mas. Į sos­ti­nę Zi­tą ly­dė­jo kai­my­nė. Mo­te­riai ap­do­va­no­ji­mų įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ja pa­li­ko di­džiu­lį įspū­dį. Ten ji su­si­ti­ko ir su ki­tais vie­naip ar ki­taip žy­dams pa­dė­ju­siais žmo­nė­mis ar jų gi­mi­nai­čiais. „Man tai – ypa­tin­gas įvy­kis“, – pri­si­pa­ži­no Z. P. Bu­tai­tė.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.