Su humoru per gyvenimą

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­trau­ka
Zi­ta Dar­gie­nė su sa­vo au­gin­ti­ne Pu­pa
Ne vi­si al­sė­diš­kiai ži­no, kad le­gen­dą apie Al­sė­džius suei­lia­vo Zi­ta Dar­gie­nė, gy­ve­nan­ti su mies­te­liu be­si­ri­bo­jan­čia­me Makš­čių kai­me. O spa­lį da­ly­va­vu­sie­ji sen­jo­rų po­pie­tė­je Al­sė­džių kul­tū­ros na­muo­se tu­rė­jo ma­lo­nu­mą pa­si­klau­sy­ti jos pa­čios skai­to­mų iki aša­rų pra­juo­ki­nan­čių anek­do­tiš­kų is­to­ri­jų.
Sy­kį sos­ti­nė­je, pa­skai­čiu­si sa­vo kū­ry­bos, mo­te­ris bu­vo pa­va­din­ta ant­ruo­ju Er­lic­ku. Vis dėl­to šių ei­lu­čių au­to­rei Zi­tą la­biau no­rė­tų­si gre­tin­ti su Že­mai­te – abi ra­šy­ti pra­dė­jo su­lau­ku­sios bran­daus am­žiaus, abie­jų kū­ry­ba ir pra­juo­kin­ti, ir su­grau­din­ti iki aša­rų ga­li. Tik Že­mai­tė yra vie­na ryš­kiau­sių mū­sų li­te­ra­tū­ros kla­si­kių, o Zi­tos kū­ry­bos pir­mą­ją kny­ge­lę dar tik ruo­šia­ma­si iš­leis­ti, tad apie jos ta­len­tą dar ma­žai kas gir­dė­jo. Bet ką ga­li ži­no­ti...

Gon­din­gos pa­pė­dė­je

Kur ta­len­tas – ten ir jaut­ru­mas

Po mi­nė­to­jo ren­gi­nio Al­sė­džių pa­ra­pi­jos sa­lė­je vis neap­lei­do min­tis ar­ti­miau su­si­pa­žin­ti su kū­rė­ja ir pa­pa­sa­ko­ti apie ją „Že­mai­čio“ skai­ty­to­jams. Zi­ta ma­lo­niai su­ti­ko pa­bend­rau­ti, tad ne­tru­kus jau su­kau į Makš­čius. Čia ma­ne ypač šil­tai ir juo­kin­gai (net pil­vu šliauž­da­ma) pa­si­ti­ko pin­če­riu­kė Pu­pa. Kol kal­bė­jo­mės su Zi­ta, ša­lia kros­nį kū­re­no jos vy­ras Ed­var­das. Pak­laus­tas, ar žmo­na jam skai­to sa­vo kū­ry­bą, links­mai sa­ko tų „nie­kų“ so­čiai pri­si­klau­san­tis.

Zi­ta tik šyp­so­si žiū­rė­da­ma į su­tuok­ti­nį. Ne­se­niai jie­du pa­mi­nė­jo auk­si­nes ves­tu­ves. Kar­tu nu­gy­ven­ta net 50 me­tų. Per tiek lai­ko vie­nas ki­tą pa­žįs­ti kaip nu­lup­tą. Ži­nai, ką iš tik­rų­jų jau­čia tau ar­ti­miau­sias žmo­gus. O ką kal­ba... „Ai, ne­gi su­pai­sy­si. Juk pa­ti kar­tais vė­jų pri­šne­ku“, – at­lai­di Zi­ta. Ir tuoj apie sa­ve: „Esu la­bai jaut­ri. Jei kam ne­ge­rai, ga­liu verk­ti kar­tu. Sup­ran­tu žmo­gaus skaus­mą. Vi­sų man gai­la. O kai ne­te­kau vie­nin­te­lės se­sers, vos sto­gas ne­nu­va­žia­vo – taip sun­ku bu­vo.“

Tas jos jaut­ru­mas – kaip ant del­no, kai grau­di­na­si skai­ty­da­ma sa­vo kū­ry­bą. Zi­tai – 72-eji. O kur­ti ji pra­dė­jo po 1991 me­tų sau­sio try­lik­to­sios įvy­kių. Ta­da, sa­ko, jaus­mai ne­be­til­po krū­ti­nė­je. Ir pir­ma­sis ei­lė­raš­tis bu­vo ku­pi­nas skaus­mo ir klau­si­mų, kas lau­kia mū­sų, lie­tu­vių?

Ge­riau­sia do­va­na – šu­ny­tė

Nuo ta­da jau daug pa­ra­šy­ta. Zi­ta pra­si­ta­ria, kad da­bar ruo­šia­ma au­to­ri­nė jos kū­ry­bos kny­ge­lė. Pa­ti pir­mo­ji. Už tai ji esan­ti dė­kin­ga Ade­lei Dau­kan­tai­tei, glo­bo­jan­čiai to­kius liau­dies poe­tus ir va­do­vau­jan­čiai „Vin­gio­rykš­tės“ li­te­ra­tų klu­bui. Ir šu­ny­tė Pu­pa – Ade­lės do­va­na. Pa­do­va­no­jo su­ži­no­ju­si, kad Zi­ta sva­jo­ja to­kią tu­rė­ti.

„Ma­žą kaip žiur­kę, įvy­nio­tą į rankš­luos­tį, at­ve­žė... Už­kai­šio­jom vi­sus ply­še­lius tro­boj, kad kur neį­lįs­tų – kaip beišt­rauk­si pa­skui? To­kia ma­ža bu­vo“, – pri­si­mi­nė tą sva­jo­nės iš­si­pil­dy­mo die­ną. Nuo ta­da Pu­pa džiaugs­mo ir mei­lės duo­da daug – tai pas vie­ną glė­by, tai pas ki­tą. O mie­ga tik vy­ro ko­jū­ga­ly. Šis džiau­gia­si – šil­do ko­jas. Tik jei rei­kia ko­kią er­kę iš­trauk­ti – ne­pa­si­duo­da nė už ką, kan­da kaip pa­siu­tus.

Ge­ra tu­rė­ti tą ma­žy­lę. Juk vai­kai jau se­niai išė­ję į pa­sau­lį lai­mės ieš­ko­ti. Užau­gin­tos dvi duk­ros ir sū­nus. Nors pa­sta­ra­sis ir ne­ne­šio­ja Dar­gių pa­var­dės, bet au­gi­no jį nuo tre­jų me­tu­kų, tad da­bar, kaip Zi­ta sa­ko, jis tik­res­nis už tik­riau­sią. „La­bai ber­niu­ko no­rė­jau. Pa­žįs­ta­mi pa­sa­kė, kad yra vie­nas ma­žy­lis vai­kų na­muo­se. Nu­vy­kus ten at­ve­dė to­kį bumš­lai­mė­lį. Pa­si­so­di­nau ant ke­lių ir ap­si­ver­kiau. Lan­kėm jį daž­nai, o po to lei­do pa­siim­ti glo­bo­ti. Ir da­bar nė­ra sa­vai­tės, kad jis ne­pas­kam­bin­tų. Esam la­bai ar­ti­mi“, – vėl grau­di­no­si.

Lai­min­gi Zi­ta ir Ed­var­das, ge­rus vai­kus užau­gi­nę, sep­ty­nių anū­kų ir ke­tu­rių proa­nū­kų jau su­lau­kę. Jau­čia sa­vo vai­kų rū­pes­tį: duk­ra Ast­ra čia pat, Plun­gė­je, so­cia­li­ne pe­da­go­ge dir­ba, He­le­na Ang­li­jo­je su vai­kais ir anū­kais įsi­tvir­ti­nu­si, o jau­nė­lis Al­giu­kas Nor­ve­gi­jo­je, pa­ts jau dvie­jų sū­ne­lių tė­vas.

„Tai bu­vo to­kia lai­mė“

Pa­ti Zi­ta gi­mė Ma­žei­kiuo­se. Ne­lai­min­ga jos ma­mos gy­ve­ni­mo pra­džia: jau­nu­tė bū­da­ma pa­mi­lo ru­sų ka­ri­nin­ką, bet neišt­vė­rė jo žiau­ru­mo ir nėš­čia žie­mą, vilk­da­ma ro­gu­tes su sa­vo man­ta, iš Re­na­vo dva­ro grį­žo pas ma­mą.

„La­bai var­gin­gai gy­ve­no­me, sun­ku bu­vo. Vie­nin­te­lis švie­su­lys ta­me skur­de – ba­bū­nė­lė Sta­nis­la­va Čes­naus­kie­nė – ma­mos ma­ma. Ji bu­vo gry­na že­mai­tė ir mo­kė­jo dau­gy­bę vi­so­kių pa­sa­ko­ji­mų, žai­di­mų. Abi su se­se lauk­da­vo­me sek­ma­die­nio va­ka­rų, kai sės­da­vo­me į lo­vas, nu­ga­ro­mis į pe­čių. Ir klau­sy­da­vo­me, klau­sy­da­vo­me. Net sei­lė iš­tįs­da­vo. Ypač pa­tik­da­vo ba­bū­nė­lės žai­di­mas su žir­niais, ku­riuos kiš­da­vo po pirš­tais. Tai bu­vo to­kia lai­mė...“ – net da­bar pri­si­mi­nus džiaugs­mu bliz­ga Zi­tos akys.

Tai be­ne vie­nin­te­liai ge­ri jos pri­si­mi­ni­mai iš anks­ty­vo­sios vai­kys­tės. Ka­ma­vo Zi­tą vi­so­kios li­gos, nuo blo­gos mi­ty­bos puo­lan­čios, to­dėl ba­bū­nė­lė su­gal­vo­jo su abiem anū­kėm (vie­na sep­ty­ne­rių ta­da bu­vo, o ki­ta – ket­ve­rių) ei­ti į Kre­tin­gos at­lai­dus mels­ti svei­ka­tos. Ke­lias iš Ži­di­kų (Skuo­do r.) – apie 50 ki­lo­met­rų. Ėjo jos dvi sa­vai­tes, mie­go­da­vo ant šie­no pas žmo­nes, val­gy­ti ma­žai ką tu­rė­jo, bet ga­liau­siai Kre­tin­gą pa­sie­kė.

Ten Zi­ta nu­gir­do, jog ba­bū­nė­lė ža­da pra­šy­ti iš­mal­dos, kad ga­lė­tų na­mo grįž­ti au­to­bu­su, nes be ga­lo pa­var­go vi­sos. Ir jai taip pa­si­da­rė ne­ge­ra dėl to, kad ry­te ne­si­kė­lė – no­rė­jo gė­dos iš­veng­ti. Tai iš­vy­du­si jas pri­glau­du­si mo­te­ris pa­sa­kė, kad ga­lė­tų pa­lik­ti jai tą mer­gai­tę, mat yra čia kiau­ši­nių, grie­ti­nės, ki­tų gė­ry­bių, apie ku­rias Zi­ta tik pa­sva­jo­da­vo.

Ir ką jūs ma­not? Zi­ta pa­pra­šė ba­bū­nė­lės ją pa­lik­ti tai mo­te­riai. Ši taip ir pa­da­rė, o pa­ti su ant­rą­ja anū­kė­le iš­vy­ko au­to­bu­su na­mo.

Li­ko gy­ven­ti Zi­ta su sve­ti­mais žmo­nė­mis. Iš­ti­sus sep­ty­ne­rius me­tus be ma­mos. Ket­ve­rius me­tus lan­kė Du­pul­čių pra­di­nę mo­kyk­lą, po to tre­jus mo­kė­si Kre­tin­go­je. O kai glo­bė­ja Ma­ri­ja Nar­kie­nė mi­rė, Zi­ta pa­ra­šė ba­bū­nė­lei laiš­ką, ir to­ji ją par­si­ve­žė. To­kie tat jos vai­kys­tės gy­ve­ni­mo vin­giai.

Ge­ru žo­džiu ir da­bar Zi­ta mi­ni Du­pul­čių pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ją Vait­ke­vi­čių: „Ir no­sį ne­bi­jo­jo nu­šluos­ty­ti, ir į kam­pą sta­tė, bet ne­mu­šė“. Sa­ko, ap­lan­kiu­si jį jau se­nu­ką. „Pri­si­mi­nė ma­ne, sa­kė, ge­ra bu­vau mo­ki­nė, bet tin­gi­nė,“ – juo­kė­si mo­te­ris.

Grį­žu­si na­mo, mo­kė­si Plink­šių že­mės ūkio tech­ni­ku­me, kur vie­nin­te­lė gau­da­vo aukš­čiau­sią ba­lą iš ru­sų kal­bos. „Ma­tyt, tai ma­no ge­nuo­se. Vi­sa­da se­kė­si ru­sų kal­ba“, – tei­gia Zi­ta.

Zū­nės ir Tėš­kų nuo­ty­kiai

Gal kad gy­ve­ni­mas ne­glos­tė, hu­mo­ras Zi­tos kū­ry­bo­je uži­ma ypa­tin­gą vie­tą. O dar kai jis že­mai­tiš­kas, griūk ne­gy­vas! Be to, mo­te­ris mo­ka skai­ty­ti: lė­tai, da­ry­da­ma lo­gi­nes pau­zes, tai­syk­lin­gai dė­da­ma kir­čius. Daug jos ei­lė­se se­nų že­mai­tiš­kų žo­džių, ku­rių pra­smę, jei ne­si gry­nas že­mai­tis, ga­li su­vok­ti tik iš kon­teks­to. Ne vel­tui Vil­niu­je, Mo­ky­to­jų na­muo­se vy­ku­sio­je Že­mai­ti­jos me­ni­nin­kų va­ka­ro­nė­je, iš­gir­dęs Zi­tą skai­tant sa­vo kū­ry­bą, ren­gi­nio ve­dė­jas pa­reiš­kė: „Na va, tu­rim ant­rą Er­lic­ką!“

Sa­vo kū­ry­bos skai­ty­ti mo­te­ris jau ke­le­tą me­tų kvie­čia­ma į „Že­mai­tiš­kų skai­ty­mų“ kon­kur­sus. 2017 me­tais Lie­tu­vos lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­das „Bal­ta­sis ba­lan­dis“ ap­do­va­no­jo ją „Hu­mo­ro me­džiu“, o Skuo­de už skai­ty­mus lai­mė­jo ant­rą­ją vie­tą ir ga­vo di­džiu­lį pa­veiks­lą. Lais­va­lai­kiu ji stu­di­juo­ja Juo­zo Pab­rė­žos kny­gą „Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba“, to­bu­li­na sa­vą­ją kū­ry­bos kal­bą.

Tu­ri Zi­ta sa­vo he­ro­ję Zū­nę. Apie ją daž­nai ir ku­ria: „Eso Priet­ran­ka­lė Zūnė/Da pa­ne­lė, ne babūnė/ Bai­se nuo­rio ištekietė/nežinau nu kuo pra­die­tė. Eso dai­li, eso minkšta/kap deš­re­lė švie­že kimš­ta.../Eso ne ba­sa, ne plėka/Buoče ūkė mon pa­lė­ka,/Gal ne­rek­tom mon tuo vyra/Bet kad ūkie dar­bų yra...“

Ar­ba hu­mo­ris­ti­nė poe­ma apie Tėš­kų po­rą, ku­ri „per ga­na trum­pa čiesa/prisigimdė gy­vą bie­sa“ vai­kų ir aiš­ki­no­si, kas yra jų tė­vas. Įdo­mu skai­ty­ti, ne­ti­kė­ta pa­bai­ga pri­bloš­kia. Imi gar­siai juok­tis, nes ty­liai jau nei­šei­na, kai Tėš­kie­nė vy­rui aiš­ki­na: „Jau­nuos buo­bas to no­rie­je, bet iš pa­skos nesospieje/ Vo aš karš­ta sa­va būda/neįmerksio juk į prū­dą... Ga­lų ga­le paaiš­kė­ja, kaip varg­šas vy­ras bu­vo ap­gau­di­nė­ja­mas. Gra­žiai su­suk­ta.

Iš kur tas hu­mo­ras?

„Ogi skai­tau anek­do­tus, už­si­ka­bi­nu, kaž­ką per­dir­bu, pri­ku­riu, ir at­si­ran­da is­to­ri­jos. Ma­lo­nu bū­ti įver­tin­tai, bet ge­riau­sia do­va­na, kai žmo­nės lai­min­gi juo­kia­si ar­ba su­si­mąs­to. Gy­ve­ni­mas įdo­mus, ne­rei­kia pa­si­duo­ti liūd­noms min­tims. Aš pa­ti džiau­giuo­si gy­ven­da­ma sa­vo gy­ve­ni­mą, pa­brė­žiu – sa­vo, o ne ki­tų. La­bai pa­tin­ka bū­ti gam­to­je, uo­gau­ti, gry­bau­ti. Se­niau už­siim­da­vau pel­ta­kia­vi­mu. Ma­no dar­be­lius net į Ang­li­ją vež­da­vo. Da­bar jau akys ne­be tos, tai džiau­giuo­si ra­šy­da­ma.“

Pak­laus­ta, kas da­bar ją jau­di­na, ko no­rė­tų, at­sa­ko sa­vo ei­lė­mis: „Ko­dėl ta­kai už­žė­lė, na­mus pa­li­kę lem­čiai / tik aš ti­kiu dar laukiu/ šir­dis vil­tim gy­ve­na...“

Nes­nu­ku nu­ma­ny­ti, kad ra­my­bės ne­duo­da be­ga­li­nis il­ge­sys tų ar­ti­mų­jų, ku­rie to­li už Lie­tu­vos ri­bų. Gal iš­leis­ta pir­mo­ji Zi­tos kū­ry­bos kny­ge­lė tru­pu­tį nu­ra­mins tą il­ge­sį ir pra­džiu­gins sie­lą – ją skai­tys ir džiaug­sis, ir ne tik pa­tys ar­ti­miau­sie­ji. Tik­rai ge­rų da­ly­kų ten bus. Svei­ka­tos tau, Zi­ta. Ačiū, kad ra­šai.

Nuot­rau­ka iš as­me­ni­nio Z. Dar­gie­nės ar­chy­vo
Poe­tė bei hu­mo­res­kų au­to­rė ir Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė Vio­le­ta Skie­rie­nė (de­ši­nė­je)

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.