Naujausios
Identiškas pirmtakui
Naujasis atminimo ženklas pastatytas parėjusį trečiadienį. Didžiulis ir sunkus kryžius į senojo vietą įtaisytas pasitelkus vietinio ūkininko techniką. Darbams vadovavo pats kryžiaus meistras – gegrėniškis Egidijus Paulauskas. Jo darbščios rankos sumeistravo kryžių, identišką anksčiau čia stovėjusiam.
„Atkūriau kiekvieną detalę. Kad viską padaryčiau kuo tiksliau, į savo dirbtuves parsivežiau senąjį kryžių. Pasižiūrėjau ir į nuotraukos, kurios buvo darytos dar tada, kai kryžius nebuvo tiek paveiktas laiko“, – „Žemaičiui“ pasakojo meistras.
E. Paulauskas ties šia užduotim plušo dvi savaites. Jį seniūnui rekomendavo Plungės rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyr. specialistas, paveldosaugininkas Gintaras Ramonas. Pasak G. Domarko, šis meistras tokiuose reikaluose turi patirties ir yra vienas geriausių mūsų krašte. Jam taip pat patikėta aptvarkyti ir toje pačioje vietoje esantį kryžiastulpį, kuris – itin paveiktas drėgmės.
Ąžuolą parūpino vietinis verslininkas
Atsigręžti į A. Vaišvilai atminti skirtus statinius – išties gražus poelgis, bet iš kur lėšos šiam reikalui? Juk seniūnai vis skundžiasi trūkstą pinigų net žolei nupjauti. G. Domarkas sakė pirmiausia ieškojęs rėmėjų. Antai ąžuolą, iš kurio sumeistrautas kryžius, davė vietinis verslininkas. Pamatus statiniui išpylė seniūnijos darbuotojai. O štai juodeikiškis ūkininkas M. Narkus gelbėjo statant kryžių. Tiesa, šiek tiek pinigų skirta iš Kultūros vertybių programos.
Su meistru E. Paulausku dar neatsiskaitęs seniūnas juokaudamas vylėsi, kad ir šis „nenuplėš“ už atliktą darbą. „Viskas gerų žmonių dėka“, – sakė G. Domarkas. Jis pabrėžė, kad sutvarkyti išties prastos būklės kryžių bei kryžiastulpį rūpėjo ne tik jam, bet ir kuliškiams, kurie šią vietą – buvusios A. Vaišvilos sodybos teritoriją – įtraukė į lankytinų vietų Kulių krašte maršrutą.
Žvilgsnis į istoriją
O „Žemaitis“ savo ruožtu primena, kad Lietuvoje minėtasis sukilimas prasidėjo 1863-ųjų vasario pirmąją. Sukilėliams vadovavo karininkai, bajorai, o kartais – ir kunigai. Numalšintas jis buvo 1864-aisiais, o maištininkai sulaukė skaudžių pasekmių. Daug kovojusiųjų pakarta, daug ištremta į Sibirą, uždaryta į kalėjimus. Kai kur ištremdavo ištisus kaimus, o kai kuriuos kaimus pasiglemžė ugnis.
Nuo caro valdžios išlaisvinti turėjusiame sukilime itin aktyviai dalyvavo žemaičiai – Žemaitijos teritorijoje įvyko apie 120 mūšių.
Prasidėjus bruzdėjimams, jau 1862-ųjų pavasarį A. Vaišvilą – iš Juodeikių kilusį drąsų valstietį – Plungės apylinkių (Plungės, Platelių, Telšių, Kartenos, Skuodo valsčių ir parapijų) valstiečiai paskelbė savo vadu. Šį faktą savo knygoje „Upelių pakrantėmis“ fragmente „Prie Babrungo“ mini Česlovas Kudaba.
Jo teigimu, išvaikę carinę administraciją, Plungės apylinkės valstiečiai ryžosi sukilti. Jie jau ne žodžiu, o ginklu (kai kurie net ilgakočiais dalgiais, kirviais, spragilais, šakėmis, durtuvais) reikalavo savo teisių. A. Vaišvila, augalotas, stambus vyras, buvo lyg specialiai sukurtas vadovauti sukilėliams. Rašto jis buvo pramokęs parapijinėje mokykloje, tad pats sugebėjo valstiečiams į lietuvių kalbą išversti caro įsakymus.
Kartu su visais kentęs carinę priespaudą ir buvęs paprastu baudžiauninku, A. Vaišvila pagaliau liovėsi svajoti apie laisvą rytojų, nustojo eiti į lažą ir ėmėsi veiksmų. Suprato, kad baudžiavos jungas darosi per sunkus ne tik jam, bet ir daugeliui valstiečių, todėl, išrinktas apginti visos Plungės apylinkių valstietijos interesų, netrukus sugebėjo sutelkti didelį būrį kovingai nusiteikusių valstiečių. Teigiama, kad jų galėjo būti apie 4 000.
Tempė pririšę prie vežimo
Gyvi pasakojimai, kad į talką A. Vaišvilai atėjo jo draugas Rojus – bene geriausias apylinkės kalvis. Šio žmogaus ir jo išmokytų kitų kalvių dėka A. Vaišvilos sukilėliai buvo aprūpinti šautuvais, brūkliais ir smaigais. Tačiau to buvo per maža. Jie nesugebėjo atsilaikyti prieš didesnes rusų pajėgas. Žemę nuklodavo pasipriešinusiųjų lavonai, nuo eglių lašėdavo ne sakai, o kraujas.
Tuo metu Plungę valdė grafas Aleksandras Zubovas. Netikėtai sulaukęs puolimo, į pagalbą jis pasitelkė kazokus. A. Vaišvila buvo suimtas klasta. Kaip manoma, caro valdžiai jis buvo išduotas savo draugo Vavilovo, kuris dirbo raštininku.
A. Vaišvila su šeima buvo išvarytas į Sibirą, bet prieš tai pateko į kalėjimą Telšiuose. Kaip yra pasakojusi plungiškė Emilija Mikulskienė, sukilėlių vadą į Telšius vilko už kojų pririštą prie vežimo galo. Vėliau jo ir šeimos laukė tremtis.
