Suteikęs Plungei naują veidą

Jur­gi­tos NAG­LIENĖS nuo­trau­ka
A. Žeb­raus­kas: „Kas­kart, kai at­va­žiuo­ju, ma­tau, kiek daug žmo­nių čia vaikš­tinė­ja. Spėju, kad mūsų spren­di­mai pa­si­tei­si­no“
Plungė­je gimęs ir augęs, o da­bar
Tel­šiuo­se gy­ve­nan­tis ar­chi­tek­tas, Na­cio­na­linės kultū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tas pro­fe­so­rius Al­gir­das Žeb­raus­kas sa­ko, kad į ar­chi­tektūrą jį at­vedė no­ras keis­ti. Šį sa­vo pa­šau­kimą jis pui­kiai rea­li­za­vo ne tik Tel­šiuo­se, ku­riuos gra­ži­na jau daug metų, bei ki­tuo­se Že­mai­ti­jos mies­tuo­se, bet ir sa­vo gim­to­jo­je Plungė­je. Prieš mėnesį ga­lu­ti­nai baig­tos re­mon­tuo­ti ir vi­suo­me­nei at­ver­tos Laisvės alė­jos bei Bab­run­go slėnio erdvės at­nau­jin­tos pa­gal A. Žeb­raus­ko su­kurtą ar­chi­tektū­rinę vi­ziją. „Že­mai­tis“ pro­fe­so­riaus tei­ra­vo­si, ar bu­vo sun­ku dirb­ti su erdvė­mis, ku­rio­se jis pa­ts au­go ir ku­rių kiek­vie­nas kam­pe­lis me­na sma­gias
vai­kystės iš­dai­gas.

– Kaip jums čia viskas dabar, kai darbai jau baigti ir jūsų brėžiniai galutinai perkelti į miesto erdves?

– Matau kai kurių neužbaigtų detalių, bet bendras vaizdas – geras. Tiesa, dar reikia kelerių metų, kad medžiai suaugtų. Tada atsiskleis ta tikroji vizija, kokią mačiau ir kokią pabandžiau čia įgyvendinti.

Mano didžiausias noras ir pagrindinė idėja buvo grąžinti Laisvės alėjai jos istorines vertybes, galiausiai – patį alėjos statusą, susieti abu paminklus – Florijono bei Laisvės, atidengti buvusį urėdijos pastatą, kur dabar įsikūrusi Vaikų biblioteka, ir jo vartus. O svarbiausia – nuo Laisvės alėjos atidengti didžiąją Plungės vertybę – Babrungo slėnį su laikrodinės vaizdu fone ir fantastišku upės vingiu.

Šitos miesto vertybės daug metų buvo neįdarbintos, lyg išskaidytos mažais gabalėliais.

– Žinau, kad šios erdvės jums brangios ir svarbios dėl to, kad čia prabėgo jūsų vaikystė.

– Mes su broliu augome kiek tolėliau, vadinamojoje V. Rekašiaus (dabar – Senamiesčio) aikštėje. Bet kai ją tvarkant mūsų namą nugriovė, tėvai persikėlė čia, į Laisvės alėją. J. Biliūno gatvėje lankiau darželį, tas namas iki šiol tebestovi. Ten teko išmokti vairuot pirmąją mašiną, tokią minamą pedalais. Mokėmės ir konkuruoti dėl jos, nes mašina buvo viena, o norinčiųjų – daug (juokiasi – aut.).

Tokios buvo pirmosios gyvenimo pamokos. Puikiai pamenu ir Babrungo slėnį, kuris mano vaikystėje tebuvo užpelkėjusi pieva. Vasarą, kai ji pradžiūdavo, susirinkdavom ten žaisti futbolą. Estradą slėnyje pastatė vėliau, gal 1983-iaisiais. O iki tol visokie renginiai vykdavo giliau parke, buvo ir estrada netoli rūmų.

Prisiminimų daug. Čia, šitame Babrungo vingyje, būdavo tokia vaikų maudykla, kur išmokau plaukti. Į vadinamąją dziegorinę bėgdavau žaisti šachmatais. Tik ne visada laiku suspėdavau, mat šalia buvo toks žvėrinčius, stirnikės aptvertos. Jos tokiom gailiom akim žiūrėdavo, kad negalėdavau praeiti neprirovęs žolės ir jų nepamaitinęs.

– Ar toks ryšys su erdve kiek palengvino jums duotą užduotį? O gal priešingai – dėl to dirbti tik sunkiau?

– Gal lengviau. Tas ryšys duoda savo. Kita vertus, metams bėgant daug kas keičiasi. Antai kai plungiškiai sovietmečiu slėnyje pasistatė estradą, ji buvo puikiausias pavyzdys, kurį buvo galima rodyti architektūros studentams, kaip negalima daryti. Nes saulė žiūrovams visada šviesdavo į akis, o artistams – į nugaras. Ką jau bekalbėti apie tai, kad tas statinys uždengė landšafto požiūriu skaniausią parko saldainį – patį slėnį su nuostabiu Babrungo vingiu.

Nutarėme naująją estradą orientuoti į tą vingį. Dabar tik širdį skauda, kad sužaliavus medžiams nebematyti laikrodinės. Reikėtų dvi tris šakas nupjauti ir atsivertų nuostabus jos vaizdas, kuris būtų tarsi kvietimas eiti gilyn į parką. Esu numatęs tai projekte, gal kada įgyvendins.

– Medžių genėjimo ir pjovimo klausimai visuomenėje – labai opūs. Turbūt girdėjot, kiek triukšmo sukėlė sprendimas išpjauti senąsias Laisvės alėjos liepas?

– Girdėjau. Taip sutapo, kad pernai nepasitenkinimas dėl viešose vietose pjaunamų medžių plačiai nuskambėjo per visą Lietuvą. Po to buvo priimti sprendimai dėl medžių apsaugos paukščių perėjimo metu. Tad tas triukšmas kaip ir išėjo į naudą.

Apskritai jūsų alėja yra ypatinga, mat tokių XX a. pradžioj Lietuvoje buvo vos trys. Vilnius turėjo savo Gedimino prospektą, o Kaunas ir Plungė – Laisvės alėjas. Taip, buvo ir didesnių miestų už Plungę, bet juk čia rezidavo Oginskiai. Jų supratimas ir požiūris buvo vakarietiškas, tad ir miestas tvarkytas ta dvasia. Gaila tik, kad kunigaikščiams pasitraukus nebeliko, kam ją prižiūrėti.

Rengiant alėjos ir slėnio rekonstrukcijos projektą teko pasirankioti istorinių nuotraukų. Vienoje jų, darytoje lyg 1986-aisiais, alėjoj tik liepų stimbarai palikę ir iš jų tokie kuškiai išaugę. Niekas su medžiu taip nesielgia.

Prieš imantis darbų atvykęs garsus arboristas padarė išvadas, kad būtų galima medžius gelbėti, bet reikėtų labai stipriai genėti, nes laikas ir puvinys jau padarė savo. Bet šis sprendimas būtų trumpalaikis. Galiausiai nutarta su senosiomis liepomis atsisveikinti.

– Dabar vaikštinėjant Laisvės alėja jau sunku ir prisiminti, kokia tamsi ir niūri ji būdavo.

– Juokingiausia, jog kai tuos medžius nupjovė, iš kažkurio namo išlindo žmogelis, apsidarė ir sako: „A ėr če saulė būn?!“

Dabar reikia tikėtis, kad naujieji medeliai bus tinkamai prižiūrimi ir augs tvarkingai. Jie pasirinkti žemesni, bet priežiūros vis tiek reikia, kas porą metų būtina genėti.

Atkuriant dar Oginskių pasirinktą principą medeliai susodinti zigzagu. Pati alėja padalinta į du sektorius. Arčiau paminklo esanti dalis skirta pėstiesiems ir jų poilsiui, arčiau teismo – ir transportui.

Ne specialisto akimi gal ir sunku pastebėti, tačiau viskas čia iki smulkmenų apgalvota. Grindinio danga pasirinkta tokia, kad būtų lengva ją prižiūrėti ir žmonėms patogu vaikščioti. Išspręsti ir tokie mažmožiai kaip stovai šuniukams pririšti, vaizdo stebėjimo kameros. Prie paminklo dar atsiras bronzinės vazos.

– Užsiminėte, kad ne ką mažiau nei alėjos įdomi ir Laisvės paminklo istorija.

– Iš tiesų. Turbūt mažai kas žino, kad iš pradžių jį planavo statyti prie bažnyčios. Bet kai pamatė, kad čia moteris apnuoginta krūtine, pasakė, jog prie bažnyčios – jokiu būdu. Tai ištrėmė į Laisvės alėją. Bet atsitiko taip, kad po poros metų nukrito tos skulptūros kardas su visa ranka. Broko ir tais laikais pasitaikydavo (juokiasi – aut.).

Iki karo to paminklo niekas neremontavo, o paskui visai nugriovė. Atkūrė tik prasidėjus atgimimui. Bet jis visada buvo liepų užgožtas ir tarsi nematomas. Dabar, sutvarkius alėją, atsidengė ašis tarp jo ir Florijono, sumanyta prieš daugelį metų. Atsivėrė ir pats Laisvės paminklas žiūrint ne tik nuo Vytauto gatvės, bet ir ateinant į parką Vandos Rutkevič gatvele. Didžiausias laimėjimas ir yra tai, kad visi šie objektai susijungė į vieną darnią visumą.

– Į ją turėtų įsilieti ir Vytauto gatvė, jos jungtis su Paprūdžio gatve bei vadinamosios Plungės jūros pakrantės. Jų tvarkymo projektai taip pat jūsų parengti ir laukia savo eilės.

– Truputį gaila, kad Savivaldybė pasirinko kitu etapu remontuoti Paprūdžio gatvę ir laiptus prie parapijos namų. Apmaudu, kad buvo peršokta Vytauto gatvė, erdvė prie Savivaldybės. Visad pasisakau už tai, kad tvarkomos dalys būtų sistemiškai jungiamos į darnią visumą. Šįkart pasirinkta eiti kitu keliu. Gal toks politinis sprendimas buvo, mat Paprūdžio gatvėje gyvena daugiau žmonių. Bet tikiuosi, kad labai toli nenusikels ir darbai Vytauto gatvėje.

– Vieno interviu metu apgailestavote, kad visuomenės susidomėjimas šiais projektais buvo labai mažas. Ar dirbdamas kituose miestuose jaučiate didesnį gyventojų įsitraukimą?

– Viešinant Kretingos aikštės ir pagrindinės gatvės rekonstrukciją labai daug žmonių dalyvavo, Telšiuose – tas pats. O va Plungėje viešinimas labai ramiai praėjo. Buvo žmonių, bet mažai. Gal pritrūko informacijos, kad galima ateiti ir išsakyt savo nuomonę, pareikšti pastabas.

Telšiuose pristatinėjant tokius svarbesnius projektus naudojam visas priemones – skelbiam per radiją, televiziją, vietos spaudoj, siunčiam elektroninius laiškus. Kad kiek galima daugiau žmonių įtrauktume. Na, o šiuo atveju kito kelio neliko, kaip tik atiduot šitą objektą visuomenės teismui. Ir visuomenė pasakys, tinka jai ar ne, priima ar ne.

– Spėju, kad tinka ir patinka. Anksčiau tiek alėja, tiek slėnis buvo lyg mirę, o dabar čia netrūksta vaikštinėjančių. Vi­sus ypač trau­kia nau­ja­sis kas­ka­di­nis fon­ta­nas.

– Idėja buvo padaryti braidomą fontaną. Kad vaikai galėtų taškytis, tėvai – nervintis ir pykti, kai šie sušlampa (juokiasi – aut). Be to juk nė vienas vaikas neužaugo. Smagu sustoti pasigrožėt ir vakare, kai įjungiamas apšvietimas.

Šis fontanas iš dalies atkartoja Dariau ir Girėno gatvėje esantį Babrungo užtvankos krioklį, tik mažesniu masteliu. Apskritai tokie istoriniai ryšiai man visada yra svarbūs ir pamatiniai. Reikia ir naujovių, bet pirmiausia turi būti saugoma tai, kas jau yra, ir prie to jungiama kažkas naujo, o ne atvirkščiai.

Kai užmirštama tai, kas svarbu miestui, ir vis daroma kažkas naujo, atsiranda toks lopų principas: šiemet vieną klecką naują, po metų – dar vieną. O tada ateini ir negali suvokti visumos, pajusti miesto auros.

– Plungėje labai opi mažosios architektūros problema. Įvairūs paminklai, atminimo ženklai pas mus sunkiai skinasi kelią į miesto viešąsias erdves, o jei ką ir nusprendžiama pastatyti, tuoj ima aidėti politinės rietenos. Telšiuose tokių objektų turite daug. Regis, kur žengtum, vis kažką naujo, netikėto randi.

– Telšiuose jau daugiau kaip 20 metų tą idėją rutuliojame. Kasmet po kūrinį, du. Tai nuosekli sistema, besiremianti į miesto ir į regiono istoriją. Yra atskiri takai, kuriais keliaudamas randi daugybę įvairiausių meninių objektų, tektoninių žemėlapių, architektūrinių paminklų, istorines asmenybes menančių detalių. Ir visa tai sujungia meškos, kurių įvairaus dydžio ir formų mieste turime kelias dešimtis. Lietuvoje nieko panašaus nėra ir šiuo atžvilgiu išties galime pakelti savo uodegą.

Kai skirtinguose miestuose skaitau paskaitas apie tapatybės formavimo principus per meną, nuolat tą ir kartoju – reikia sistemos. Jei jos nėra, vyrauja pavieniai proginiai dalykai.

Sykį Mažeikiuose ruošdamasis tokiai paskaitai pervažiavau tą miestą, nufotografavau, kiek yra paminklų paminklėlių, ir pradėjau paskaitą rodydamas jų nuotraukas. Daugeliui atvipo žandikauliai, nes jie nebuvo matę tų dalykų. Tai rodo, kad objektai yra, bet jie nepastebimi, jų sistema neveikia. Ateina koks to objekto penkiasdešimtmetis ar šimtmetis, tada susirenka visi, padeda gėlių, pakalba, ir vėl pamiršta iki kitos sukakties.

– Plungei tuo klausimu dar yra kur tobulėti.

– Kiekvienam miestui yra. Telšius ne mes, bet išmanantys žmonės pavadino menų miestu, nes gali tris dienas vaikščioti apžiūrinėdamas čia esančius meno kūrinius. Kiekvienam miestui reikėtų pagalvoti, kas mes esam ir kuo norėtume būt, ką reprezentuojam?

Plungiškiai nori būti kultūros sostine ir bando pristatyti save per šią prizmę. Gerai, būkit, bet neužtenka tik pasivadinti šiuo vardu. Reikia įdarbint idėją, sugalvoti, kaip ta kultūra reikšis. Kas iš tų gražių erdvių, jei jos bus tuščios?! Reikia, kad būtų gyvybė, kad žmonės rinktųsi, triūbos aidėtų. Toks ir yra tikrasis miesto gyvenimas.