Naujausios
„Labai patinka kažką perteikti tikroviškai, bet tame pačiame lauke palikti visiškai nerealių, „laukinių“ elementų, galbūt net kažką neintegruoto, netikėto“ – pristatydama savo tapybos darbų parodą kalbėjo jos autorė.
Kad A. Riebždaitei tai daryti sekasi, pastebėjo ir parodos lankytojai. Vienas jų – taip pat menininkas Alvydas Stonkus. „Jei žmogus dirbi, tai ir tobulėji. Niekada negali sustoti“, – kalbėjo prieš dešimtmečius teptuko ėmęsis plungiškis. Prisimindamas savo, kaip kūrėjo, pradžią A. Stonkus tikino, kad labai svarbu mokėti džiaugtis savo darbais, vertinti juos. To plungiškis linkėjo ir rietaviškei.
Ypač gražiai apie A. Riebždaitę ir jos darbus kalbėjo gydytoja Vilija Čepaitienė. Ji prisipažino stebinti rietaviškės feisbuko paskyrą, kurioje Alma kaip kūrėja skleidžiasi visu grožiu. Ten sugula nemaža dalis jos kūrinių – paveikslų, fotografijų, kurių kiekvieną lydi prasmingi žodžiai. Anot gydytojos, pastarieji – tarsi minties blyksniai, paliečiantys kiekvieną. V. Čepatienė įsitikinusi, kad Almos kūryba nepalieka abejingų, nes yra persmelkta jos jautrumo, kitokio požiūrio į daugelį šio pasaulio dalykų.
Kad viską mato kiek kitokia akimi, neslėpė ir pati parodos autorė. Tai atsispindi ne tik jos paveiksluose, bet ir fotografijose bei rašytinėje kūryboje. Juk Alma – ne tik įspūdingų paveikslų kūrėja, bet ir puiki žodžio meistrė, sugebanti žodžiais „piešti“ vaizdus, jausmus, patirtis. Be to, rietaviškė ne taip seniai save atrado ir kaip fotografę. Su jos darbais buvo galima susipažinti ir per Plungės miesto šventę surengtą fotografijos parodą.
A. Riebždaitė – išties labai kūrybingas žmogus, atrandantis vis naujų pomėgių. Tačiau bene seniausias iš jų – tapyba, lydėjusi ją nuo jaunų dienų. „Ypač daug piešiau vyresnėse klasėse ir studijuodama. Vėliau šį pomėgį buvau metusi ir atsidaviau tik rašymui. Iš naujo teptuko ėmiausi po gal 20 metų pertraukos, užklupta gyvenimo sunkumų. Ir pajutau, kaip tapymas man padeda. Piešdama aš „atsijungiu“ ir panyru tik į tą procesą. Tapymas man – tarsi terapija“, – kalbėjo moteris.
Rietaviškė sakė, kad ir baisųjį koronavirusą, ir sunkųjį periodą po jo jai padėjo įveikti ne kas kita, o tapymas, leidęs bent trumpam pamiršti blogą savijautą, slegiančią nuotaiką.
O kada „gimė“ pirmasis Almos paveikslas? Parodos autorė prisiminė, jog tai buvo bene 2017-aisiais, apsilankius Vido Vagnoriaus meno studijoje „Menai sau“ Stalgėnuose, kur ji tikino radusi ne tik nusiraminimą, bet ir kuriančius, mąstančius, aktyvius žmones.
Vėliau gyvenimo tėkmė Almą nunešė į Jolantos Miltenės meno studiją „ARTola“. Kokia buvo rietaviškės pradžia šioje studijoje, pasakojo pati J. Miltenė – Plungės kultūros centro tautodailininkų kuratorė, vedusi A. Riebždaitės parodos atidarymo renginį.