Tolerancijos žmogaus nominacija – mūsų kraštiečiui

Gon­din­gos pa­pėdėje

Kon­ku­ra­vo su re­ži­sie­riais ir pe­da­go­gu

„Že­mai­čiui“ su­si­sie­kus su fon­do „Dip­lo­ma­tai už gy­vybę“ at­sto­vu Li­nu Venc­laus­ku, paaiškė­jo, jog E. Bun­ka ne­bu­vo vie­nin­te­lis teiktas šiam įver­ti­ni­mui. L. Venc­laus­ko tei­gi­mu, fon­do val­dy­ba taip pat svarstė re­ži­sie­rių Man­to Jan­čiaus­ko ir Os­ka­ro Kor­šu­no­vo, pe­da­go­go Vy­tau­to To­lei­kio kan­di­datū­ras. Jos bu­vo pa­si­ūly­tos vi­suo­me­ni­nių, ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­cijų, taip pat anks­čiau fon­do no­mi­nuotų kan­di­datų ir lau­reatų.

Ats­to­vas pa­žymė­jo, jog kas­me­ti­nė to­le­ran­ci­jos žmo­gaus no­mi­na­ci­ja ski­ria­ma as­me­niui, sa­vo veiks­mais, vie­šu pa­vyzd­žiu ar at­vi­ru žod­žiu sto­ju­siam prie­š kse­no­fo­bi­jos bei an­ti­se­mi­tiz­mo, ki­ta­min­čių, ki­ta­ti­kių bei ki­ta­tau­čių per­se­kio­jimą, pa­si­sa­kiu­siam prie­š smur­to, prie­var­tos ir ra­di­ka­liz­mo ap­raiš­kas vi­suo­me­ni­nia­me Lie­tu­vos gy­ve­ni­me.

E. Bun­ka šio ti­tu­lo nu­si­pelnė įver­ti­nus jo il­ga­metį va­do­va­vimą Ja­ko­vo Bun­kos fon­dui, pi­lie­ti­nes, edu­ka­ci­nes ini­cia­ty­vas, pa­stan­gas gai­vi­nant Plungės, Že­mai­ti­jos ir vi­sos Lie­tu­vos žy­diškąją at­mintį ne tik sa­vo re­gio­ne, bet ir vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Pla­te­liš­kis pa­stebė­tas ir už ak­ty­vią švietė­jišką po­zi­ciją bei pub­li­ka­ci­jas 2019 me­tais, po­le­mi­zuo­jant ir konk­re­čiais fak­tais pa­nei­giant po­ka­rio žydų ne­pagrįstą sie­jimą su ko­mu­nis­tinės vald­žios aukš­to­mis po­zi­ci­jo­mis Plungė­je, už tai, kad Lie­tuvą ma­ty­da­mas glo­ba­lio­je per­spek­ty­vo­je, at­ra­do Lei­bos ir Tilės Kar­novs­kių šeimą iš Vil­ki­jos, ku­ri emig­ra­vu­si į JAV ta­po dar nie­kam ne­ži­no­mo sep­tyn­me­čio el­ge­tos Liui­so Armst­ron­go (ta­pu­sio gar­siu tri­mi­ti­nin­ku ir dai­ni­nin­ku) globė­ja.

To­le­ran­ci­jos žmo­gu­mi pri­pa­žin­tas E. Bun­ka bus ap­do­va­no­tas švie­saus at­mi­ni­mo skulp­to­riaus Ed­mun­do Frėjaus su­kur­tu at­mi­ni­mo me­da­liu ir dip­lo­mu. O Leo­ni­do Dons­kio pre­mi­jos lau­rea­tui, ku­riuo ta­po ki­no kri­ti­kas, kultū­rinės spau­dos au­to­rius ir re­dak­to­rius Li­nas Vild­žiū­nas, bus įteik­tas dip­lo­mas bei 1 000 eurų pre­mi­ja.

„Įver­tin­ti dar­bai, ne aš“

Apie pel­nytą to­le­ran­ci­jos žmo­gaus vardą „Že­mai­tis“ kalbė­jo­si ir su pa­čiu E. Bun­ka. Pla­te­liš­kis ti­ki­no esąs nu­stebęs to­kiu įver­ti­ni­mu, bet per daug jo ne­su­reikš­mi­na.

– Ko­kia bu­vo pir­mo­ji emo­ci­ja iš­gir­dus apie jums ski­riamą ti­tulą?

– Vi­siš­kai jo­kios. Kažką da­rau ne dėl įver­ti­nimų. Tie­siog už­sii­mu tuo, kas man pa­tin­ka, kas man iš­ties rūpi, ne­si­tikė­da­mas, kad už tai bus dėko­ja­ma. Yra kaip yra. Kaž­kas kažką vei­kia, o kaž­kas vi­sa tai ste­bi ir ver­ti­na.

– O ką jums reiš­kia ši no­mi­na­ci­ja?

– Visų pir­ma, ma­no su­pra­ti­mu, įver­tin­ti ma­no dar­bai, ne aš pa­ts. Man vi­sa­da rūpėjo mūsų praei­tis, žy­diš­ko­ji is­to­ri­ja, ku­ri neat­sie­ja­ma ir mūsų kraš­to da­lis. Aš iš tikrųjų net ne­ži­nau, konk­re­čiai už ko­kią veiklą esu iš­rink­tas to­le­ran­ci­jos žmo­gu­mi. Ko ge­ro, už žy­diš­ko­sios at­min­ties gai­vi­nimą. Nie­kam nėra pa­slap­tis, jog man vi­sa­da tai rūpėjo ir rūpi. Jei ši­tas įver­ti­ni­mas at­spin­di, kad tam nea­be­jin­gi ir ki­ti, ta­da ši no­mi­na­ci­ja man – iš­ties reikš­min­ga.

– Ka­dan­gi esa­te pri­pa­žin­tas 2019-ųjų to­le­ran­ci­jos žmo­gu­mi, būtų įdo­mu su­ži­no­ti, kaip jūs api­brėžtumė­te to­le­ran­ci­jos sąvoką?

– Tik­rai ne­ži­nau, kaip moks­liš­kai api­būdin­ti šį žodį. Man to­le­ran­ci­ja – tar­si tai­syklė, sa­kan­ti, jog su ki­tais rei­kia elg­tis taip, kaip norė­tum, kad ki­ti elgtų­si su ta­vi­mi.

– Šian­dien daug kal­ba­ma apie to­le­ran­ciją, jos svarbą. Ar, jūsų nuo­mo­ne, šiuo­lai­kinė vi­suo­menė pa­kan­ka­mai to­le­ran­tiš­ka?

– To­li gra­žu! Ir ne­ži­nau, ka­da iš­muš va­lan­da, kai mes tap­si­me to­le­ran­tiš­kais žmonė­mis, to­le­ran­tiš­ka vi­suo­me­ne, tau­ta, ge­ban­čia priim­ti sa­vo is­to­riją to­kią, ko­kia ji iš­ties bu­vo ir yra, mo­kan­čia neats­tum­ti ki­to­kių žmo­nių. Aš ne­ži­nau, kiek rei­kia lai­ko, kad mes pa­ga­liau tap­tu­me lais­ves­ni. Apie to­le­ran­ciją bus ga­li­ma tik pa­skai­ty­ti va­dovė­liuo­se, jei ir to­liau bi­jo­si­me sa­ky­ti tiesą, kalbė­si­me ne taip, kaip yra, o taip, kaip rei­kia ar yra nau­din­ga. Ir tai nėra vien tik Lie­tu­vos bėda. To­le­ran­ci­jos sto­ka pa­si­žy­mi ir ki­tos vals­tybės.

Pla­te­liš­kis – aš­tuo­nio­lik­ta­sis

Kaip jau bu­vo minė­ta, metų to­le­ran­ci­jos žmo­gaus no­mi­na­ci­ja yra kas­me­tinė. Pirmąjį ap­do­va­no­jimą 2001-ai­siais at­si­ėmė To­mas Šer­nas – Me­di­ninkų tra­ge­di­jos liu­di­nin­kas, re­for­matų ku­ni­gas.

E. Bun­ka to­le­ran­ci­jos žmo­nių sąra­še bus įra­šy­tas aš­tuo­nio­lik­tuo­ju nu­me­riu. Džiu­gu, jog mūsų kraš­to at­sto­vas skleis ži­nią apie tai, kad net ir ty­liai da­ro­mi dar­bai yra pa­ste­bi­mi bei įver­ti­na­mi. Sa­vo pa­vyzd­žiu pla­te­liš­kis galbūt pa­ska­tins ir ki­tus lais­vus pi­lie­čius ne­si­taiks­ty­ti su reiš­ki­niais, ku­rie ke­lia grėsmę vi­suo­menės at­vi­ru­mo ir li­be­ra­lio­sios de­mok­ra­ti­jos atei­čiai. Būtent toks ir yra fon­do tiks­las.