Tveriškiai surėmė pečius – leis knygą

veik.rie­ta­ve.lt nuo­trau­ka
I. Lišk­lu­vienė džiau­gia­si, jog prie­š de­šimt­metį už­gimę pla­nai iš­leis­ti knygą pa­ma­žu tam­pa ap­čiuo­pia­mi
Vi­sa­da ak­ty­vu­mu, mei­le sa­vo kraš­tui pa­si­žymėję tve­riš­kiai apie knygą, ku­rio­je su­gultų Tverų ir jų apy­lin­kių is­to­ri­ja, min­čių turė­jo jau se­niai. Juo la­biau kad ir med­žia­gos jai – ap­stu. Bet to­kius pla­nus vis kas nors su­jauk­da­vo. O šian­dien tve­riš­kiai nu­sprendė ne­be­dels­ti – lai­kas su­si­ste­min­ti tu­rimą med­žiagą, su­rink­ti trūkstamą ir sa­vo knygą iš­leis­ti. Tad pa­si­skirstę, kas už ką at­sa­kin­gi, tą med­žiagą ren­ka, dėlio­ja, su­si­rinkę ap­ta­ria ir ti­ki­si, kad die­nos šviesą pir­mo­ji Tverų kny­ga iš­vys per me­tus ar dve­jus.



No­ri įam­žin­ti mies­te­lio is­to­riją

Prie kny­gos lei­di­mo pri­si­de­dan­ti Rie­ta­vo kultū­ros cent­ro Tverų fi­lia­lo ren­gi­nių or­ga­ni­za­torė, pui­kiai gimtą­sias Tverų apy­lin­kes pa­žįstan­ti gidė Ire­na Liš­ku­vienė „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­jo, kad jei­gu ne prie­š gerą de­šimt­metį bank­ru­ta­vu­si vie­nos lei­dyk­los, su ku­ria jau bu­vo su­kirs­ta ran­ko­mis, spaus­tuvė, tik­riau­siai tve­riš­kiai jau šian­dien to­kią knygą var­tytų. Tąsyk ji bu­vo ap­si­ėmu­si daug lei­dy­bos rei­kalų, ku­rie da­bar gu­la jau ant pa­čių tve­riš­kių pe­čių.
„Ir pa­li­kom be tos kny­gos, nors daug mies­te­lių to­kias tu­ri... Bet tu­rim tos med­žia­gos ir ne­no­rim taip pa­leis­ti. O ir žmonės, pri­si­de­dan­tys, vis se­nyn ir se­nyn“, – kodėl su­gal­vo­ta at­gai­vin­ti idėją pa­sa­ko­jo I. Liš­ku­vienė.
Ji pa­ti sakė esan­ti at­sa­kin­ga už kny­gos dalį apie kultūrą, baž­ny­čią. Ne­se­niai tve­riš­kiai at­šventė kultū­ros namų 60-ies metų ju­bi­liejų, tad turbūt ne vie­nam bus įdo­mu su­ži­no­ti, kaip ta kultū­ra Tve­ruo­se at­rodė ir keitė­si, ko­kie mu­zi­kan­tai žmo­nes links­min­da­vo ir ki­tus už­marš­tin jau nu­ėju­sius da­ly­kus.
Tve­rai pirmą kartą is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se pa­minė­ti XIII am­žiu­je, kaip tve­riš­kiai mėgsta sa­ky­ti – Vy­kin­to lai­kais, mat 1251 m. Ipa­ti­jaus kro­ni­ko­je ra­šo­ma apie Min­dau­go ap­si­lan­kymą Tve­ruo­se pas že­mai­čių ku­ni­gaikštį Vy­kintą. Tve­rai su­ta­pa­ti­na­mi su šio­je kro­ni­ko­je mi­ni­ma tvir­to­ve Tvi­ri­ment. Tad I. Liš­ku­vienė nea­be­jo­ja, kad kny­go­je bus pa­skelb­tos ir tų met­raš­čių išt­rau­kos, kas ži­no, galbūt to­kia ir bus jos pra­džia.
Tverų bend­ruo­menės ak­ty­vas, ku­ris sten­gia­si lei­dy­bi­nius rei­ka­lus ap­tar­ti su­si­rink­da­mas bent kartą ar du per mėnesį, su­tarė, jog kny­ga grei­čiau­siai apims lai­ko­tarpį nuo pir­mo­jo Tverų pa­minė­ji­mo iki 2000-ųjų metų. Med­žia­gos bus daug ir įdo­mios, tad jau da­bar ma­ty­ti, kad pir­mo­ji kny­ga apie Tverų mies­telį išeis sto­ra.


Ra­šys ir apie įstai­gas, ir apie gy­ven­to­jus

Prad­žią šiai idė­jai davė vie­nas šios kny­gos ini­cia­to­rių Ka­zys Prae­ras, be­veik prie­š de­šimt­metį Tve­ruo­se su­manęs su­reng­ti sto­vyklą. Į ją su­va­žiavę kraš­tot­var­kos, kraš­to­vaizd­žio moks­li­nin­kai, geo­lo­gai iš Vil­niaus mies­telį ap­žiū­rinė­jo, ap­rašė, kaip per metų me­tus keitė­si jo kraš­to­vaiz­dis, pa­gal dir­vo­že­mio nu­si­dėvėjimą sprendė, kur bu­vo įsikūrę pir­mie­ji gy­ven­to­jai.
„Visą tą med­žiagėlę tu­rim ir no­rim pa­nau­do­ti“, – sa­ko K. Prae­ras ir pa­brėžia, kad nėra jis joks ini­cia­to­rius, o prie kny­gos pri­si­de­da tiek, kiek ir vi­si.
Ir var­di­jo, kad prie to, jog kny­ga būtų išs­paus­din­ta, daug dar­buo­ja­si ir Da­nutė Ze­le­pu­gaitė, Ra­sa Ma­čer­nienė, Al­bi­nas Mas­laus­kas, Da­nielė Graus­lienė, I. Liš­ku­vienė, nau­do­ja­ma­si Ire­nos Vaiz­gir­dienės su­rink­ta med­žia­ga. No­riai įsit­rau­kia ir daug ką or­ga­ni­zuo­ti pa­de­da se­niū­nas An­ta­nas Za­lepū­gas ir vi­sa se­niū­ni­ja, bib­lio­te­ka. I Liš­ku­vienė minė­jo, kad pri­si­de­da ir kau­niš­kis Jo­nas Var­ka­lys, iš Tverų kilęs buvęs dėsty­to­jas.
Pa­sak K. Prae­ro, pir­mo­ji Tverų kny­ga bus pa­na­šaus stan­dar­to kaip da­bar leid­žia­mos Lie­tu­vos vals­čiaus kny­gos. Tad, ži­no­ma, vie­tos jo­je at­si­ras ir apie Tverų vals­čiaus vir­šai­čius, apie kolūkį, apie svar­biau­sias Tverų įstai­gas – mo­kyklą, am­bu­la­to­riją, kultū­ros na­mus, baž­ny­čią, gi­ri­nin­kiją. Tve­riš­kiai galės dau­giau su­ži­no­ti, o gal ir pirmą kartą iš­girs­ti apie prie baž­ny­čios bu­vu­sią įkurtą žemės ūkio mo­kyklą.
„Žmo­nes, ku­me­čius, kur dva­re dir­bo, reikė­jo mo­kin­ti žemės dir­bi­mo. Jei­gu pa­sa­ky­da­vo, kad rei­kia ar­ti, sėti, vež­ti, jie dar­ba­vo­si, o pa­čiam žemės ūkiui vys­ty­ti tai moks­lus reikė­jo ei­ti. Tai ir bu­vo ir šei­mi­nin­ka­vi­mo, ir ūki­nin­ka­vi­mo mo­kyk­la. Ga­lim pri­si­min­ti Mi­nikį (Kar­las Oto von Mu­ni­chas – aut.) – Tve­ruo­se pa­lai­dotą pirmąjį Lie­tu­vos ag­ro­nomą. Tve­ruo­se yra jo ka­pai. No­rim ir tą da­lyką at­spindė­ti kny­go­je“, – pa­sa­ko­jo K. Prae­ras.


Rengs ir pa­tys, ir su spe­cia­lis­tais tar­sis

Tve­riš­kis pa­si­džiaugė, kad daug in­for­ma­ci­jos apie Tverų baž­ny­čią, jos is­to­riją jau yra su­rink­ta, daug kur ap­ra­šy­ta. Tad dėl šios med­žia­gos išs­paus­di­ni­mo be­liks at­si­klaus­ti au­to­rių.
Kny­go­je bus ga­li­ma per­skai­ty­ti ne tik apie pa­tį mies­telį, bet ir apie jam pri­klau­san­čius kai­mus, vie­to­vard­žius, upe­lių pa­va­di­ni­mus. Ak­ty­vis­tai vaikš­to pas se­nuo­sius gy­ven­to­jus rink­da­mi jų at­si­mi­ni­mus, nuo­trau­kas. Be abe­jonės, kny­gos pus­la­piuo­se iš­vy­si­me Lo­pai­čių pi­lia­kal­nio is­to­ri­jos, in­for­ma­ci­jos apie Ruš­kio ežerą, vie­ti­nių va­di­na­mą Ruš­ke.
Bus spaus­di­na­ma ir at­skirų šeimų is­to­ri­ja. An­tai daug med­žia­gos apie sa­vo pla­čią gi­minę yra su­rinkę Var­ka­liai, And­ri­jauskų, Der­kin­čių šei­mos.
Kny­gos lei­dy­bai ruo­šia­ma­si rim­tai, tve­riš­kiams ne­si­no­ri viską leng­va ran­ka taip im­ti ir su­dėti, tad ža­da­ma tar­tis su is­to­ri­kais, pra­šy­ti, kad su­rinktą med­žiagą įver­tintų ir ki­ti spe­cia­lis­tai. Pla­nuo­jama kreip­tis į Klaipė­dos uni­ver­si­te­te dėstantį do­centą Vacį Vai­vadą, jau ir anks­čiau bend­ra­dar­bia­vusį su tve­riš­kiais.


„Kiek­vieną kartą nu­stem­bam“

I. Liš­ku­vienės pa­klausė­me, galbūt ši­taip po kau­le­lelį nars­tant Tverų is­to­riją tve­riš­kiai ak­ty­vis­tai su­ži­no­jo ir jiems ne­tikėtų, nu­ste­bi­nu­sių faktų?
„Kiek­vieną kartą su­si­rinkę nu­stem­bam ši tą radę, vie­nas iš ki­to kažką nau­jo iš­girdę“, – sakė ji. Ak­ty­vi mo­te­ris pa­si­džiaugė, kad kny­gai tu­ri­ma senų do­ku­mentų, kaip an­tai 1870 m. da­tuo­ja­mi žemės pla­nai.
O K. Praerą nu­džiu­gi­no jo pa­ties Vil­niaus ar­chy­vuo­se ras­ta med­žia­ga apie žemės re­formą Sme­to­nos laikų Tverų kraš­te, skir­tin­guo­se kai­muo­se.
„Ma­lo­nu skai­ty­ti, kaip vy­ko ta žemės re­for­ma, ka­dan­gi pa­ts da­ly­va­vau prie da­bar­tinės re­for­mos, įdo­mu pa­ly­gin­ti, kaip bend­ruo­menė sprendė klau­si­mus, kaip de­mok­ra­tiš­kai, ko­kie su­si­rin­ki­mu­kai, bal­sa­vi­mai bu­vo.“


Svar­bu pra­dėti

Kny­gai, kaip ir bet ku­riam ki­tam lei­di­niui iš­leis­ti, neuž­ten­ka tik ge­ros va­lios ir pa­stangų. Vis­kas re­mia­si ir į fi­nan­sinę pusę, tad kas fi­nan­suos Tverų kny­gos lei­dybą?
Ti­ki­ma­si lėšų gau­ti per įvai­rius pro­jek­tus, bus beld­žia­ma­si ir į tve­riš­kių ar iš čia ki­lu­sių vers­li­ninkų du­ris – juk rei­ka­las bend­ras, tiks­las – gra­žus ir pra­smin­gas, tad ne­gi at­si­sa­kys pa­dėti?
K. Prae­ro nuo­mo­ne, svar­bu bu­vo grįžti prie kny­gos lei­di­mo, nu­tar­ti, ką da­ry­ti, pa­si­skirs­ty­ti dar­bus, re­gu­lia­riai rink­tis jų ap­tar­ti ir vėl judė­ti į prie­kį. O kai ra­tas jau įsuk­tas, svar­bu ne­sus­to­ti.