Žemaitukais atjojo pas žemaičius

Žy­gis skir­tas gar­siam kar­ved­žiui

„Ūkiš­ku“ me­di­niu šaukš­tu košę ant lau­žo mai­šiu­si ren­ginį or­ga­ni­za­vu­sio Plungės že­mai­čių dailės mu­zie­jaus dar­buo­to­ja Ing­ri­da Šil­ga­lytė, pa­svei­ki­nu­si  būrį su­si­rin­ku­siųjų, iš pra­džių košės kvies­ti žadė­jo tik su­lau­kus ristūnų. Bet jiems užt­ru­kus il­ga­me ke­ly­je nu­sprendė ne­leis­ti burzg­ti išal­ku­siųjų pil­vams, tad ne­gailė­da­ma ka­bi­no košę ir krėtė į ne­si­bai­gian­čias lėkštes.
Pask­lidęs gard­žios košės kva­pas vis traukė prie ka­ti­lo, tad vie­nam ki­tam, kol įkrės karš­to­sios į lėkštę, te­ko ir pa­lauk­ti.
O dar prie­š  vai­šes plun­giš­kius že­mai­tiš­ka kal­ba svei­ki­no žy­gio or­ga­ni­za­to­rius Ma­ri­jus Če­ka­vi­čius iš Kra­žių, iš pir­mo­sios Že­mai­čių sos­tinės, kaip ją pa­ts pri­statė. Ir pa­pa­sa­ko­jo apie Joną Ka­rolį Chod­ke­vi­čių – Lie­tu­vos et­moną, že­mai­čių se­niūną, vieną žy­miau­sių Eu­ro­pos kar­ved­žių, ku­riam pa­gerb­ti ir skir­tas šis žy­gis.
J. K. Chod­ke­vi­čius gimęs 1560 m., miręs 1621 m., tad šie­met, mi­nint jo 400-ąsias mir­ties me­ti­nes, 2021-ie­ji pa­skelb­ti šio kar­žy­gio me­tais. Ypač J. K. Chod­ke­vi­čius daug nu­si­pelnęs kre­tin­giš­kiams, mat yra Kre­tin­gos įkūrėjas, o Kra­žiuo­se įsteigė ko­le­giją.
M. Če­ka­vi­čiaus pa­sa­ko­ji­mu, že­maičų se­niū­nas gy­ve­no Kre­tin­go­je, o se­niū­nu dir­bo Kra­žiuo­se. Ir at­lik­ti sa­vo pa­reigų į Kra­žius jo­da­vo žir­gu, juo grįžda­vo at­gal į Kre­tingą – tik jau at­lik­ti ne se­niū­no, o vy­ro pa­reigų. Ne vel­tui Vy­čio rink­tinės žy­gio že­mai­tu­kais da­ly­viai jo­jo marš­ru­tu Kražiai–Kretinga.
„Mėsli­ju, ka daug­maž tou ke­liu i juo­jam“, – sakė žygį rengęs M. Če­ka­vi­čius.
Iki vieš­nagės Plungė­je rai­te­liai jau bu­vo maudę­si Lūksto eže­re, ap­lankę Medvė­ga­lio ir Vem­butų pi­lia­kal­nius, pailsė­ti stab­telėję Me­dingė­nuo­se. O per­nak­voję Plungė­je turė­jo pa­judė­ti į Kar­teną, pa­skui – į Kre­tingą, kur žadė­ta di­delė šventė.


Bu­vo ant iš­ny­ki­mo ri­bos

Že­mai­tu­kai – išt­ver­min­gi žir­gai, se­novė­je va­din­ti aš­vi­niais – šven­tais gyvū­nais. Būtent šie žir­gai bu­vo ne­pa­kei­čia­mi mūšiuo­se, gi­nant Že­mai­tiją. Anot M. Če­ka­vi­čiaus, Že­mai­tiją anuo­met gynė 200 pi­lių, o pa­grin­di­nis su­si­sie­ki­mas buvęs eže­rais, upė­mis ir že­mai­tu­kais, itin išt­ver­min­gais žir­gais, ver­tais did­žiau­sios pa­gar­bos.
Ne­pai­sant gar­bin­gos is­to­ri­jos, že­mai­tukų veislė tris kar­tu bu­vo ant iš­ny­ki­mo ri­bos. Ten at­si­dūrė ir prie­š 170 m., kai prie jų „iš­ke­ra­vuoi­ji­ma“ pri­si­dėjo ir Plungės dva­ro gas­pa­do­rius My­ko­las Ogins­kis. M. Če­ka­vi­čius pa­si­džiaugė, kad šian­dien Lie­tu­vo­je skai­čiuo­ja­ma 800 že­mai­tukų.
Bet, kaip sa­ko­ma, ge­riau vieną kartą pa­ma­ty­ti, nei tris kar­tus iš­girs­ti. Su­si­rin­ku­sie­ji ne­kant­ra­vo žir­gus iš­vys­ti sa­vo aki­mis, pa­glos­ty­ti, o vai­kai – ir jais pa­jo­ti. Iš­girdę juos jau čia pat, vi­si spaudė­si kuo ar­čiau trijų ristūnų, fo­tog­ra­fa­vo juos leid­žian­tis į sta­dioną, bandė pa­lies­ti žir­gus rai­te­liams jau nu­li­pus, klausė­si ra­go gaus­mo.
Že­mai­tu­ku at­jojęs ka­riš­kis Do­na­tas Ma­zur­ke­vi­čius taip pat priminė ta­len­tingą kar­vedį, se­niūną J. K. Chod­ke­vi­čių, di­de­lių mūšių, tarp ku­rių svar­biau­sias – Sa­las­pi­lio (1605 m.), su į LDK įsi­ver­žu­siais šve­dais, laimė­toją, iki šios die­nos vertą pa­gar­bos.
„Bu­vom jūsų žir­gy­ne – že­mai­tukų nėra. Tai mūsiš­kiai gal su­stos ir pra­dėsim naują veislę, to­kią tar­pinę“, – juo­ka­vo ma­jo­ras.
O ta­da rai­te­liai, nu­lipę nuo žirgų, ati­davė duoklę su­si­rin­ku­siems, leis­da­mi ark­lius ap­žiūrė­ti, o vai­kams – ir pa­jo­dinė­ti. Sta­dio­nas pri­si­pildė kle­ge­sio, kalbų ir mu­zi­kos.
Šį di­de­lio dėme­sio įvai­rio­se Že­mai­ti­jos vie­to­se su­lau­kusį žygį or­ga­ni­za­vo Že­mai­ti­jos ino­va­cijų cent­ras, Man­vy­do ir Ma­ri­jaus eko­lo­gi­nis ūkis ir Že­mai­tukų žirgų au­gi­ni­mo aso­cia­ci­ja.