Naujausios
Pasigedo informacijos
Rūta prisipažino, jog rinkdama informaciją plušėjo ir dieną, ir naktį. Kiekvieną praeitį menantį faktą, pasakojimą ar prisiminimų nuotrupą moteris užsirašė, o vėliau it mozaiką sudėliojo į vientisą istoriją, kurioje – Alsėdžiuose gyvenusių žydų nūdiena, darbai, likimai.
„Pasižadėjusi bibliotekoje pristatyti šį reikšmingą mūsų istorijos laikotarpį nemaniau, kad taip giliai įklimpsiu. Mat tikėjausi didžiąją dalį informacijos rasti internete. Bet teko labai nusivilti – apie mūsų miestelyje gyvenusius žydus virtualioje erdvėje nėra ničnieko. Laimei, vieną popietę kulniuodama namo sutikau Česlovą Labanauskį. Tai – žmogus enciklopedija. Nors jau garbaus amžiaus, bet labai šviesios atminties.
Mudu nejučia taip įsišnekėjom, kad „nukeliavome“ į tuos laikus, kai Alsėdžiuose gyveno žydai. Tada man dingt į galvą – juk tai mano išsigelbėjimas! Žmonės apie mūsų miestelyje anuomet gyvenusius žydus sužinos iš pirmų lūpų“, – pasakojo R. Jurkaitienė, prisiminusi pirmuosius žingsnius renkant ir kaupiant žydiškosios Alsėdžių istorijos trupinėlius.
Alsėdžiuose būta gausu žydų
Šios tautos atstovų Alsėdžiuose nuo senų laikų gyveno nemažai. Antai 1838-aisiais čia buvo įsikūrusios net 52 žydų šeimos. O 1897-aisiais miestelyje gyveno beveik 300 žydų, kai tuo tarpu iš viso gyventojų buvo kiek daugiau nei tūkstantis.
Žydų skaičius Alsėdžiuose, kaip ir kitur, ėmė tirpti 1941-aisiais, prasidėjus holokaustui. Tais metais miestelyje jų liko vos 145 – 31 šeima. Šią informaciją R. Jurkaitienė sužinojo, kai jai į rankas pateko iki 1941 metų Alsėdžiuose gyvenusio žydo, dabar įsikūrusio Izraelyje, sudarytas jo tautiečių sąrašas.
Alsėdiškiai žydai pasižymėjo verslumu, buvo darbštūs ir apsukrūs žmonės. Jų namai buvo prižiūrėti, išpuoselėti, apstatyti gerais daiktais. Anot R. Jurkaitienės, geriausias Alsėdžiuose gyvenusių žydų verslumo įrodymas yra tai, kad miestelyje veikė net dvi dešimtys jų parduotuvių, vadintų kromeliais.
Palyginti nedidelė gyvenvietė turėjo ir vaistinę, kuri priklausė taip pat žydui, pavarde Gefinas. Apie Alsėdžių centre esančią vaistinę žinojo ne tik vietiniai, bet ir aplinkinių vietovių gyventojai. Reikalingų medikamentų čia galėjai gauti bet kuriuo paros metu, nes Gefinas juos gamino visą parą. Žmonės miestelio vaistininką labai gerbė, mat šis puikiai išmanė savo darbą. Esą pas jį lankęsi ligoniai retai besikreipdavo į gydytoją.
Miestelyje būta ir žymių žydų. Antai Geibų šeima buvo žinomi smuikininkai, Zundelis Alsėdžiuose buvo įkūręs vienintelį Lietuvoje batų štiftų (arba stiftų – medinių vinių) ir kurpalių fabriką. Šiame versle sukosi apie 30 žmonių. Zundelio fabrikas buvęs už miestelio, prie tvenkinio. Spėjama, kad dėl šio fabriko Alsėdžių didžiausias vandens telkinys vadinamas stiptinės tvenkiniu.
Itin ryškią verslumo gyslelę turėjo ir broliai Faktoriai, kurie buvo įkūrę kiaulių bei avių kailių išdirbimo įmonę.
Saugo prisiminimus
Kaip jau minėjome, daug apie Alsėdžiuose gyvenusius žydus žino Č. Labanauskis. 88-erių alsėdiškis R. Jurkaitienei pasakojo, kad jo tėvukas buvo siuvėjas, pas kurį siūdintis rūbų eidavo ir žydai. Medžiagų jis pirkdavęs iš žydo Levinzono, kuris Alsėdžiuose, dabartinėje Platelių gatvėje, turėjo didžiulę medžiagų parduotuvę. „Joje galėjai rasti įvairiausių medžiagų. Ir brangių, ir pigesnių. Bet visos – labai gražios“, – iki šiol prisimena Rūtos kalbintas Česlovas.
Senolis taip pat gerai atsimena ir Belkindų prekių sandėlį, Bajaus alkoholinių gėrimų parduotuvę, vadinamą išnešamąja. Anot jo, alkoholis tuomet buvęs labai brangus, geriamas saikingai. Č. Labanauskis pasakojo ir apie žydą Kamkę, turėjusį Alsėdžiuose mėsos parduotuvę ir prekiavusį veršiena. „Už tos parduotuvės, toliau nuo kelio, buvo žydų pirtis ir nedidelis baseinas“, – pasakojo nuo vaikystės iki dabar Alsėdžiuose gyvenantis Česlovas.
Anot jo, miestelyje veikė ir žydų maldos namai. Žydų sinagoga Alsėdžiuose pastatyta 1932–1934 metais. Aplink ją spietėsi žydų namai, o kitapus sinagogos neva gyveno rabinas. Po karo sinagogos pastatą naudojo sovietų kariuomenė. Vėliau buvę žydų maldos namai paversti kolūkio sandėliu.
1990-aisiais pastatas buvo renovuotas. Šiuo metu prie buvusios žydų šulės (sinagogos) gyvenantis Č. Labanauskis prisiminė, kaip, būdamas vaikas, ne sykį buvo užėjęs į sinagogą, matė joje vykusius žydų susirinkimus. Veikiausiai jį ten nusitempdavo žydų vaikai, su kuriais alsėdiškis draugavo.
Jis pasakojo, jog Alsėdžiuose gyvenę žydai visada gerai sugyveno su vietiniais, buvo draugiški, ištiesdavo pagalbos ranką kitiems miestelio gyventojams. Ypač draugiški ir, atrodo, niekuo neišsiskiriantys iš kitų buvo vaikai. Jie nesuko galvos dėl bendruomenių skirtumų, tiesiog draugavo – žaidė futbolą ir kitus žaidimus.
Česlovas atsimena, kad sinagoga nebuvo kažkaip ypatingai išpuošta – atmintyje išlikęs altorius ir Dovydo žvaigždė ant sienos. Anot alsėdiškio, vyrai melsdavosi atskirai nuo moterų. Moterų kambaryje buvo langeliai, pro kuriuos matydavosi Rabinas.
Žydų žudynės Alsėdžiuose
Blogi laikai žydams prasidėjo į valdžią atėjus Adolfui Hitleriui, teigusiam, kad žydai nepriklauso net žemesniajai rasei, jie esą tiesiog ne žmonės. Jis skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo žydų pavojaus, o tą gelbėjimą suprato kaip visų žydų sunaikinimą. Šios idėjos sklido ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje, įskaitant ir Lietuvą. 1939-aisiais, prasidėjus karui, atsirado keli vietos gyventojai, kurie vokiečių valdžios nurodymu pradėjo suiminėti žydus.
Pasak Česlovo, A. Hitlerio politikos šalininku buvo Alsėdžiuose gyvenęs kalvis Baltiejus, velnias žino dėl ko ypač nemėgęs žydų tautybės žmonių. Jų kone nekentė ir Lydimų kaime gyvenęs Abraitis bei policininkas Stemba.
Šie vyrai žydus laikydavo suvarę į sinagogą. Paskui juos išveždavo į Telšius. Č. Labanauskis, prisimindamas itin šiurpius įvykius, pasakojo, jog 1941-aisiais, Kūčių dieną, apie 500 metrų nuo bažnyčios, šabakštynuose, buvo iškasta didelė duobė... žydams. Negailestingų žydšaudžių šūviai netilo apie pusvalandį. Senieji alsėdiškiai prisimena, kad vaikus daužė į medį, o vienas žydas, pavarde Tolkė, matyt, buvo taip nekenčiamas, jog palaidotas gyvas. Tądien nužudyta apie 30 moterų ir vaikų.
Ten šlamėjusi pušelė, jei būtų prabilusi, taip pat būtų daug ką papasakojusi. Ją irgi tą dieną sužalojo, suvarpė kulkos. Ji nebeužaugo tokia, kaip kitos pušys, nepatyrusios žiaurių karo baisumų. Daug prarado ir Alsėdžiai, netekę gerų specialistų, prisidėjusių prie miestelio gerovės, jaunų perspektyvių žmonių.
Žydų gelbėtojai
R. Jurkaitienė užrašė, jog, remiantis V. Belkindo sudarytu sąrašu, iš viso buvo nužudytas 41 Alsėdžių žydas. 25 moterys ir vaikai sušaudyti Alsėdžių pušynėlyje, o kiti išvežti į Rainius prie Telšių ir ten taip pat sušaudyti.
Buvo tokių, kurie spėjo pasprukti į užsienį. Keletas žydų po masinių žudynių liko ir Alsėdžiuose. Vieni, vengdami tragiško likimo, slapstėsi, kiti galbūt laukė savo eilės.
Štai anksčiau minėti Alsėdžių žydai broliai Faktoriai liko nesuimti, kol baigs išdirbti ūkininkų kailius. Saugodami brolius, ūkininkai tyčia vežė Faktoriams kuo daugiau kailių išdirbti, kad šie nuolatos turėtų darbo, kad jų nesuimtų ir... nenužudytų.
Vėliau vis tiek teko slapstytis. P. Kareiva rado, kas juos priglaustų, ir taip padėjo išsaugoti jų gyvybes.
Iš R. Jurkaitienės surinktos medžiagos matyti, kad, gelbstint žydus, nemažai prisidėjo ir klebonas Taškūnas, nepabūgdavęs eiti valdžios prašyti paleisti suimtuosius. Dvasininkas bandydavo įtikinti, jog Alsėdžių žydai – taikūs, ramūs žmonės, nesikiša į politiką, todėl jų nevalia žudyti, juo labiau be teismo. Česlovo teigimu, kai kulkos vieną po kito guldė nekaltus žmones, klebonas verkė: „0 žvėrys, žvėrys! Ką padarė, už ką?“
Verkė ir daug kitų Alsėdžių gyventojų. „Už ką, gal dėl turtų, aukso, krautuvių? Tiek nekaltų žmonių kraujo pralieta...“ – stebėjosi ir vienas kito klausinėjo alsėdiškiai. Bet rizikuoti savo ir šeimos narių gyvybėmis ir priglausti bent vieną pasmerktąjį išdrįso retas.
Bet vienas kitas drąsuolis atsirado. Vieni tokių – alsėdiškės pradžioje minėtos Vandos tėvai. Apie juos ir kitus alsėdiškius žydų gelbėtojus skaitykite kituose „Žemaičio“ numeriuose.
