Žydų pėdsakai Alsėdžiuose (II)

Pre­zi­dentū­ros nuo­trau­ka
2018-ai­siais, mi­nint Ho­lo­kaus­to me­ti­nes, Pre­zi­dentė Da­lia Gry­baus­kaitė Žūvan­čiųjų gelbė­ji­mo kry­žiu­mi ap­do­va­no­jo Lie­tu­vos pi­lie­čius, ku­rie per Antrąjį pa­sau­linį karą gelbė­jo žy­dus nuo mir­ti­no pa­vo­jaus. Ap­do­va­no­jimą, skirtą E. ir P. Ka­rei­vams, at­si­ėmė jų duk­ra Van­da Ba­lan­dienė

 

Tęsinys. Pradžia – birželio 26-osios „Žemaičio“ numeryje.

Priglaudė tris žydes

Šiandien galime tik pabandyti įsivaizduoti, kokį vertybinį „bagažą“ turėjo žmonės, radę savyje ryžto vaduoti mirčiai pasmerktus žydus: vyrus, moteris ir karo akivaizdoje visiškai bejėgius vaikus. Gelbėtojus drąsiai galima vadinti antraisiais jų tėvais, iš naujo dovanojusiais pasmerktiesiems gyvenimą.

Iš viso daugiau nei 800 lietuvių priėmė lemtingą sprendimą Antrojo pasaulinio karo metais pasipriešinti autorizuotai neapykantai, kurios pasekmė – daugybė beprasmių mirčių, sudaužytų likimų ir iki šių dienų dažno krūtinę spaudžiantis skausmas.

Ištiesę pagalbos ranką ir vienokiu ar kitokiu būdu prisidėję prie gelbėjimo lietuviai šiandien žydų vadinami tikraisiais geros valios ambasadoriais, atstovavusiais vilčiai, žmogiškumui ir tikėjimui.

Prie tokių priskiriami ir alsėdiškės Vandos Balandienės (Kareivaitės) tėvai Emilija ir Pranas Kareivai. Savo namų duris jie atvėrė trims žydėms. Gerumo šioje šeimoje buvo tiek daug, kad jis užgožė baimę įkliūti ir dėl to būti nužudytiems.

Rizikuodami savo ir vaikų gyvybėmis, Kareivai į savo namus Yliuose, Alsėdžių seniūnijoje, įsileido ir nuo negailestingų žudikų saugojo Sarą Belkindienę ir jos dukrą Gitą bei Giną Glikmanaitę.

Prižiūrėjo globėjų dukrelę Vandą

Prisiminimus apie Kareivų globotines vis dar saugo jų dukra Vanda – Alsėdžiuose gyvenanti gerbiama ilgametė pedagogė. Miestelio bibliotekininkei Rūtai Jurkaitienei ji papasakojo viską, ką yra girdėjusi iš savo tėvelių bei ką pati prisimena iš vaikystės. Alsėdiškė mena jau šiek tiek vėlesnį laiką. Dienos, kai jų namai tapo prieglobsčiu minėtoms žydėms, ji nepamena, mat jai tada buvo vos metukai.

„Siautėjant karui bei prasidėjus masiniam žydų naikinimui, 1942-aisiais, mano tėvai, kurie buvo ūkininkai, priėmė globoti tris žydes – Sarą, Gitą ir Giną. Mūsų namuose jos išsislapstė iki pat karo pabaigos. Tiesa, su pertraukomis. Tėveliai jas pažinojo iš anksčiau, todėl nedvejodami apsiėmė globoti. Baimės vejamos žydės mūsų sodyboje atsirado kažkurią 1942-ųjų naktį. Prieš tai kažkur kitur slapstėsi.

Tėvai gerai su jomis sutarė. Jie padėjo joms, o šios – tėvams: kažkiek talkino ūkio darbuose bei prižiūrėjo mane. Tos žydės labai mane mylėjo, rūpinosi, žaisdavo. Galima sakyti, kad jos mane ir augino, juk tėvai išeidavo dirbti, o aš kiaurą dieną būdavau jų globoje.

Globotinėms tėvai buvo įrengę saugią slėptuvę. Pavyzdžiui, iš namų į sodą jos galėjo patekti požemiais. Pagrindinė jų gyvenimo vieta buvo rūsys, esantis kiek toliau nuo gyvenamojo namo. Tokios slėptuvės žydėms ir reikėjo, juk mūsų sodyba buvo prie pagrindinio kelio, it ant delno matoma“, – pasakojo V. Balandienė

Pražilo per kelias valandas

Alsėdiškė prisimena, kad jos tėvai buvę labai atsargūs. Jaudinosi ir dėl globotinių, ir dėl savo pačių bei vaikų saugumo. Todėl priglaustoms žydėms buvo prisakę būti budrioms, stebėti kiekvieną sodybos link artėjantį žmogų ar arklio traukiamą vežimą. Jos taip ir darė. Kilus menkiausiam įtarimui, žaibo greičiu atsidurdavo savo slėptuvėje.

Bet kartą, ko gero, 1943-aisiais, žydės, užsižaidusios su Vanda, nepastebėjo Kareivų namų link besiartinančių priešų. Pamatė, kai jie jau buvo visai prie pat, tad pasprukti į slėptuvę buvo nebeįmanoma.

„Mano auklės nepamatė, kaip į kiemą arkliniu vežimu įdardėjo baltairaiščiai. Tuo metu jos buvo virtuvėje. Nebeišmanydamos, ko griebtis, žydės sumanė įlįsti į virtuvėje esantį rūsį, kurio dangtis buvo po virtuviniu stalu.

Čiupusios mane į glėbį jos kaip mat atsidūrė rūsyje, kuriame aplink zujo žiurkės ir pelės. Tas rūsys buvo nenaudojamas, dėl to menkai prižiūrimas. Vaizdas ten buvo išties šiurpus. Mums jau tūnant rūsyje, į namus įėjo trys ar keturi vyrai. Tiek aš, tiek mano auklės drebėjome it epušės lapeliai. Jos ne kiek dėl savęs, kiek dėl manęs išgyveno.

Bijodamos, kad iš išgąsčio nesurikčiau, rankomis užspaudė man burną. Leisdavo tik retkarčiais įkvėpti oro, kad neuždusčiau. Juk net menkiausias garselis galėjo tapti lemtingu mums visiems.

Netrukus virtuvėje pasirodė ir tėvas. Jis buvo įsitikinęs, kad globotinės kartu su manimi – slėptuvėje. Tad, bandydamas baltaraiščiams užkalbėti dantį, ant stalo pastatė naminės degtinės ir ėmė juos kalbinti, vaišinti, kad neišsiduotų. Juk puikiai suprato, kad įsibrovėliai ne šiaip sau mūsų namuose. Jie jau buvo gavę signalą, kad mūsų sodyboje gali būti slepiami žydai.

Nežinau, kiek tiksliai mes išbuvome tame klaikiame rūsyje, nes užmigau. Gal penkias valandas. Tėvas mūsų ieškoti ėmėsi vos tik išėjus baltaraiščiams. Pirmiausia apžiūrėjo slėptuvę, vėliau naršė kitus kampelius.

Kai galiausiai išlindome iš rūsio, tėvas Saros nebepažino. Jos galva buvo baltut baltutėlė. Moteris pražilo per kelias valandas. Iš išgąsčio ir didžiulės baimės. Labiausiai ji sielojosi dėl manęs. Baisu. Vos keturiasdešimties metų moters juodos garbanos tapo žilomis“, – neįtikėtinus dalykus pasakojo alsėdiškė.

Slapstėsi iki karo pabaigos

Tąkart žydės ir Kareivai išsisuko, bet jų ūkį vis dar slėgė įtarumo šešėlis, o žydėms vis dar grėsė mirtis. Ypač tada, kai ūkininkų namuose, gimus trečiajam vaikui, apsigyveno jauna mergina, padėjusi E. Kareivienei tvarkytis namuose.

Toji mergina draugavo su policininku žydšaudžiu iš Telšių. Dėl to Kareivams teko akylai stebėti naująją darbininkę, kad ši ko nesužinotų ir šeimos neišskųstų. Tačiau merginos nekvailos būta. Ji netruko pastebėti, kad E. Kareivienė ruošia neįprastai daug maisto, kad nuo pusryčių, pietų ar vakarienės likusią košę išneša ar dar kažką išneša.

Samdinei tai kėlė didžiulį įtarimą, tad vieną sekmadienį, išvykos į bažnyčią metu, ji grįžo anksčiau į ūkį ir pamatė kieme su vaikais žaidžiančias žydes.

„Kiek tėvas prašė nieko nesakyti, bet ji pabėgo ir, žinoma, viską paskundė“, – R. Jurkaitienei kalbėjo V. Balandienė.

P. Kareiva jau po savaitės buvo tardomas ir kankinamas Telšių kalėjime, kur praleido pusę metų. Išsivaduoti jam padėjo globotos žydės sūnus – Velve Belkindas.

Tiesa, vos tik samdinė pabėgo, P. Kareiva, nutuokdamas, kas dabar bus, naktį savo globotines išvedė pas žmonos dėdę kunigą Paulauską į Varnius. Bet ten žydės ilgai neužsibuvo. Po kurio laiko jos vėl slėpėsi Kareivų namuose, vėliau  glaudėsi Beržore, bet karo pabaigos sulaukė būtent pas Kareivas. Pasibaigus kraupiajam laikotarpiui, alsėdiškių globotos žydės išsibarstė po skirtingas vietas.

Kareivai taip pat neliko gyventi Yliuose. Alsėdžiuose likusiems baltaraiščiams ėmus siaubti namus, ieškant žydų aukso, šeima persikėlė kitur.

V. Balandienė pasakojo, jog bene 1946-aisiais į jų namus įsiveržę buvę žydšaudžiai ėmė ieškoti jos tėvų. Sužinoję, kad šie – gimtadienyje, ėmė kvosti, kur Vanda. Berniukų – Kareivų sūnų – kažkodėl neužkliuvo. Nepalietė ir Vandos, bet tik todėl, kad mergaitė spėjo pasprukti į buvusią žydžių slėptuvę, kur praleido net dvi paras. Tėvai ją rado miegančią.

Laimei, Kareivų vaikai tąkart liko gyvi. Skirtingai nei jų auginti gyvuliai. Į namus įsiveržę priešai juos visus iki vieno sušaudė. Nepatingėjo išdaužyti ir visų namo langų. Būtent po šio įvykio šeima ir apleido daug mačiusią savo sodybą.

Vandos tėvams už kilnų jų poelgį – žydžių išgelbėjimą – po mirties skirtas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimas. Be to, P. Kareivai 1997-aisiais buvo suteiktas ir pasaulio tautų teisuolio vardas. Jo garbei Izraelyje pasodintas medis.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.