Žydų pėdsakai Alsėdžiuose (III)

Vla­do GAU­DIE­ŠIAUS nuo­trau­kos
At­mi­ni­mo len­ta ku­ni­gui Vla­dis­lo­vui Taškū­nui Alsėd­žių baž­ny­čio­je

Tęsinys. Pradžia – birželio 26-osios „Žemaičio“ numeryje.

Dvasininkas, stojęs už žydus

Emilija ir Pranas Kareivai nebuvo vieninteliai Alsėdžių krašte, kurie nepabijojo priglausti tragiško likimo ištiktų žydų tautybės žmonių. Antai kunigas Juozas Paulauskas išgelbėjo penkias (kitur rašoma, kad dvi) žydes. Padėti tragiško likimo persekiojamiems žydams nesuabejojo Stanislava ir Antanas Mikalauskai, Emilija Vitkevičienė, Stanislava Straupienė bei Juozas Kerpauskas.

Iš viso alsėdiškiai išgelbėjo apie dvi dešimtis žydų. Tarp tų, kuriems Alsėdžių žmonės ištiesė pagalbos ranką, – dvidešimtmetė žydaitė, lietuvių vadinta Ona. Ją globojo pasmerktuosius labai palaikęs ir už juos kovojęs klebonas Vladislovas (kitur – Vladas) Taškūnas.

Nors nuo piktadarių dvasininkas slėpė tik vieną žydę, jos brolius ir seseris jis gynė kitokiais būdais. Vyresnieji alsėdiškiai jį prisimena kaip itin plačios širdies žmogų, kuris vadovavosi bibliniu principu – mylėk savo artimą kaip save patį, mylėk kiekvieną žmogų kaip save.

Vienodai visus mylėjęs ir branginęs V. Taškūnas žmonių neskirstė. Jam nebuvo svarbu, kas tu esi – lietuvis katalikas, judėjų tikėjimo žydas ar dar kitos tautybės bei religijos žmogus. Šis požiūris atsispindėjo ir jo veiksmuose. Tiek 1941-ųjų liepą prasidėjus žydų „medžioklei“, tiek per prieš tai vykusias Rainių žudynes jis drąsiai ir viešai pasisakė prieš šitą neteisybę.

Ypač daug klebonas nuveikė bandydamas apsaugoti alsėdiškius žydus nuo mirties. Vos ne dešimtį užsienio kalbų mokėjęs V. Taškūnas buvo gerbiamas visoje vyskupijoje, todėl nepabijojo kreiptis į įvairias įstaigas, prašydamas nežudyti nekaltų žmonių.

Deja, valdžia dvasininko maldavimams buvo kurčia. Jam net buvo pagrasinta: „Jei taip ir toliau protestuosi, tai mes jas sušaudysim klebonijos kieme ir prieš tavo langus užkasim“. Tokių žodžių klebonas sulaukė po prašymo pasigailėti vargšių moterų.

Tiesa, visiškai veltui V. Taškūno pastarasis kreipimasis nenuėjo – jam pavyko vokiečius įtikinti leisti Alsėdžių valsčiaus ūkininkams priimti žydes rudens darbams. Žinoma, tai neišgelbėjo jų nuo mirties, tik nukėlė nuosprendį iki Kūčių.

Žudiką pasmerkė ir išvarė iš bažnyčios

Senosios kartos alsėdiškiai mena, kad sušaudymo dieną klebonas net ir per šventas Mišias nevengdavęs žmonių prašyti neprisidėti prie žydų žudymo, nesislėpdamas raudojo. O kitą dieną po įvykdytos egzekucijos išpažinties atėjusį alsėdiškį žydšaudį Baltiejų jis viešai pasmerkė ir išvarė.

„Žmogžudį, lauk! Tavo rankos – kruvinos. Tau atleisti neturi teisės net vyskupas“, – skausmo kupinu balsu Kalėdų rytą ant budelio šaukė klebonas. Ir Mišių nepradėjo tol, kol Baltiejus neišėjo iš bažnyčios. Tik kai baltaraiščių pakalikas apleido šventovę, V. Taškūnas atsisuko į altorių ir ėmė melstis.

Šios širdį veriančios akimirkos iki pat mirties neužmiršo visi tądien bažnyčioje buvę tikintieji. Viena jų – šviesaus atminimo Emilija Valužienė. Būdama maža ji matė, kaip klebonas kovoja už pasmerktuosius žydus. Už tai moteris iki gyvenimo galo gerbė ir mylėjo dvasininką. Apie jį ne kartą buvo pasakojusi ir savo sutuoktiniui – ilgamečiui Alsėdžių kolūkio pirmininkui Valerijonui Valužiui.

Iš žmonos jis girdėjęs ir daugiau apie visų gerbtą dvasininką, kuris pasižymėjo ne tik gera širdimi, bet ir itin aukštu intelektu, savo apsiskaitymu.

Pirmą kartą tremties išvengė, antrą – ne

Alsėdiškiui žinoma ir tai, kad dėl savo tarp tikinčiųjų skleistos antifašistinės agitacijos bei akibrokšto su Baltiejumi V. Taškūnas buvo suimtas ir uždarytas į Kauno kalėjimą. Vėliau nuspręsta jį išvežti į Dachau koncentracijos stovyklą.

Tada jį gelbėti ėmėsi vyskupas Justinas Staugaitis. Jis nuvyko į Kauną, kalbėjo su aukščiausiais okupacinės valdžios pareigūnais. Po ilgo pokalbio vyskupas grįžo į Telšius ir... po trijų dienų mirė.

O V. Taškūnas buvo internuotas ir įkalintas Žemaičių Kalvarijos Marijonų vienuolyne. Jam buvo uždrausta bendrauti su žmonėmis, aukoti Mišias bei klausyti išpažinčių.

Dvasininkas sulaukė karo pabaigos, tačiau ir tada jo rūpesčiai nesibaigė. Prasidėjus partizaniniam pasipriešinimui, žydus gelbėję žmonės galėjo būti nužudyti kaip sovietų kolaborantai. Siekdami išvengti neramumų, Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius ir kunigas V. Taškūnas vykdavo į susitikimus su partizanų vadais.

Tačiau kunigas V. Taškūnas ir vėl buvo suimtas. Penkerius metus kalėjo sovietų lageryje. Grįžęs į Lietuvą buvo pakviestas prisidėti prie katalikiško žurnalo leidybos ir nušviesti, kokia sąžinės ir religinė laisvė vyrauja Sovietų Sąjungoje.

Žurnalo sumanytojams dvasininkas atšovė, kad tada sovietinį pragarą jie turėtų pristatyti kaip rojų, o tai esą neatitinka jokių moralinių ir religinių nuostatų. Netrukus po šio pareiškimo kunigas mirė. Amžinojo poilsio atgulė Laukuvoje.

V. Valužis pasakojo, jog minint 30-ąsias V. Taškūno mirties metines jis buvo nuvykęs aplankyti jo kapvietės. Esą labai nustebino tai, jog kapas – be paminklo. Kad čia palaidotas klebonas, bylojo tik nedidelė akmeninė lentelė su užrašu.

„Žmona, sužinojusi, kad ant tokio didžio žmogaus kapo nėra paminklo, pasakė, kad ir ji norinti būti taip palaidota. Žinoma, į jos pageidavimą buvo atsižvelgta. Didesnis atminimo ženklas – koplytstulpis – stovi sodyboje“, – pasakojo buvęs kolūkio pirmininkas.

Ne sykį padėjo alsėdiškiams

V. Valužio atmintyje – ir daugiau prisiminimų apie žydus bei jų gelbėtojus. Tiesa, su keletu žydų ir pats bendravo, apie kitus išgirdo iš tėvų pasakojimų.

„Atsimenu tik pokario žydus. Alsėdžiuose po karo išliko tik Faktoriai ir du jaunuoliai iš kitų šeimų. Vienas jų – Robertas Maleris, kitas – Velvė Belkindas. Abu jie kariavo prieš fašistinę Vokietiją 16-oje divizijoje.

Nutilus paskutiniesiems karo šūviams, abu grįžo į Alsėdžius. Maleris iš pradžių buvo Alsėdžių valsčiaus pastorgu, vėliau dirbo MTS, nuomodavusios techniką tik ką įsteigtiems kolūkiams ir tarybiniams ūkiams, direktoriumi. Panaikinus MTS, kiek žinau, įsidarbino Lietuvos mechanizacijos instituto pagalbiniu ūkio vadovu Kaune. Iš ten išvyko į Kanadą pas lietuvės žmonos tėvus“, – pasakojo V. Valužis.

Pradėjęs dirbti Alsėdžių apylinkėje iš trijų ūkių sujungto kolūkio vadovu, jis pats kreipėsi į Malerį pagalbos pašarais, sėklomis. Prašytojui nebuvo atsakyta ir toji pagalba išties buvusi svari bei nesavanaudiška.

Belkindas iš pradžių Alsėdžiuose dirbo prekybos kooperatyvo pirmininku. Vėliau – Plungės rajono prekybos profsąjungos vadovu. Po to išvyko į Vilnių, kur vadovavo prekybos ir profsąjungos įrenginių trestui. Pastarojo pagalba Alsėdžių kolūkiui taip pat buvo reikšminga – ūkyje įrengiant duonos kepyklą atsiuntė įvairių įrengimų.

„Vėliau, kai žmona jau buvo mirusi, jis išvyko pas vaikus į Ameriką ir gyveno karo veteranams skirtame pensionate, išlaikomas JAV valstybės. Tiek Maleris, tiek Belkindas vėliau dar lankėsi Alsėdžiuose, dalijosi įspūdžiais apie Ameriką.

Dar žinau, kad Maleris buvo baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją. Apie Belkindo išsilavinimą nežinau nieko. Bet galiu pasakyti, kad tai buvo labai inteligentiškas ir gražiai bendraujantis žmogus“, – prisiminimais dalijosi V. Valužis.