85-erių rietaviškė pernai perskaitė 132 knygas

Did­žiau­si po­mėgiai – skai­ty­mas ir nėri­mas

P. Ba­raus­kienės ry­tas pra­si­de­da ir die­na pa­si­bai­gia su kny­ga ran­ko­se. Pa­ju­tu­si kai­my­ni­nio na­mo lan­guo­se švie­čiant, Pran­ciška jau ži­no – bus apie sep­ty­nias. Ta­da pa­ti už­si­de­ga šviesą ir skai­to, skai­to... Kny­gos pus­la­pius ver­čia ir jau įdie­no­jus, ir die­nai ei­nant į pa­baigą. Tarp ruo­šos darbų ir kitų po­mėgių ją vis ly­di skai­ty­mas.
Ką mėgsta dar? Vieną kitą se­rialą per te­le­vi­ziją pa­si­žiū­ri, ži­nias. Bet turbūt la­biau­siai skai­ty­mas kon­ku­ruo­ja su nėri­mu.
„La­bai daug ne­riu. Kiek ser­vetė­lių esu prinė­ru­si! Kas tik pas ma­ne atei­na, sa­kau, pa­vai­šin­siu ka­va. Bet pa­skui per­gal­vo­ju, kad ge­riau ser­vetė­lių pa­do­va­no­siu. Jo­mis esu ir grei­to­sios se­sutę ap­do­va­no­ju­si. Ne­su di­de­lis li­go­nis, bet kar­tais ten­ka iš­sik­vies­ti. Tai vieną tokį sykį ir pa­pra­šiau iš­si­rink­ti ser­vetėlę iš krūvos. Sa­kau, no­riu, kad pri­simin­tumėt, jog turė­jot tokį li­gonį. Man pa­čiai sma­gu. Aš no­riu žmo­gu­je pa­lik­ti sa­vo pėdsaką“, – pa­sa­ko­ja Pran­ciš­ka.


Skai­to nuo 1945-ųjų

Rie­ta­viškė ge­rai at­si­me­na, kaip ją skai­ty­mas už­ka­bi­no. Sir­go gri­pu, kai tuo­met jai, dar pir­mo­kei, se­suo par­nešė vieną knygą. Bu­vo 1945-ie­ji, da­bar – 2022-ie­ji, tad pa­tys įsi­vaiz­duo­kit, ko­kia il­ga­metė Pran­ciš­kos ir knygų drau­gystė.
Į Rie­ta­vo I. Ogins­kio bib­lio­teką nu­ėju­siai sen­jo­rei daž­nai nė pa­tar­ti ne­rei­kia, ką vertėtų dar per­skai­ty­ti, kas įdo­mes­nio pa­sku­ti­niu me­tu iš­leis­ta. Mo­te­ris tu­ri mėgsta­mus ra­šy­to­jus ir da­bar į jų kūrybą yra įni­ku­si.
„La­bai mėgstu lie­tu­vių ra­šy­to­jus, ku­rie ra­šo apie kaimą“, – pa­sa­ko­ja. Ir var­di­ja sa­vo mėgsta­mus au­to­rius, tai – Ie­va Si­mo­nai­tytė, Pet­ras Dirgė­la, Ra­sa Bak­šienė, Ro­mual­das Lan­kaus­kas, Al­gi­man­tas Zur­ba, Ha­li­na Kor­sa­kienė.
„Vi­sas Kor­sa­kienės kny­gas bai­giu per­skai­ty­ti. La­bai įdo­miai ra­šo. O kaip man La­vastė pa­tin­ka! Kiek aš juo­kiau­si skai­ty­da­ma apie suo­mius. Vie­na pa­ti kva­to­jaus“, – įspūdžiais apie skai­ty­mo ma­lo­numą da­li­ja­si gu­vi sen­jorė.


Ne­be­sus­kai­čiuo­ja, kiek per­skaitė

Nuė­ju­si bib­lio­te­kon pa­siim­ti nau­jo knygų „da­vi­nio“, ji bib­lio­te­ki­nin­kei vi­sad pa­pa­sa­ko­ja apie jau per­skai­ty­tas kny­gas, pa­sa­ko sa­vo nuo­monę, ku­ris lei­di­nys bu­vo ver­tas dėme­sio, o ku­ris ne­la­bai pa­tikęs.
Tu­ri ir sa­vo as­me­ninę bib­lio­tekėlę pas sūnų palėpė­je įsi­ren­gu­si – jo­je apie 120 lei­di­nių. Kai ten nu­va­žiuo­ja, vir­šun už­li­pa ir pa­si­ren­ka, kurį no­ri. Vi­sos šios kny­gos pirk­tos anks­tes­niais lai­kais, da­bar Pran­ciš­kai vi­siš­kai pa­kan­ka to, ką ran­da Rie­ta­vo bib­lio­te­ko­je. Pirk­ti nau­jas, sa­ko, ir bran­gu, ir pa­skui ne­būtų, kur pa­dėti – gi­minė­je taip skai­tan­čių, kaip ji, nėra.
O ar te­ko de­vintą de­šimtį įpusė­ju­siai Pran­ciš­kai ka­da su­skai­čiuo­ti per­skai­ty­tas kny­gas? Tik­riau­siai jų jau būtų tūkstan­čiai... Bandė, bet po įvai­rių gy­ve­ni­mo ne­gandų tą sąrašą į šoną pa­dėju­si. Ar­gi tai taip svar­bu? Svar­biau­sia, kad Pran­ciš­kai skai­ty­mas tei­kia ma­lo­numą, kad akys neat­si­sa­ko, o šir­dis nuo skai­ty­mo sąla.