Aistrą žvejybai nukonkuravo geležis ir plaktukas

Nijolės JANKUVIENĖS nuotrauka
Tado Šukio nukaldinti darbai puošia ir šeimos sodybą
Plungės rajone, Lygiųjų kaime, sodyboje su šeima gyvenantis 33 metų Tadas Šukys senoviniu kalvystės amatu susidomėjo visai neseniai. Pirmieji jo bandymai stoti prie žaizdro ir priekalo nejučia virto nauju pomėgiu, o dabar kalvystė pavagia visą vyro laisvalaikį. Ir nors kuklus žemaitis rimtu kalviu savęs dar nelaiko, bet užsukus į svečius nesunku pastebėti, jog namuose gyvena auksarankis – jo nukaldinti metaliniai dirbiniai lengvai randa savo vietą, namų interjerui suteikdami savitą stilių ir nepakartojamą atspalvį.

Idėją pametėjo kolega

Paprašius papasakoti, kada ir kaip prasidėjo jo kelias kalvystės link, Tadas su šypsena prisimena, kad šią idėją prieš pusantrų metų, pats to net nesuvokdamas, jam pametėjo kolega, prasitaręs, jog nori išmokti savo prosenelio amato. Bet gavosi taip, kad geležį kalti pradėjo jis, o kolegos svajonė kol kas taip ir liko svajone.

Kalvis atvirauja, kad pati pradžia nebuvo lengva. Metalas taip lengvai jam nepasidavė, todėl nedidelio įrankių prigrūsto sandėliuko-kalvės durys kuriam laikui liko užvertos. Vyras buvo tvirtai apsisprendęs viską mesti ir daugiau prie kalvystės darbų nebegrįžti.

Vis tik, prabėgus geram pusmečiui, jis kalvėje vėl užkūrė žaizdrą ir į rankas paėmė plaktuką. Taip pasielgti paskatino šeimos apsisprendimas nepirkti kalėdinių dovanų, bet pasigaminti savo rankomis. Kad vis dažniau Šukių kieme aidi plaktuko kaukšėjimas lėmė ir šalyje paskelbtas karantinas. Gyvenimas aplink sustojo, šeima laiką leido namuose, o Tadas vis ilgiau užtrukdavo savojoje kalvėje.

Pasak jo, nors tenka mokytis iš savo klaidų, šis pomėgis pamažu įgauna pagreitį, dabar plaktuko vyras stveriasi vos tik radęs laisvą nuo darbų minutę, o sąvartyne ar metalo lauže rastas senas surūdijęs geležies gabalas dabar dažnai jam tampa pačia mėgstamiausia kūrybine medžiaga.

Kalvystės subtilybių mokosi internete

Prakalbus apie menus, vyras sako nepastebėjęs, kad meniška prigimtis būtų pasireiškusi vaikystėje. Kiek pamena, visada traukė technika, jos remontas. O ir kalvių giminėje nėra buvę, tad kalvystės paslapčių jo niekas nemokė ir lengvesniu keliu nenukreipė. Niekada jam nėra tekę pabūti ir tikro kalvio pameistriu – mokytis kito meistro pašonėje.

Jaunas vyras neslepia, kad jis yra kalvis savamokslis, tačiau ir nesigraužia, kad perprasti kalviškąsias tradicijas ir amato pagrindus jam tenka pačiam. Kita vertus, juk savamoksliai yra kūrybiškesni, jie visą gyvenimą išlieka ieškojimų kelyje.

„Kalvystė yra sudėtingas amatas. Praktikos ir specifinių žinių man dar labai daug trūksta, tad mokausi ir informacijos ieškau internete. Gaila, kad daugiausiai jos yra rusų kalba, kurios aš nemoku. Kad perprasčiau esmę, tenka labai įdėmiai stebėti vaizdo įrašus“, – sako Tadas. Ir priduria puikiai suprantantis, kokią didelę įtaką darbo kokybei turi žinios, tad norint kartelę kilstelėti aukščiau, reikia daug mokytis, stebėti stiprių kalvių darbus.

Kalvystė – tai charakterio gludinimas

Šiuolaikinis namų dizainas jau neįsivaizduojamas be lieto blizgančio plieno detalių. Keičiasi ir metalo apdirbimo tendencijos – kompiuteriu sudėliotą ornamentą dabar dažniausiai išpjauna lazeris. Tačiau Tadas pastebi, jog tie, kurie nesivaiko modernumo, o supranta archajiško amato prasmę ir vertę, vis tik mieliau savo aplinką puošia žmogaus rankų sušildytais dirbiniais.

Pasak vyro, nereikia manyti, jog metaliniai daiktai yra griozdiški, sunkiai pakeliami. Atvirkščiai – kalvystės elementai interjerui suteikia erdvumo ir lengvumo įspūdį, tačiau norint žengti koja kojon su mada dabar svarbu nepamiršti ir funkcionalumo.

„Mosuoti kūju nėra lengva, maniškis sveria pusantro kilogramo, bet kai darbas teikia malonumą, apie sunkumus negalvoji. Kalvystė – tai charakterio gludinimas, nes reikalauja kantrybės, niekur per daug nenuskubėsi. Aišku, ji atima ir labai daug laiko. Kartais tenka aukoti net laisvalaikį su artimais žmonėmis, bet žmonių džiaugsmas ir grožėjimasis pamačius ar gavus dovanų mano dirbinį viską atperka ir emociškai mane pakrauna.“

Nė vienas darbas negimsta lengvai

Paklaustas, prie kokių darbų šiuo metu kaukši jo plaktukas, T. Šukys prisipažino, kad beveik visą mėnesį kalvės durys buvo užvertos, mat jis gydėsi po atliktos operacijos. Bet šios priverstinės atostogos baigėsi, tad jis jau sugrįžo ir į darbą, ir į kalvę. Pagaliau savo eilės sulaukė prieš mėnesį pradėtas kalti šulinys, kuris papuoš jų sodybą.

Smalsu, tai kiek gi laiko užtrunka, kol metalo gabalas virsta dirbiniu? Pasak senojo amato puoselėtojo, į šį klausimą jam sunku atsakyti. „Labai priklauso nuo pačio darbo dydžio, idėjos ir jos įkūnijimo metale. Nė vienas darbas negimsta lengvai. Dažniausiai užtrunku gerokai ilgiau, nei esu suplanavęs. Būna, kad prie kokio mažo daiktelio sugaištu labai daug laiko“, – kalbėjo pašnekovas.

Šiandien jaunas vyras džiaugiasi nauju savo pomėgiu, kuris kartais po sunkios darbo dienos jam tampa tikru išsigelbėjimu. Bet taip pat sako suprantąs, kad šio amato neišmokstama per vieną dieną, o norint sukurti didelius ir aukštos kokybės darbus, be didelio žinių bagažo jam dar reikia ir didesnės patalpos kalvei bei įrangos. Bet greitai priduria, kad iki pilnos laimės šiandien jam užtektų ir pneumatinio kūjo, kuris ženkliai palengvintų darbą, nes dabar norint apdirbti storesnį metalą, neretai rankos ir pūslėmis nueina.

Vertinimo komisija – šeimos moterys

Anot meistro, kalvystė jį įtraukė ir nebepaleidžia, galvoje nuolat sukasi daug naujų idėjų ir kantriai laukia, kol bus įgyvendintos. Šypsodamasis tarsteli, kad dabar svarbiausia tinkamai susidėlioti prioritetus, juk laiko turi užtekti ne tik darbui, bet ir šeimai, statybos bei apdailos darbams, kurių sodyboje netrūksta, ir, aišku, poilsiui.

Kalbai pasisukus apie jo pomėgius Tadas šypteli ir prisipažįsta, kad nei žvejyba, nei krapštymasis prie technikos jam nebesuteikia tiek džiaugsmo, kiek kalvystė. Ir sakė nė pats nesuprantantis, kaip jo didžiulę aistrą žvejybai nukonkuravo geležis ir kūjis – šiemet dar nė karto nebuvo išsiruošęs į žūklę, be kurios anksčiau neįsivaizduodavo savo laisvalaikio.

Tadas sako jaučiąs didelį šeimos palaikymą. Žmona Rūta, jaunėlė dukra Gustė ir vyresnėlė Vanesa – tėčio darbų vertinimo komisija. Tik ką naujo nukaldinęs tuoj skuba namo parodyti. Apžiūrėjusi naują gaminį, moteriška trijulė jam išsako konstruktyvią kritiką – ką būtų galima patobulinti, pakeisti, kad būtų geriau ir gražiau.

Kalvis sako pastebėjęs ir vienuolikmetės Vanesos susidomėjimą kalvyste ir kad ji vis dažniau užsukanti pasidairyti pas jį į kalvę. Vyras mano, kad tam tikriausiai įtakos turėjo per televiziją pamatyta laida apie moteris kalves, kurios ne prasčiau nei vyrai geba susidraugauti su metalu. Tad kas žino, gal Tado pomėgis kažkada taps iš kartos į kartą perduodama šeimynine meistrystės tradicija.