Naujausios
– Gal galėtum papasakoti, kaip ėmei eiti aktorystės ir režisūros keliu? Ar tai buvo tavo vaikystės svajonė?
– Dar mokykloje visokiuose minėjimuose, renginiuose pastebėdavau, kad yra kažkas ne taip: per ilgos pauzės, blogas apšvietimas ar netinkamas kalbėjimas. Atėjo mintis, kad pats galėčiau padaryti geriau. Viena mokytoja papasakojo, kad graudindavau mamas, sakydamas eilėraščius. Aš to nepamenu.
Iš pradžių šokau gatvės šokius breiką, ir apie vaidybą negalvojau. Kaune baigęs gimnaziją studijavau kolegijoje Verslo vadybos paslaugų marketingo specialybę, turėjau galimybę gilinti žinias Belgijoje, Suomijoje, Švedijoje. Baigiau kolegiją su pagyrimu, maniau, kad tai – mano kelias, viskas patiko.
Išvykau daryt karjeros į Angliją. Dirbau verslo srityje vienerius metus, bet pasidarė širdy kažkaip tuščia, sausa. Grįžęs į sesers vestuves nusprendžiau pakeliauti po Lietuvą ir supratau, kad noriu likti čia. Su draugu Kauno centre atidarėme studiją, penktadieniais organizuodavom socialinius vakarus, kviesdavom aktorius, režisierius. Jų kalbos įtraukė mane, ėmiau domėtis teatru, skaityti knygas apie jį.
Tą pačią žiemą išsibandžiau ir savo balsą. Visada mėgau dainuoti. Danguolė Beinarytė, chorvedė, paklausiusi mano dainavimo, pasakė, kad esu tenoras, ir pakvietė dalyvauti chorų „Eurovizijoje“ LRT. Pajutau, kad tuometis darbas komercijos direktoriumi manęs nebetraukia, kad daug laimingesnis esu dainuodamas. Taip ir apsisprendžiau dainuoti.
– Ar nesistebėjo artimieji tokiu tavo sprendimu?
– Aišku, tuo metu niekas nesuprato manęs. Mano karjera versle sparčiai judėjo į priekį, sekėsi, bet aš manau, kad jaunystėj reikia drąsiai daryti sprendimus, kurie dabar gal atrodytų neracionalūs. O tada buvo toks jausmas – gyvumo, žaidimo. Pasakiau sau – ką aš čia žaidžiu komercijos direktorium... Jei dainavimas teikia džiaugsmą, reikia ir eiti tuo keliu.
Nusprendžiau užsidirbti pinigų, kad galėčiau kurį laiką nieko neveikti, tik atsiduoti tam, ko noriu. Išvykau į Norvegiją trims mėnesiams dirbti su renginiais. Sekėsi: iš karto maloniai priėmė, mokėjo gerą atlyginimą, išdavė dokumentą, kad galiu ten gyventi neribotai. Laisvalaikiu, režisieriaus Gyčio Padegimo patartas, ėmiau skaityti anglų režisieriaus Peterio Brūko knygas apie teatrą, itin užkabino Valentino Masalskio knyga „Teatro link“, žiūrėjau improvizacijų laidą „Kitas kampas“. Mačiau, kad kažkaip kitaip vaikšto teatralai po sceną, nuovokumo man reikėjo. Grįžęs į Lietuvą parašiau laišką Rimantui Štarui, Kauno kultūros centro Kazio Binkio teatro suaugusiųjų grupės režisieriui. Pakvietė pasižiūrėti spektaklį, paskaitėm naują pjesę, gavau mažą vaidmenuką.
Taip ir prasidėjo aktorystė: gavau vieną iš pagrindinių vaidmenų Klodo Manje pjesėje „Oskaras“, vaidinau Kristijoną Martiną. Stipri komedija, pamenu, ją vaidinome atnaujintoje salėje, žiūrėjo apie penki šimtai žmonių, plojo stovėdami. Pasisekimas bei komentarai, kad turėčiau vaidinti didesnėje scenoje, įkvėpė. Tuo pat metu dalyvavau televizijos projekte „Kaukės“, ten visai gerai sekėsi. Apie dainavimą ir dabar dar pagalvoju, manau, įgyvendinsiu ir šią svajonę.
– O kaip atsiradai filmavimo aikštelėje? Kokiuose kino filmuose kūrei vaidmenis?
– Bedirbdami K. Binkio mėgėjų teatre gavome kvietimą dalyvauti režisieriaus Donato Ulvydo kuriamo filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ masinėse scenose. Besifilmuojant netikėtai D. Ulvydas išsirinko mane iš minios, davė sakyti frazę... Titruose esu užrašytas kaip praeivis. D. Ulvydas matė mano užsidegimą ir patarė pažiūrėti italų kino klasiką. Pasinėriau į kino ištakas, ištisas dienas leisdavau žiūrėdamas filmus ir gilindamasis į detales, žymių aktorių biografijas, kaip jie siekė savo tikslų. Netrukus režisierius Marius Markevičius pasiūlė nedidelį vaidmenį filme „Tarp pilkų debesų“, jame atlikau Mykolo vaidmenį. Kartu vaidinę kitų šalių aktoriai net neįtarė, kad nesu baigęs jokių aktorinių mokslų.
Dar vienas filmas, į kurį patekau ir mokiausi, – Olandijos, Kanados ir Japonijos kartu kurta juosta „Netflix“ platformai „Tokijo teismas“. Ten ėmė vykti stebuklai: iš 300 masinėms scenoms pakviestų žmonių mane pastebėjo kanadietis režisierius ir skyrė vaidmenį. Anglų kalba tada labai pravertė.
Mane galima pamatyti ir lietuviškuose serialuose „Rezidentai“ bei „Prakeikti“, o ypač džiaugiuosi, kad buvau pakviestas kurti vaidmenį pasaulinio garso Holivudo režisieriaus Lasse Halstromo, sukūrusio tokius šedevrus kaip „Šokoladas“, „Nebaigtas gyvenimas“, „Hačiko. Šuns istorija“, naujame filme „Hilma“, kurį filmavo Lietuvoje. Pajutau tada, kokia ypatinga atmosfera, lengvumas, saugumas tvyro filmavimo aikštelėje, užsimezgė šilti ryšiai su pasaulinio lygio aktoriais.
– Įdomu, kaip atsidūrei Žemaitijoje, Plateliuose? Kaip sekėsi bendradarbiauti su vietiniais teatralais?
– Prieš kelerius metus su draugu Jonu atvykau į Platelių Jonines ir susipažinau su Aivaru ir Aliona Alminais. Pasistatėm palapinę jų kieme. Taip ir įsitraukiau. Jau antrą vasarą atvykstu čia padirbėti su projektais. Plateliuose jaučiuosi kaip namuose. Man Žemaitija kaip kokia legenda, aš čia randu save. Mano proseneliai kilę iš Viekšnių, Viduklės krašto. Yra daug giminių Žemaitijoj.
Plateliškiai aktoriai dirba ne dėl pinigų, man irgi finansiškai nelabai apsimoka. Bet tai ir yra ta lengva paslaptis, iššūkis, įdomu stebėti aktorius, jiems patarti. O šiemet net rašiau pjesę, skirtą jachtų klubo įkūrėjui Petrui Sadauskui, pats režisavau. Mačiau rezultatą gyvai ir džiaugiausi Platelių teatro kolektyvu – puikūs žmonės, tikrai talentingi aktoriai-mėgėjai. Jie į šį spektaklį įdėjo visą širdį ir žiūrovai tai įvertino.
– Ar sutiktum su nuomone, kad meno žmonės, ypač aktoriai, yra tarsi atitrūkę nuo realybės?
– Vargu. Aš pats nuo 15 metų visas vasaras dirbau ir statybose, ir fabrikuose. Galėčiau pats namą pastatyti ir vidaus apdailą atlikti, patirties daug turiu. Man patiko tie darbai, užsidirbau pinigų savo reikmėms. Apskritai visos mano gyvenimo patirtys kaip kokia grandine surištos: jei nebūčiau atsidūręs tose vietose, kur buvau, nebūčiau ten, kur dabar esu. Skauda širdį, kai matau žmones elgiantis nekultūringai kur nors parduotuvėje, kasdienybėje. Esu romantikas, nemėgstu materializmo, persisotinimo. Manau, žmogus visada turi augti. Ne tik į aukštį, bet ir į gylį – kaip medis šaknimis.
– Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Kaip ilsiesi?
– Mėgstu keliones, esu apkeliavęs beveik visą Europą. Norėtųsi ilgiau kur nors pabūti, bet tai bus ateity – šiuo metu daug darbo. Žiemą per savo gimtadienį du kartus buvau Paryžiuj. Ilsiuosi miegodamas arba gamtoje, taip pat nuolat sportuoju, nes reikia palaikyti formą. Labai mėgstu važiuoti dviračiu. Pomėgiai – knygos, filmai, pokalbiai su žmonėmis. Bet rašant pjesę man reikia askezės, vienatvės. Viskas man įdomu, jaučiu, kad esu kelionėje tiek būdamas čia, Plateliuose, tiek Vilniuje ar kitur – filmavimo aikštelėje.