Naujausios
Spragė iš Viduklės
Regina juokdamasi sako, kad jau gimė būdama sportininkė. Užaugo Raseinių rajone, Viduklės miestelyje, tarp keturių brolių ir įdomiausia, kad tik vienas jų – vyriausiasis – pasirinko architektūros studijas, o likę trys broliai bei pati Regina savo ateitį susiejo su sportu.
„Pamenu, broliai mane vadindavo sprage, nes niekaip nenusėdėdavau vietoje. Nuo mažų dienų dalyvaudavau visokiose spartakiadose, geriau bėgdavau net už berniukus. Gyvenom ūkiškai, todėl mokytojai turėdavo prašyti tėvų, kad išleistų į varžybas, nes tai šieną reikėdavo vežt, tai dar kažką dirbt. O tėvukas vis nepraleisdavo progos pasakyti: „Regina, nu nevalgysi duonos tu iš to sporto“. Vėliau primindavau jam tą pasakymą (juokiasi – aut.), nes ne tik aš, bet ir broliai pasuko sporto keliu“, – pasakojo R. Šilenskienė.
Baigusi tuometį Kūno kultūros institutą, viename sporto renginy Latvijoje ji susipažino su būsimu vyru plungiškiu Zigmu, taip atsidūrė Plungėje. Šeimai gimė dvi dukros. Regina dirbo trenere, sutuoktinis – staliumi, tačiau sudurti galą su galu nebuvo paprasta.
„Buvo toks laikmetis, kai reikėjo papildomai iš kažkur prisidurti, kad išgyventum. Taip mes, treneriai, pradėjom važinėti į Lenkijąvisokių prekių. Taip vargau, kol vieną dieną supratau, kad nebeišlipsiu iš lovos“, – pašnekovė prisiminė patirtą traumą.
Gydytojai nustatė stuburo išvaržą ir rekomendavo nieko nelaukus gultis ant operacinio stalo. Tačiau Regina neskubėjo. Pradėjo važinėti į Kauną pas profesorių, biomedicinos mokslų daktarą Valierių Jasiūną ir jo žmoną gydytoją Nijolę Jasiūnienę. Jie padėjo vėl atsistoti ant kojų ir atsitiesti. Kartu mestelėjo mintį pratęsti jų veiklą Plungėje – padėti nugaros skausmų kamuojamiems plungiškiams.
Padėjo daug gerų žmonių
Apsvarsčiusi visus už ir prieš, Regina sako nutarusi imtis šito. Pasiskolino pinigų ir nėrė į didžiulę nežinią, mažai suprasdama, kas jos laukia. Pirmiausia reikėjo atkraustyti išsinuomotas apleistas sandėliavimo patalpas, išnešti seną įrangą, suremontuoti, įsigyti treniruoklių.
„Atsidarėme 1995-aisiais.Tada tai buvo pats pirmas sporto klubas Plungėje. Pamenu, įsikurti padėjo daug gerų žmonių, dėl to iš tų laikų likę daugybė gražių prisiminimų – pilnas nuotraukų albumas, kaip kūrėmės, klojom kiliminę dangą, vedėm pirmąsias mankštas.“
Moteris neslepia, kad nebuvo lengva. Neturėdama jokio ekonominio išsilavinimo, pati ėmė rūpintis ne tik įkurtuvėmis, bet ir buhalterija, personalu. Be to, pati vedė treniruotes, individualius užsiėmimus, neatsisakė pamokų ir tuometėje Plungės sporto mokykloje. Atsigręžusi į tą laikmetį, sako dabar nė pati nesuprantanti, kaip viską suspėdavusi, bet į priekį vedė didžiulis noras padėti žmonėms ir tikėjimas, kad negali nepavykti.
„Retkarčiais manęs kas nors vis paklausdavo, kaip suspėju visur – ir treniruotes vesti, ir verslu rūpintis, dar šeima namuose, dukros. Joms labiausiai ir trūko mamos, bet mergaitės nuo mažumės buvo savarankiškos. O man pačiai kažkaip savaime viskas klojosi. Gal dėl to, kad viską dariau iš širdies.“
Mums besikalbant Regina pasidžiaugė, kad praėjusią naktį jos dukros šeimą aplankė gandrai – gimė dukrelė Liberta, jau trečia atžala šeimoje. Dar dvi anūkėlės auga Prancūzijoje, tad moteris juokėsi esanti apdovanota vaikaičiais.
Planus pakeitė pandemija
Po penkerių metų nuo atsidarymo, 2010-aisiais, R. Šilenskienės sporto centras atšventė įkurtuves naujose patalpose, kurias vėl reikėjo įrengti nuo nulio. Moteris prasitarė, kad prieš karantiną buvo minčių žengti dar vieną žingsnį – įsikurti dar erdvesnėse, modernesnėse patalpose, išplėsti veiklą, tačiau prasidėjo koronaviruso pandemija ir visus planus teko atidėti į šalį.
O dabar sako, esą visa laimė, kad tada neskubėjo įgyvendinti šio savo sumanymo – būtų likusi viena pati nors ir modernioje, tačiau tuščioje sporto klubo salėje su didžiuliais finansiniais įsipareigojimais.
Tiesa, net ir karantino metu R. Šilenskienės sporto centras nenutraukė veiklos – kurį laiką, pasitelkiant ryšio priemones, vestos nuotolinės treniruotės, po to šovė mintis sportuoti lauke. Iki šiol, bendradarbiaujant su Plungės visuomenės sveikatos biuru, šiltuoju metų laiku vedamos mankštos Plungės „Ryto“ pagrindinės mokyklos stadione ir jose laukiami visi, kuriems galbūt nedrąsu praverti sporto klubo duris.
Regina sako, kad pandemija tapo dideliu išbandymu. Esą daug ko teko atsisakyti, kad galėtų išlaikyti sporto centrą. Ir pavyko – atšaukus apribojimus, pirmiausia sportuoti sugrįžo patys ištikimiausi lankytojai, o po kelių mėnesių ėmė rinktis ir nauji, taip kad gyvenimas sporto klube netrukus grįžo į įprastas vėžes.
Dabar R. Šilenskienės sporto centre be pačios Reginos sukasi ir ateinančiuosius pasitinka kineziterapeutė Erika Kriaučiūnė ir trenerė Monika Jankauskytė. Beje, jos abi kažkada pačios treniravosi pas Reginą ir neslepia studijuoti kineziterapiją pasirinkusios sekdamos savo trenerės pavyzdžiu.
O štai pati R. Šilenskienė tvirtai sako dabar jau visiškai susigyvenusi su mintimi, kad metas sporto centrą perleisti į naujas patikimas rankas, o jai pačiai pasimėgauti užtarnautu poilsiu.
„Su amžiumi keičiasi prioritetai. Per pandemiją atėjo supratimas, kad nežinai, kiek tau dar duota – norisi ir dėl savęs pagyventi, pakeliauti, pasidžiaugti šeima, anūkais. Knygų stirtos laukia neskaitytos. Aš šį sporto centrą užauginau ir subrandinau kaip kokį ąžuolą ir dabar ramia širdimi galiu perleisti geram žmogui.“
„Atsistoji ir eini“
Tačiau nors ir kalba apie norą įjungti žemesnę pavarą, pati Regina spinduliuoja neblėstančia energija ir gera nuotaika. Prasitaria jau daug metų gyvenanti pagal griežtą dienotvarkę: kas vakarą gulanti 22 valandą ir jau 5 ryto, dar prieš suskambant žadintuvui, šokanti iš lovos. Tada laukia meditacija, mankšta stadione, pusryčiai, dušas ir darbas.
Bet ne tik darbo rūpesčiais gyvenanti – mėgstanti keliones, aktyvų poilsį, tad net ir per atostogas negalinti prisiversti drybsoti pliaže ar prie baseino. Esą daugiausiai nieko neveikdama išbūnanti iki pietų, o tada, žiūrėk, jau šoka ant dviračio ar traukia į kokį žygį.
O paklausta, ką patartų tiems, kurie išties negali atsiplėšti nuo sofutės, moteris sako, kad pirmiausia reikia įvesti tvarką savo galvoje ir tik tada pradėti rūpintis kūnu.
„Visų pirma žmogus turi suprasti, kad organizmas yra gyvas – jeigu jo nepuoselėsi, suvys. Jei visą dieną prasėdėsi biure, grįžęs namo pavalgysi ir vėl sėsi prie televizoriaus, na tai, vaikeli, ilgai netempsi. Reikia bent išeiti pasivaikščioti, atitrūkti nuo tos dienos rūpesčių. Ir būtinai ryte atsikėlus su šypsena padėkoti už praėjusią dieną bei už išaušusią naują. O tada tiesiog atsistoji ir eini. Turi pasistengti dėl savęs, džiaugtis gyvenimu ir mylėti jį, bet pirmiausia mylėti save.“