Naujausios
Užaugo kaip tikra žemaitė
Pristatyti Beatą vienu sakiniu būtų sudėtinga, o gal net neįmanoma. Moteris daug metų kartu su vyru sukosi statybų versle, tačiau dabar stačia galva yra pasinėrusi į visiškai priešingą sritį – į kūrybą. Įsikūrusi Plungėje, nedideliame nuomojamame namelyje ant Babrungo upės kranto, dienas leidžia ramiai: iš naujo pažindindamasi su kažkada paliktu vaikystės miestu ir jo žmonėmis, skaitydama knygas, tapydama, lankydama draugus, džiaugdamasi galimybe būti arčiau gamtos ir Dievo namų, kuriuos gali matyti vos pakėlusi akis iš nuomojamo būsto terasos.
Paklausta, kas paskatino po daugiau nei dviejų dešimtmečių, praleistų svetur, sugrįžti į gimtinę, Beata atvirai sako, kad tokia buvusi Dievo valia. Pašnekovė atskleidė nuo mažų dienų širdyje nešiojanti gilų tikėjimą, tad kai vieną dieną maldoje išvystas Viešpats kreipėsi į ją ne kaip kitaip, o būtent lietuviškai, neliko abejonių, kad būtent tokia yra Dievo valia ir visatos kūrėjo jai rodomas kelias – atgal į Lietuvą.
Moteris stebina aplinkinius ne tik karštu savo tikėjimu, bet ir atvirumu pasakojant apie tai, kaip atėjo į šį pasaulį. Beatos gimties istorija neeilinė. Ji gimė Vilniuje, lenkų šeimoje. Kaip pati sako, į šį pasaulį atėjo ne iš meilės, nes vos gimusi buvo palikta ligoninėje medikų priežiūroje. Pažinti tėvus ir patirti jų meilės taip ir neteko. Daug vėliau su vienos televizijos žurnalistų pagalba išsiaiškino, kad jos tėvai jau mirę, tad paklausti, kodėl jos atsisakė, nebebuvo ko.
Vis dėlto likimas lėmė užaugti ne vaikų namuose, bet šeimoje, nors ir ne biologinėje. Mergaitę įsivaikino ir užaugino plungiškių sutuoktinių pora. Tiesa, dabar moteris prisipažįsta, kad jai išvykus gyventi į užsienį ryšys su įtėviais atvėso, tačiau išliko stiprus dėkingumo jausmas – reikalui esant ji pati pirmoji atskubėtų jiems į pagalbą.
„Mano biologiniai tėvai buvo lenkai, o štai globėjai užaugino mane kaip tikrą žemaitę. Iki šiol nepamiršau žemaičių kalbos ir grįžusi į Plungę mėgaujuosi galimybe su vietiniais kalbėti žemaitiškai. Apkeliavom visą Europą, daug ką teko patirti, bet aš esu aš, mano vieta – čia.“
„Kitiems atrodau keistai“
Moteris neslepia, kad iš pradžių buvo labai skaudu mąstyti apie savo tėvus ir jų pasirinkimą atsisakyti jos. „Ilgai skaudėjo, bet, matyt, reikėjo pereiti savo kryžiaus kelius. Užtat šiandien kokia aš laiminga, kad jūs žinotumėt... Net mano varde šitai užkoduota: juk Beata iš lotynų kalbos – laiminga, palaiminta. Gal dėl to šypsausi visiems, ką tik sutinku. Ir kitiems tą sakau – mylėk save ir aplinkinius, gerbk kitus, šypsokis, skaityk, piešk, kurk. Man Dievas pasakė – aš tau viską atidaviau, daryk, ką nori. Todėl nenustosiu dėkoti jam už viską, ką gavau.“
Beata papasakojo kiekvieną sekmadienį skubanti į šv. Mišias bažnyčioje ir iki šiol negalinti atsistebėti, kad net Sumos metu Plungės maldos namai nebūna pilni. Pasak jos, prancūzai yra labiau tikintys nei lietuviai, todėl toje šalyje bažnyčios retai kada būna tuščios.
Moterį stebina ir kiti šių dviejų tautų skirtumai. Beata pasakojo pastebinti, kad Lietuvoje aplinkinius stebina jos atvirumas, gebėjimas drąsiai kalbėti apie dalykus, kuriuos lietuviai paprastai patiki tik pačių artimiausiųjų ausiai. O štai prancūzams įprastas gerokai atviresnis bendravimas.
„Esu įpratusi su žmonėmis bendrauti atvirai ir jau tikriausiai nepasikeisiu, gal dėl to kitiems čia atrodau keistai“, – plačiai šypsosi moteris. Vietinius stebina ir jos užsispyrimas visur keliauti dviračiu. Pati Beata sako per savo gyvenimą praleidusi daugybę valandų prie automobilio vairo, todėl įsikūrusi Plungėje tiesiog mėgaujasi prabanga ir galimybe visur nukakti dviračiu. Dažniau palikti automobilį kieme ir išeiti pasivaikščioti pataria ir kitiems, dėl įtempto gyvenimo būdo ir nuolatinio skubėjimo įsitvėrusiems automobilio vairo lyg gelbėjimosi rato.
Lėtesnis gyvenimo tempas
Pati Beata sako Plungėje atradusi visiškai kitokį gyvenimo būdą – daug lėtesnį, be nuolatinio lėkimo ir nesibaigiančių reikalų rutinos. Tokį dienų ritmą, matyt, diktuoja ir ramiai pro šalį čia pat, kieme, tekantis Babrungas bei tuoj už jo besidriekiančios Plungės parko platybės. Su arbatos puodeliu rankose įsitaisius tarsi virš upės pakibusioje nedidelėje terasoje laikas, rodos, įgauna visai kitokią tėkmę.
Gal dėl to Beata sako nebekelianti sau didelių užduočių. Antai kompiuteryje ramiai savo eilės keliauti į spaustuvę laukia moters parašytos net 4-ios knygos. Moteris sako esanti tikra vieną dieną jas būtinai išleisianti, bet dabar dar ne laikas. Dabar rūpi susigrąžinti Lietuvos pilietybę ir įsikurti išsvajotuose Plateliuose.
O kuo taip traukia Plateliai? Pašnekovė prisiminė dar mokyklos laikais savaitę praleidusi stovykloje „Minijos“ poilsiavietėje, Platelių ežero pašonėje. Nuo tada ši vieta taip giliai įstrigo į širdį, kad aplankydavo ją kaskart su šeima grįžusi į Lietuvą. O kai apsisprendė su visam grįžti į savo gimtinę, jau žinojo, kad gyvens ne kur kitur, o Plateliuose – šis miestelis visai šeimai yra ypatingas.
Grįžus prie knygų temos pašnekovė sakė rašanti apie meną, apie meilę, vieną knygą skyrė vaikams. „Galiu rašyti 5–6 valandas be sustojimo, prie kompiuterio sėdu neturėdama aiškios minties ar plano, apie ką rašysiu. Dievas vedžioja mano ranką, – šypsosi moteris ir prisipažįsta mėgstanti ne tik rašyti, bet ir skaityti, todėl įsikūrus Plungėje vienas pirmųjų rūpesčių buvo prisiregistruoti viešojoje bibliotekoje. – Man viskas įdomu, viskuo domiuosi. Gyvenimas yra toks, kad kasdien kažką naujo išmoksti ir sužinai. Domiuosi fizika, chemija, man įdomu, kaip atsirado žemė, kaip susiformavo tas akmenėlis, kuris čia, pakelėje, guli.“
Riestauodegė šeimos augintinė
Beatos teiravomės, o kokie keliai 1999-aisiais ją nuvedė į Prancūziją? Moteris papasakojo tada į šią šalį vykusi tik trumpam – atostogų, tačiau jos užsitęsė net 25-erius metus.
Prancūzijoje Beata susipažino su būsimu vyru, netrukus jiedu sukūrė šeimą ir užaugino tris vaikus: sūnus Luką ir Vilių bei dukrą Šarlotę Kamilę. Vyriausiasis Vilius dirba vadybininku, Lukas – talentingas kulinaras, o dukra įgijo inžinierės specialybę. Dabar visi trys jau suaugę ir kuria savo gyvenimus, gal dėl to nebandė perkalbėti mamos, šiai prisipažinus, kad nutarė įgyvendinti savo seną svajonę ir grįžti į Lietuvą.
Moteris sakė tikinti, kad vieną dieną čia įsikurs ir jos sutuoktinis, tačiau kol kas jis prižiūri savo senyvo amžiaus mamą, be to, turi darbinių įsipareigojimų, todėl palikti Prancūzijos dar negali. Nepaisant to, vyras irgi palaikė žmonos norą grįžti į gimtinę ir net padėjo jai susiruošti persikraustymui. Beata juokdamasi papasakojo, kaip šis sukalė didžiulę medinę dėžę jos daiktams pervežti.
Kartu su vyru liko ir šeimos numylėtinė kiaulaitė Mini. Tokį neįprastą augintinį Beatos dukrai gimtadienio proga padovanojo kaimynai. Padovanotoji kiaulaitė buvo rožinės spalvos su juodais taškeliais, be galo meili ir žavi, tačiau baigė savo dienas kitų kaimynų šuns nasruose.
Bijodami pasakyti dukrai apie šį nutikimą, tėvai susiruošė į ūkį pirkti kitos kiaulaitės. Be galo džiaugėsi abu radę panašaus amžiaus, tačiau išvydus ją, kaip pasakodama juokėsi Beata, abiems žandikauliai atkaro – naujoji riestauodegė buvo juodut juodutėlė. Neliko nieko kito, kaip tik įsigyti ją ir papasakoti dukrai visą tiesą.
Bet, kaip ir buvo galima numanyti, ir naujoji augintinė netruko pelnyti visos šeimos simpatijas ir užkariauti jų širdis. Paklausta, kaip apskritai gali šauti į galvą namuose laikyti ne katę ar šunį, o kiaulę, Beata sako, kad Prancūzijoje tokiu augintiniu nieko nenustebinsi, tam reikalui išvesta speciali naminių kiaulių veislė. Ir jų Mini gyvena namuose kaip pilnateisė šeimos narė, miega ant sofos ir kas vakarą turškiasi vonioje.
Užbūrė ramybė ir gamta
Beata su vyru savo namus sukūrė nedideliame Hagutmau miestelyje netoli Ispanijos sienos. Moteris pasakojo, kad pro jų virtuvės langus matyti Pirėnų kalnai, o vos už 90 kilometrų ošia galingas Atlanto vandenynas. Miestelį supa miškai, didžiuliai ąžuolai, tačiau moteris prisipažino, kad Prancūzijoje labiausiai pasiilgdavo... lietuviško beržo. Įdomus sutapimas, kad prie jos išsinuomotų namų Plungėje, garbingoje vietoje paupyje, auga gražus liaunas berželis.
„Mane užbūrė čia tvyranti ramybė ir žaluma, nebesinori spūsčių, kurias teko matyti Paryžiaus gatvėse, kur pragyvenau kelerius metus. Būdavo, ten eini gatve ir spaudi rankinę prie savęs, kad neišplėštų ilgapirščiai. Paryžiuj turi būti kaip ubagas, negali pasipuošti ar ryškiau pasidažyti, pasikvepinti – šiukštu atkreipsi į save dėmesį. Kai su draugėm lėkdavom į kokią kavinę, aukštakulnius nešdavomės rankinėj ir tik prie durų persiaudavom. Jei važiuodavom metro, bijodavom akis pakelti, kad tik koks tamsaus gymio žmogus neprikibtų. Patys prancūzai – ramūs ir kultūringi, tačiau toje šalyje labai daug emigrantų, kurių mentalitetas – visai kitoks.“
Pašnekovė atskleidė, kad įsikūrusi Plungėje labiausiai pasigedo gero prancūziško sūrio, todėl neilgtrukus draugai pasirūpino atvežti jo, gaminamo Prancūzijoje vieno kooperatyvo. 6-is mėnesius brandinto avių sūrio gabalą moteris suvyniojanti į audeklą ir dedanti į šaldytuvą – taip jis išlieka šviežias net kelis mėnesius.
Vis dėlto Beata sakė nesureikšminanti materialinių dalykų, neskirianti didelio dėmesio tam, kas padėta ant stalo ar lėkštėje. Visur ir visada vertinanti nuosaikumą. Tik štai planuojant ateitį jos mostai ir siekiai – visiškai kitokie. „Noriu sukurti kažką savo, į mano planus sudėtas tikėjimas, meilė, grožis. Turiu didelių ambicijų ir žadu kalnus nuversti“, – juokiasi ji.