Naujausios
Abu vyrukai – labai skirtingi, su skirtinga patirtimi ir skirtingu gyvenimo suvokimu, asmeniniais temperamentais, komunikabilumu, bet panašūs savo noru dirbti ir uždirbti, gal dar ir tam tikrais pomėgiais.
Karolis kilęs iš Šiaulių rajono, tačiau jaunystę praleidęs Plungėje. Tai dėl to, kad jam būnant dar mažamečiu, avarijoje žuvo tėtis ir Karolis su mama atsikėlė į Plungės rajoną. Karoliui tada buvo aštuoneri. Čia mokėsi buvusioje Nausodžio pagrindinėje mokykloje. Anot jo, mokytis nepatiko, nes klasės – nedidelės, sporto salės nebuvo, gerų draugų neturėjo.
Vėliau perėjo į Plungės technologijų ir verslo mokyklą, čia įgijo statybininko profesiją, tik praktinės patirties ne kažin kiek sukaupė. Baigęs mokslus pusantrų metų dirbo Klaipėdoje, tačiau visi draugai jau buvo užsienyje, o jis – vis dar Lietuvoje. Nutarė nebedelsti ir pakėlė sparnus į Olandiją. Ten dirbo stambiausiame gėlių sandėlyje. Darbas alino, nes reikėjo kilnoti sunkias dėžes, o atlyginimas nebuvo didesnis nei Lietuvoje.
Vėliau pabuvojo ir kitose Europos šalyse: Ispanijoje, Anglijoje, Vokietijoje. Vienur ilsėjosi, sėmėsi gyvenimo malonumų, kitur dirbo, bet vis nesisekė atrasti tikrojo pašaukimo. Karolis neslepia, kad būdamas užsienyje sulaukė kelių šaukimų į tarnybą armijoje. Eiti nepanoro, nes manė susikūręs gyvenimą užsienyje, tad teko mokėti baudas.
Skirtingai nei Karolis, jo kolega Alvydas – grynas plungiškis: čia gimė, čia mokėsi. Baigė tuometę penktą vidurinę (dabar Senamiesčio) mokyklą, buvo paskutinės laidos abiturientas. Tolimesnių mokslų siekė Klaipėdos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Mokėsi jūrų transporto logistikos specialybės. Bet pasiėmė akademinių atostogų ir į šią mokyklą nebegrįžo – jį taip pat patraukė Olandijos lygumos.
Baigė pastolių montuotojų kursus, Olandijoje gyveno ir dirbo. Nors gal labiau dirbo, nei gyveno. Kai pašaukė į Lietuvos kariuomenę, neatsisakė, atitarnavo. Sako, kad jam tarnyba patiko, šį tą sužinojo, šio to išmoko ir draugų susirado.
Po tarnybos Alvydas dar porai metų išvyko į Olandiją. Dirbdamas pastebėjo, kad jam neblogai sekasi laisvalaikiu apkirpti draugus. Taip slapta gimė mintis tapti kirpėju-barzdaskučiu.
Abu vaikinai, būdami nepažįstami, po ilgų metų užsienyje grįžo į Lietuvą. Klaipėdoje skirtingu metu baigė kirpėjų kursus ir ėmė ieškoti darbo. Tiesą sakant, ši užduotis nebuvo lengvai įgyvendinama, nes visur reikalavo profesinės patirties. Bet kur jos įgyti, jei negauni darbo?!
Visgi Alvydui pavyko: įsidarbino garsioje kirpykloje Klaipėdoje „Prūsų ūsai“, kurioje kirpdavosi net Arvydas Sabonis. Netrukus prie kolektyvo prisijungė ir Karolis. Tada ir paaiškėjo: du plungiškiai – viena siela. Bebendraujant gimė idėja grįžti namo ir čia tęsti profesinę veiklą.
Netrukus pasitaikė ir proga – Plungėje atsirado nuomojamos patalpos. Apžiūrėję jas vyrukai sukirto rankomis su savininku. Kitoje kirpykloje dirbantis bičiulis garantavo, jog darbo užteks dvylikai valandų per dieną septynioms dienoms per savaitę. Taip praėjusių metų gruodžio 11 dieną Plungėje, Telšių gatvėje, duris atvėrė „Barbêrėn“.
Klientų atsirado iš karto, nes buvo prieššventinis laikotarpis, kada visiems rūpi pasigražinti. Bijodami, kad teks sėdėti be darbo, Alvydas ir Karolis buvo kirpimui užregistravę savo draugus, o ir nuolatinių klientų iš Klaipėdos atvažiuodavo ir tebeatvažiuoja, tad tomis dienomis iš tikrųjų teko dirbti po dvylika valandų per dieną. Klientų nepriimti negalėjo, nes kiekvienas jų vėliau atsivesdavo savo pažįstamus ir draugus.
Kalbėdami apie ateitį draugai nedaugžodžiauja. „Reikia dirbti“, – sako abu. Pasak jų, kad išsilaikytų, klientų turi būti ne savaitei, o mėnesiui į priekį. Tai leistų pergalvoti ir kainas. Šiandien jos, kirpėjų supratimu, žemos, nes geri barzdaskučiai esą be dvidešimt eurų į barzdą nekimba.
Kylant profesiniam lygiui, didėja ir poreikis pažinti žmones, perprasti juos. Vyrukai juokiasi iš barzdos stiliaus dar neatskiriantys kliento profesijos, bet iš kelių žodžių jau suprantantys, kaip ir apie ką reikia kalbėtis. Tiesa, būna ir tokių, kurie krėsle paprasčiausiai užmiega. Reiškia, žmonės yra laimingi ir tikrai čia sugrįš.
Žodžio kišenėje neieškantis Karolis sako pastebėjęs, kad klientai Plungėje ir geranoriški, ir dosnūs, todėl barberiai „arbata“ nesiskundžia. Jei paslauga – dvidešimt penki eurai, tai neretas grąžos iš trisdešimties neprašo.
Savų patalpų įsigyti pašnekovai artimiausiu metu nežada. Dabartinė vieta patogi klientams, o ir nekilnojamojo turto kainos Plungėje nėra mažos. Tad lieka daug dirbti ir kovoti dėl lankytojų skaičiaus.
Natūralu, kad asmeniniam gyvenimui laiko daug nelieka. Abiejų barberių aistra – sportas, motociklai ir kelionės, vasarą dviračiai. Kadangi šeimų nėra sukūrę, laisvo laiko vis dar lieka, gal tik gyvenimo prasmė šiek tiek miglota. Patariau susirasti antrąsias puses ir pagalvoti apie vaikus. Čia visi pasijuokėm iš to, jog žmonės visokių niekų prikalba, kartais ir kokią etiketę priklijuoja. Nors vyrukams tai nerūpi, tik anekdotus raito iš tokių kalbų.
O aš eidamas su anūkų iš „Barbêrėn“ namo jo paklausiau, kur geriau kerpa: Plungėje ar Vilniuj? Šis man atsakė, kad Plungėj, nors Vilniuje dar ir saldainitas buvo. Vadinasi, jauniesiems Plungės barberiams dar yra kur tobulėti.