Bažnyčioje atsigauna širdis

Li­go­ta vai­kys­tė

Sta­nis­la­vos vai­kys­tė pra­bė­go gre­ti­ma­me Vai­nai­čių kai­me. Šei­mo­je au­go ke­tu­ri vai­kai, ji – pa­ti jau­niau­sia. Kiek pri­si­me­na, nuo pat ma­žu­mės bu­vo la­bai silp­nos svei­ka­tos. Dėl vis ka­muo­jan­čių li­gų bai­gė tik ke­tu­rias kla­ses. Dau­giau nie­kur ne­be­si­mo­kė, bet la­bai anks­ti pra­dė­jo dirb­ti. Po dar­bų ko­lū­ky­je, jos pa­gal­bos rei­kė­jo ir tė­vų na­mų ūky­je: melž­ti, šer­ti, ra­vė­ti.

Šei­ma bu­vo re­li­gin­ga, o ypač – ma­ma. Ir Sta­se­lė nuo pat ma­žu­mės mė­go lan­ky­tis baž­ny­čio­je, nes pra­mo­gų kai­me to me­to vai­kai vi­sai ne­tu­rė­jo. Tad sek­ma­die­ni­nės iš­vy­kos į baž­ny­čia bū­da­vo tik­ras įvy­kis.

Kiek paau­gu­si, ji pa­ti, jau kaip ado­ruo­to­ja, da­ly­vau­da­vo iš­kil­min­go­se pro­ce­si­jo­se, bars­ty­da­vo žie­de­lius ir mo­kė­si gar­bin­ti Šven­čiau­sią­jį Sak­ra­men­tą. O ir be­si­džiau­gian­čių­jų bal­tai ap­si­rė­džiu­sio­mis mer­gai­tė­mis ta­da ne­trū­ko. Juk į Stal­gė­nų baž­ny­čią žmo­nės anuo­met su­gu­žė­da­vo iš vi­sų ap­lin­ki­nių kai­mų.

Sta­se­lė pri­si­mi­nė, kad jau­nys­tė­je kai­me tu­rė­jo vy­res­nę drau­gę, ku­ri ret­sy­kiais pa­kvies­da­vo ją ei­ti į Stal­gė­nuo­se vyk­da­vu­sius šo­kius. „Mes gy­ve­no­me pa­čia­me kai­mo ga­le. La­bai to­li­mas ke­lias bu­vo iki Stal­gė­nų, bet ka­dan­gi drau­gė vie­na ei­ti bi­jo­da­vo, tai ves­da­vo­si ma­ne. Po va­ka­ruš­kos ma­ne jau rei­kė­da­vo par­temp­ti, nes juk aš bu­vau dar vi­sai jau­nu­tė. Bet ir ne­la­bai bu­vo lai­ko toms links­my­bėms“, – pri­si­mi­nė.

Iš­te­kė­jo Sta­se­lė 22 me­tų. 1976 me­tais su vy­ru ir pir­ma­gi­miu sū­ne­liu per­si­kraus­tė gy­ven­ti į Stal­gė­nus. Čia su­si­lau­kė ir duk­ters. Vai­kai mo­kė­si, jie­du su vy­ru dir­bo, tu­rė­jo ūke­lį. Gy­ve­ni­mas te­kė­jo sa­vo va­ga. Kiek paū­gė­jęs, sū­nus An­ta­nas taip pat pra­dė­jo pa­tar­nau­ti baž­ny­čio­je, tuo džiu­gin­da­mas ma­mos šir­dį. Tar­na­vo il­gai, kol bai­gė Stal­gė­nų mo­kyk­lą.

Rei­ka­lin­ga baž­ny­čiai ir žmo­nėms

Mi­rus vy­rui, po me­tų mo­te­ris par­da­vė gy­vu­lius, nes pri­žiū­rė­ti ūkį vie­nai pa­si­da­rė per sun­ku. „Proč­ke­le“ anuo­met baž­ny­čio­je dir­bo jos bro­lie­nė. Ji daž­nai pa­si­kvies­da­vo ir Sta­nis­la­vą į pa­gal­bą. Net­ru­kus ši jau taip pri­pra­to dar­buo­tis baž­ny­čio­je, kad ir ne­kvies­ta sku­bė­da­vo gi­mi­nai­tei į pa­gal­bą.

Taip su­ta­po, kad ne­tru­kus po vy­ro mir­ties Stal­gė­nų baž­ny­čios tar­nau­to­ja pa­si­li­go­jo, par­da­vė na­mą ir iš­si­kraus­tė gy­ven­ti į mies­tą. Pe­rim­ti jos dar­bus no­rin­čių­jų neat­si­ra­do, o iš­va­žiuo­ti ir pa­lik­ti baž­ny­čią be prie­žiū­ros mo­te­riai ne­lei­do šir­dis. Taip jos įkal­bė­ta, Sta­se­lė pe­rė­mė Stal­gė­nų „pro­čke­lės“ pa­rei­gas. Ir vai­kai to­kiam ma­mos ap­si­spren­di­mui ne­prieš­ta­ra­vo.

Stal­gė­niš­kė lenk­da­ma pirš­tus su­skai­čia­vo, kad, jai be­tar­nau­jant, baž­ny­čio­je pa­si­kei­tė net ke­tu­ri ku­ni­gai. Per to­kį trum­pą lai­ką tai – la­bai daug.

„Ge­riau­sia bū­tų, kad ku­ni­gai pa­ra­pi­jai tar­nau­tų tiek, kiek jiems pa­skir­ta. Bet pa­sku­ti­niais me­tais jie mū­sų pa­ra­pi­jo­je il­gai neuž­si­bū­na, mus pa­lie­ka jau po pir­mų­jų tar­nys­tės me­tų. Gal to­dėl, kad pa­ra­pi­ja ne­di­de­lė, gal ti­kin­čių­jų per ma­žai? Kiek­vie­nas ku­ni­gas pir­miau­sia yra žmo­gus, su sa­vo cha­rak­te­riu, įpro­čiais ir no­rais. Juk ir man, ir žmo­nėms rei­kia lai­ko pri­pras­ti prie nau­jai pa­skir­to ku­ni­go“, – kal­bė­jo Sta­nis­la­va.

Kiek­vie­nas nau­jai pa­skir­tas ku­ni­gas baž­ny­čio­je įve­da nau­ją tvar­ką. Vie­nas rei­ka­lau­ja prieš pa­mal­das skam­bin­ti var­pais ir taip pa­kvies­ti ti­kin­čiuo­sius į mal­dos na­mus, o ki­tas ne. An­tai tik me­tus Stal­gė­nų baž­ny­čio­je tar­na­vęs ku­ni­gas Jo­nas Ju­cys su­ma­nė pa­trum­pin­ti pres­bi­te­ri­jos tvo­re­lę. Pa­ra­pi­jie­čiams su­ti­kus, da­lį jos nu­pjo­vė ir kaip re­lik­vi­ją pa­dė­jo į sau­gią vie­tą, jei atei­ty kam pri­reik­tų.

La­biau­siai į at­min­tį „pro­čke­lei“ įstri­go ku­ni­gas Jo­nas Ba­gins­kas. Jis su per­trau­ka Stal­gė­nų pa­ra­pi­jo­je tar­na­vo de­šimt me­tų. Ir daug nu­vei­kė. Jo dė­ka kai­mas tu­ri at­nau­jin­tą šar­vo­ji­mo sa­lę. Daug lė­šų sky­rė ir baž­ny­čiai gra­žin­ti. Bet vi­sų svar­biau­sia, kad jis la­bai pa­ti­ko pa­ra­pi­jie­čiams, nes bu­vo pa­pras­tas, šil­tas žmo­gus. La­biau­siai jai šir­dį glos­to pri­si­mi­ni­mas, kad ku­ni­gas J. Ba­gins­kas po at­lai­dų vi­sa­da pa­kvies­da­vo puo­de­liui ar­ba­tos. Dos­nus bu­vo, to­dėl ir iš­si­skir­ti su juo bu­vo la­bai sun­ku.

Pa­rei­gų gau­sa

Sta­se­lė baž­ny­čiai tar­nau­ja iš pa­šau­ki­mo, ne dėl pi­ni­gų. O ir ko­kie ten pi­ni­gai... Per mė­ne­sį gau­nan­ti vos 40 eu­rų at­ly­gį. Bet dar­bo baž­ny­čio­je ne­trūks­ta. Ji šluo­ja, plau­na grin­dis, siur­bia ki­li­mus, va­lo ir skal­bia, puo­šia baž­ny­čią, so­di­na, ra­vi ir lais­to šven­to­riu­je pa­so­din­tas gė­les. Kai rei­kia, ir var­pais pa­skam­bi­na. Pa­ra­pi­jos šar­vo­ji­mo sa­lę tvar­ko. Pa­ruo­šia baž­ny­čią lai­do­tu­vėms, mi­ru­sių­jų pa­mi­nė­ji­mams ar ves­tu­vėms. Nors ves­tu­vi­nių apei­gų ši baž­ny­čia re­tai su­lau­kia – kai­me ne­bė­ra jau­ni­mo.

Sta­se­lė pa­si­džiau­gė, kad pa­gel­bė­ja se­niū­ni­ja. Va­sa­rą jai ne­rei­kia žo­lės šven­to­riu­je pjau­ti, o tai la­bai pa­leng­vi­na jos dar­bą. Kai rei­kia, dar­bi­nin­kai ir tvo­rą per­da­žo. Ru­de­nį su­grėb­ti la­pus pa­de­da vie­na darbš­ti kai­mo mo­te­rė­lė. Sun­kiau­sia bū­na žie­mą. Jei pri­sni­gus iš­puo­la lai­do­tu­vės, ten­ka la­bai daug snie­go nuo šven­to­riaus nu­kas­ti. Ir pa­gal­bi­nin­kų ta­da sun­ku ras­ti. Kai ga­li, jai pa­gel­bė­ja duk­ra su anū­ku.

Žie­mą smar­kiau pa­ša­lus ten­ka šar­vo­ji­mo sa­lė­je kros­nį kū­ren­ti, kar­tais – net ke­lias nak­tis iš ei­lės. Ir baž­ny­čio­je ta­da ten­ka dar­buo­tis grei­čiau, kad ne­su­šal­tų, nes ji ne­šil­do­ma. „Kai la­bai šal­ta mums net an­ta­kiai ap­šar­mo­ja, ga­rai iš bur­nos tik ei­na... Ir ran­kos bai­siau­siai šą­la. Vie­nas ku­ni­gas bu­vo at­si­ve­žęs elekt­ri­nį šil­dy­tu­vą, tai sku­bė­da­vom prie jo ran­kų pa­si­šil­dy­ti. O kaip šie­met bus, ne­ži­nia“, – nuo­gąs­ta­vo stal­gė­niš­kė.

Su siau­bu Sta­se­lė pri­si­me­na pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus, kai bu­vo li­ku­si be zak­ris­ti­jo­no, vie­nui vie­na. Ir žva­kes deg­ti, ir ku­ni­gui ap­si­reng­ti pa­dė­ti, ir smil­ka­lus pa­ruoš­ti, ir dau­gy­bę ki­tų dar­bų rei­kė­jo pa­da­ry­ti vie­nai. Ar­tė­jant šv. Ve­ly­koms rei­kė­da­vo juos­tas iš baž­ny­čios pa­lu­bės nu­leis­ti ir vė­lia­vas iš­ka­bin­ti.

Pra­šy­da­vo, kad kas pa­dė­tų, ir už tai pi­ni­gus mo­kė­da­vo. Sun­kiau­sia esą vy­rus pri­kal­bin­ti per di­džią­sias šven­tes pa­tal­kin­ti, kry­žių ar vė­lia­vas pa­neš­ti. „Rei­kė­jo vy­rams pe­čius glos­ty­ti ir vos ne ran­kas bu­čiuo­ti, kad su­tik­tų“, – pri­si­mi­nė sun­kias die­nas.

Gė­lės – iš sa­vo dar­že­lio

Pats di­džiau­sias dar­by­me­tis pra­si­de­da va­sa­rą. Sa­vo ūke­ly­je mo­te­ris au­gi­na gau­sy­bę gė­lių, ku­rio­mis ir puo­šia baž­ny­čią. Karš­to­mis va­sa­ros die­no­mis jos grei­tai vys­ta, ten­ka daž­nai keis­ti. Tai ir ei­na į baž­ny­čią du tris kar­tus per sa­vai­tę ne­ši­na pil­nu glė­biu gė­lių.

Kai ku­rie žmo­nės pa­tys po lai­do­tu­vių pa­lie­ka baž­ny­čiai gė­lių. Ku­rie ne­su­sip­ran­ta, ji pa­ti pa­pra­šo. „Vie­ni po ves­tu­vių tiek at­ne­šė gė­lių, kad pil­nas va­zas pri­mer­kiau. Vi­są mė­ne­sį jos puo­šė baž­ny­čią, džiu­gi­no ti­kin­čių­jų akis ir šir­dis“, – džiau­gė­si pri­si­min­da­ma pa­ro­dy­tą neįp­ras­tą dos­nu­mą.

Kai pa­bos­ta kai­me, Sta­se­lė iš­si­ruo­šia į Plun­gę. At­va­žia­vu­si vi­sų pir­ma trau­kia prie Plun­gės baž­ny­čios. Čia ji pa­si­mel­džia prie ku­ni­go Pet­ro Naš­lė­no ka­po. Ir į baž­ny­čią už­su­ka pa­si­žval­gy­ti. Įdo­mu jai, kaip Plun­gės „pro­čke­lės“ tvar­ko­si, kaip baž­ny­čią puo­šia, ko­kios nau­jos ma­dos. Par­si­ve­žu­si nau­jų idė­jų, ban­do jas pri­tai­ky­ti sa­vo baž­ny­tė­lė­je.

Lais­vais va­ka­rais Sta­se­lė daug mel­džia­si, kal­ba ro­žan­čių. Mėgs­ta ir kny­gas skai­ty­ti. O te­le­vi­zo­rių įsi­jun­gia re­tai. Sa­ko, akis tau­so­ja.

Paš­ne­ko­vė pa­si­džiau­gė, kad nuo šio­lei jai bus leng­viau, nes jau mė­nuo, kai vėl tu­ri pa­gal­bi­nin­ką – zak­ris­ti­jo­ną Jur­gį Ži­bins­kį. Daug rū­pes­čių da­bar nu­kri­to nuo jos pe­čių. Bus ir sma­giau dvie­se dar­buo­tis.

Pak­laus­ta, ar ne­sun­ku jai taip daž­nai į baž­ny­čią ke­liau­ti, iki ku­rios – ga­na to­li, mo­te­ris nu­si­šyp­so. Sa­ko, kad kol lei­džia oro są­ly­gos, į baž­ny­čią rie­da dvi­ra­čiu, o kai pa­šals, eis pa­leng­va pės­čio­mis: „Čia ma­no ant­rie­ji na­mai. Baž­ny­čio­je at­si­gau­na šir­dis. Pa­mai­nos sau ne­tu­riu – kol kas nė­ra nei no­rin­čių, nei ga­lin­čių ma­ne pa­keis­ti. Tad rū­pin­siuo­si ja tol, kol paei­siu.“