Be namų, bet su viltim

„Aukš­čiau­sias Teis­mas man davė čia gy­vent iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos“

Plokš­čių kai­me, sa­vo­tiš­ka­me pu­sia­sa­ly­je, įsi­ter­pu­sia­me į Pla­te­lių ežerą, G. Čer­niaus­kas gy­ve­na jau 34-erius me­tus. Ly­giai pusę to lai­ko vy­ras by­linė­jo­si su Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­ja, ban­dy­da­mas ap­gin­ti sa­vo teisę į jam 1988-ai­siais su­teiktą būstą. Sykį bu­vo pa­siekęs itin svarų laimė­jimą – 2007 m. Lie­tu­vos Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas kons­ta­ta­vo, kad Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nis par­kas ne­tu­ri teisės vie­na­ša­liš­kai nu­trauk­ti ne­ko­mer­ci­niais pa­grin­dais su­da­ry­tos ne­ter­mi­nuo­tos nuo­mos su­tar­ties, iš nuo­mi­nin­ko pusės ne­sant pa­da­rytų pa­žei­dimų.
Po šio išaiš­ki­ni­mo par­ko di­rek­ci­ja ne­be­kar­to­jo anks­tesnės klai­dos ir įti­ki­no G. Čer­niauską pa­si­ra­šy­ti kitą – jau ter­mi­nuotą – nuo­mos su­tartį. 2018-ai­siais, pa­si­bai­gus su­tar­ty­je nu­ma­ty­tam 10-ies metų ter­mi­nui, tau­to­dai­li­nin­kas vėl im­tas krapš­ty­ti lauk.
„Bandė pa­dėt ir Raz­ma, ir Stan­či­kas (Sei­mo na­riai – aut.). Išdūrė, sa­ko, ta­ve vai­ke­li, išdūrė... Aukš­čiau­sias Teis­mas man davė čia gy­vent iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos, o par­kas su­gal­vo­jo gud­riai – tik 10 metų. „Ne­bi­jok, po to pra­tęsim“, – ra­mi­no. Net ma­no pa­ties sam­dy­tas ad­vo­ka­tas spaudė pa­si­ra­šy­ti tą su­tartį. Pa­si­da­viau, pa­si­ra­šiau. O kai pra­ėjo tie 10 metų, apie jokį pra­tęsimą nie­kas net girdėt ne­be­norė­jo. Na­mas, pa­si­ro­do, ava­rinės būklės – rei­kia ne­št ku­da­šių, o namą de­mon­tuot“, – ne­links­mai sa­vo by­linė­ji­mo­si is­to­riją dėstė G. Čer­niaus­kas.


Pusė metų su­si­ras­ti ki­tus na­mus

Ko­vo 9-osios spren­di­mu Plungės apy­linkės teis­mas, kons­ta­tavęs, kad G. Čer­niaus­kas tu­ri iš­si­kel­ti iš jam su­teik­to būsto, su­teikė ir šio­kią to­kią ma­lonę – nu­statė pusės metų ter­miną vy­rui su­si­ras­ti naują gy­ve­namą vietą.
„Iki ru­dens čia dar būsiu. O to­liau? Ne­ži­nau...“ – nu­tęsė pa­šne­ko­vas. Tuo rei­ka­lu buvęs Sa­vi­val­dybė­je, tei­ravę­sis so­cia­li­nio būsto, bet kai iš­gir­do, ko­kia eilė jo lau­kian­čiųjų, ran­kos nu­svi­ro. Bet tuoj pri­dūrė į miestą kel­tis ne­no­rin­tis. Kai ši­tiek metų pra­bėgo gam­tos ap­sup­ty, būtų sun­ku vėl mo­ky­tis gy­ven­ti „ant as­fal­to“. Be to, erdvės rei­kia ir jo kūry­binėms idė­joms.
Da­bar tau­to­dai­li­nin­kas sa­vo dar­bo stalą įsi­rengęs vir­tuvė­je, ša­lia did­žiau­sio ir dau­giau­siai saulės gau­nan­čio tro­bos lan­go. Sa­ko, kar­tais net naktį at­si­kėlęs ima­si dar­bo, todėl ne­įsi­vaiz­duo­jan­tis, kaip reikėtų pri­tap­ti ko­kiam dau­gia­bu­ty – kai­my­nai tik­rai ne­būtų pa­ten­kin­ti to­kiu nau­ja­ku­rio už­siė­mi­mu. „O čia nie­kam ne­truk­dau. Ga­liu ir naktį kal­ti“, – sa­ko dėlio­da­mas nau­do­ja­mus įran­kius, paim­da­mas tai vieną, tai kitą pra­dėtą darbą.
Pap­ra­šy­tas pri­si­min­ti, ka­da rim­čiau su­si­domė­jo med­žiu, kiek pamąstęs įvar­di­no 1979 me­tus. Vil­niu­je mokė­si skulptū­ros, gra­fi­kos, te­ko da­ly­vau­ti įvai­rio­se kūry­binė­se sto­vyk­lo­se. Vie­no­je jų su­si­pa­ži­no su gar­siu tau­to­dai­li­nin­ku, med­žio drožė­ju Vy­tau­tu Ule­vi­čiu­mi. Iki pat šiol su­si­skam­bi­nan­tys, pa­si­šne­kan­tys.
Ant pa­šne­ko­vo sta­lo gu­li ir V. Ule­vi­čiaus darbų al­bu­mas. Ša­lia jo – kny­ga apie mūsų kraštų garsų tau­to­dai­li­ninką Sta­nis­lovą Riaubą. Ge­di­mi­nui te­ko ir jį pa­žin­ti, kar­tu kurį laiką dar­ba­vo­si liau­dies kūry­bos ga­mi­nių įmonė­je „Mi­ni­ja“. Tie­sa, nei vie­nas, nei ki­tas il­gai ten neištvėrė. Sa­ko, vie­na yra drož­ti sa­vo ma­lo­nu­mui, o ki­ta – kai tu­ri vyk­dy­ti už­sa­kymą ir pa­da­ry­ti 100, 200 to­kių pat darbų. Ne me­ni­nin­kui toks dar­bas.
Dar ir da­bar su di­de­le nos­tal­gi­ja meist­ras pri­si­me­na ka­dais jo gy­ve­na­mo­je so­dy­bo­je vyk­da­vu­sias kūry­bi­nes sto­vyk­las, trauk­da­vu­sias me­ni­nin­kus net iš Klaipė­dos. Ge­di­mi­nas sa­ko ant­ra­me tro­bos aukš­te jų net 20 su­gul­dy­davęs. Kas aus­da­vo, kas drož­da­vo, kas megz­da­vo.
Su me­tais šį kūry­binį šur­mulį pa­keitė iš sto­vyk­la­vietės eže­ro pa­krantė­je va­sa­ro­mis sklin­dan­tys poil­siau­tojų „bum­či­kai“. „Tu­riu tokį til­tuką nuo­ša­liau pa­si­daręs. Ten dumb­las, nie­kas ne­no­ri to­kio kran­to, todėl ne­si­ver­žia mau­dy­tis, o man – ra­mybė“, – at­skleid­žia pa­šne­ko­vas.


Iš­ti­ki­mas ka­da­giui

Ra­my­be me­ni­nin­kas mėgau­ja­si ir šaltąjį se­zoną, kai vi­sas pu­sia­sa­lis, įsisp­raudęs į ežerą, lie­ka vien tik jo ži­nio­je. Ta­da nie­kas ne­blaš­ko kūry­bi­nių min­čių, ga­li­ma visą sa­vo laiką skir­ti did­žiau­siam po­mėgiui – dro­žy­bai. 
„Vo­kie­ti­ja, Šve­di­ja, JAV, Aust­ra­li­ja...“, – lenk­da­mas pirš­tus var­di­na ša­lis, kur yra iš­ke­lia­vu­sios jo drož­tos skulptū­ros. Ką su­ku­rian­tis, do­va­no­jan­tis, iš­da­li­nan­tis. Ge­di­mi­no dar­bai – sa­vo­tiš­ka eg­zo­ti­ka, mat jis be­ne vie­nin­te­lis dro­žian­tis iš ka­da­gio. Sa­ko, yra bandę ir ki­ti šį medį pri­si­jau­kin­ti, ta­čiau ga­liau­siai metę – per daug su­dėtin­ga, per daug lai­ko ir kant­rybės rei­ka­lau­ja.
„Ka­da­gys toks yra. Kol at­si­ve­ria, kol pa­ro­do sa­vo spalvą, faktūrą. Šli­fuo­ji šli­fuo­ji... Ma­tot, kaip bliz­ga. Po to nei la­kuot, nei da­žyt rei­kia“, – ro­do pa­ties drož­tas an­gelų, šventųjų skulptū­ras. Ir tuoj nu­si­juo­kia, kad ap­si­lankę vo­kie­čiai ne­galė­jo at­skir­ti, ku­ri skulptū­ra iš ka­da­gio, o ku­ri – iš lie­pos išd­rož­ta.
Bet ne­rei­kia nė vo­kie­čių – ir lie­tu­viui mies­to žmo­gui to­kios su­bti­lybės jau ne­be­pažįs­ta­mos. „Iš kva­po ga­li suprasti. Ka­da­gys kve­pia. Jei sriu­ba ant pe­čiaus išbė­ga, pa­bars­tau jo pju­venų – vi­sa tro­ba pa­kvim­pa. Ar­ba šaš­li­kus kep­da­mas drož­lių saują įbe­riu“, – da­li­na­si sa­vo at­ra­di­mais.
Su ka­da­giu sun­ku dirb­ti dar ir dėl to, kad šį medį su­dėtin­ga ras­ti. Bent jau mūsų kraš­tuos. Ir rei­kia ne bet ko­kio, o il­gaam­žio, kad ka­mie­nas būtų bent per vy­ro ran­kos sto­rumą.
G. Čer­niaus­kas at­skleid­žia per dau­gelį metų jau at­radęs, kur ka­da­giai au­ga. Tie­sa, tos vie­tos – itin pelkė­tos: nei sau­su­ma pri­bri­si, nei eže­ru pri­plauk­si. Todėl lau­kia vi­dur­žie­mio, kai ke­lias pa­ras lai­kos bent 30-ies laips­nių šal­tis. Tik ta­da ga­li rei­kiamą tašką pa­siek­ti, nes jei kiek šil­čiau, šal­ti­niuo­to­se vie­to­se tie­siog įsmuk­si kiau­rai į ledą.
„Per tuos ka­da­gius 5-is kar­tus skendęs esu. Bet ne pelkėj – eže­re. Vieną kartą jau bu­vau at­si­svei­kinęs su gy­ve­ni­mu. Su pa­čiū­žom pa­krantėm čiau­žiau, dai­riaus, kur to ka­da­gio ras­ti. Ki­toj pusėj Bab­run­go iš­takų srovė bu­vo ledą pa­plo­vus. Ne­ži­nau, kaip gy­vas li­kau – gal pu­sant­ros va­lan­dos van­de­ny ka­pa­no­jaus. Meš­ke­ri­nin­kai ėjo pro šalį, pa­matė ma­ne ir iškėlė. Pats jau be sąmonės bu­vau. At­si­peikė­jau tik na­mie, į ki­limą su­suk­tas.“
Da­bar žiemą Pla­te­lių le­du čiau­žo Ge­di­miną iš Vil­niaus lan­kan­ti duk­ra su anū­ku. Vy­ras pa­sa­ko­jo nu­ka­san­tis jiems trasą. Kar­tais ir pa­ts dar ant pa­čiūžų at­si­sto­jan­tis – tik­ras ma­lo­nu­mas pralėk­ti skaid­riu le­du.


Pie­vos di­rek­to­rius

„O kaip at­si­dūrėt Plokš­čiuo­se?“, – klau­siu G. Čer­niaus­ko. Pa­si­ro­do, ir čia bu­vo kūry­bos pa­vi­lio­tas, su­gun­dy­tas gy­ve­nimą sos­tinė­je iš­keis­ti į so­dybėlę vi­du­ry miškų.
„Kur bu­vu­si „Mi­ni­jos“ poil­sia­vietė, ten to­kias skulptū­ras darėm – zo­dia­ko ženk­lus. Gal tris me­tus prie to dir­bom. Sa­vo­tiš­ka kūry­binė sto­vyk­la būda­vo. Miš­ki­nin­kai Ma­ci­jaus­kas ir Gai­lius at­vež­da­vo ąžuolų. Jie ir pra­dėjo kal­bint čia kraus­ty­tis.“
So­dy­ba kurį laiką bu­vo ne­gy­ve­na­ma, reikė­jo ir ją, ir sto­vyk­la­vietę ša­lia pri­žiūrė­ti. Su­ti­ko. Bet... „Jei būčiau ži­nojęs, kad pra­si­dės teis­mai, ne­būčiau nė ko­jos čia kėlęs“, – ne­links­mai at­si­dūsta.
Vos čia įsikūręs urė­di­jos bu­vo įdar­bin­tas, kaip pa­ts sa­ko, pie­vos di­rek­to­riu­mi. Ša­lia Ge­di­mi­no gy­ve­na­mos so­dy­bos, kiek ar­čiau eže­ro, ir da­bar sto­vi ke­li ne­di­de­li na­me­liai poil­siau­to­jams. Čia at­si­kėlu­siam tau­to­dai­li­nin­kui bu­vo pa­ves­ta pri­žiūrė­ti šią poil­sia­vietę, pjau­ti žolę.
Vėliau kurį laiką dir­bo nau­jai su­si­kūru­siam Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­niam par­kui, bet ir čia kar­je­ros ne­pa­darė, tuoj pra­si­dėjo teis­mai dėl jo iš­kel­di­ni­mo. Nors prie­š tai šią so­dybą vald­žiu­si urė­di­ja, pa­sak Ge­di­mi­no, jau bu­vo pa­ruo­šu­si pri­va­ti­za­vi­mo do­ku­men­tus. Tau­to­dai­li­nin­kas tikė­jo­si ją iš­si­pirk­ti, ta­čiau vėliau, šį turtą per­ėmus Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­niam par­kui, vi­si do­ku­men­tai, pa­sak jo, kaip į van­denį pra­ša­po.
Meist­ras pa­sa­ko­jo nuo to kar­to jau ne­ži­nia kiek raštų su­raitęs ir kiek žod­žiu kalbėjęs, pra­šęs skelb­ti so­dy­bos auk­cioną – bent būtų bu­vu­si ga­li­mybė ja­me da­ly­vau­ti ir turtą iš­si­pirk­ti, ta­čiau ir dėl to nie­kas į kal­bas ne­si­lei­do.
O da­bar jau per vėlu – na­mas re­gist­ruo­tas kaip ava­rinės būklės, aiš­ki­na­ma, kad bus griau­na­mas. Ge­di­mi­nas sa­ko ši­to jau gal ne­be­pa­ma­ty­siąs – no­ri ar ne­no­ri, teks ieš­ko­tis ki­to būsto. Kar­tu iš­si­ne­šian­tis ne tik sa­vo kuk­lią mantą, įran­kius bei dro­ži­nius, bet ir dau­gybę gra­žių pri­si­mi­nimų.