Iš bom­bar­duo­ja­mos Ukrainos į Plungę – su 17 vaikų

Į Lie­tuvą va­žia­vo tris–keturias pa­ras

Ket­vir­ta­die­nio rytą, tik pa­bu­du­sios po pir­mos pra­bėgus sa­vai­tei ra­miai iš­mie­go­tos nak­ties ir pa­mai­ti­nu­sios vai­kus, mo­te­rys su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti žur­na­lis­tams, ką iš­gy­ve­no ir pa­tyrė per ke­lias pa­starą­sias die­nas. Jų ke­lionė į Lie­tuvą tru­ko il­gai – tris, kai ku­rių net ke­tu­rias pa­ras. Maž­daug pusę to lai­ko te­ko pra­leis­ti Uk­rai­nos ir Len­ki­jos pa­sie­ny­je, kur nu­si­drie­ku­sios ki­lo­met­rinės pa­bėgėlių eilės.
Esą kai ku­rie, bi­jo­da­mi užt­ruk­ti il­go­se eilė­se, ku­rios ga­li tap­ti pui­kiu tai­ki­niu prie­šų ka­ri­niams lėktu­vams, pa­lie­ka sa­vo trans­portą ir sieną ker­ta pėsčio­mis. Ta­čiau su mu­mis su­sėdu­sios pa­si­kalbė­ti Li­li­ja ir Je­ka­te­ri­na, vėliau prie jų pri­si­jun­gu­si Kse­ni­ja sakė ši­to ne­galė­ju­sios da­ry­ti – kiek­vie­na vai­ra­vo au­to­mo­bi­lius, pil­nutė­lius vaikų, ku­rių vy­riau­sia­jam – 15 metų, ma­žiau­siam – vos pu­santrų.
Tie­sa, pa­sie­ny­je mo­te­ris su vai­kais pa­si­ti­ko ir at­vai­ruo­ti iki Plungės pa­dėjo vie­nos jų vy­ras, at­skubėjęs iš Is­pa­ni­jos, kur dir­bo. Ta­čiau Plungė­je jis ne­pa­si­li­ko – įsi­ti­kinęs, kad jo žmo­na ir vai­kai sau­giai įsikūrė, pa­traukė at­gal į Uk­rainą – gin­ti sa­vo ša­lies.
Už Uk­rai­nos laisvę ne­be pir­mus me­tus kau­na­si ir vie­nos iš at­vy­ku­sių mer­gai­čių tėvai: jos ma­ma – pro­fe­sio­na­li ka­riškė, o da­bar, už­puo­lus Ru­si­jai, im­ti ginklą bu­vo pa­šauk­tas ir jos su­tuok­ti­nis. Tad ne­bu­vo nė kal­bos apie tai, kad jie­du galėtų pa­lik­ti sa­vo šalį to­kiu jai sun­kiu me­tu.
Mer­gaitę kurį laiką pri­žiūrė­jo mo­čiutė, ta­čiau ar­ti­mie­siems pra­dėjus bur­tis ke­lio­nei į Lie­tuvą, ši at­si­sakė vyk­ti kar­tu.
Liud­mi­la sakė kal­bi­nan­ti at­vyk­ti pas ją ne vieną gi­mi­naitį – vi­siems ras vie­tos, ta­čiau vy­res­niųjų ne­pa­vyks­ta per­kalbė­ti. Jie yra ap­si­sprendę lik­ti Uk­rai­no­je, sa­vo na­muo­se, kad ir kas be­nu­tiktų.


Ne­be­sau­gu net slėptis rūsiuo­se

Je­ka­te­ri­na, Li­li­ja ir Kse­ni­ja pa­sa­ko­jo esan­čios iš Vo­luinės sri­ties Uk­rai­nos va­ka­ruo­se, ne­to­li nuo Len­ki­jos ir Bal­ta­ru­si­jos pa­sie­nio. Mo­te­rys sakė ma­čiu­sios per jų mies­tus trau­kian­čias pa­bėgėlių ko­lo­nas. Žmonės gelbė­ja­si bėgda­mi kas trau­ki­niais, kas au­to­mo­bi­liais.
Gal dėl to, kad ši sri­tis yra pa­sie­ny­je, jau­čia­mas ir ma­to­mas smar­kus pa­si­ruo­ši­mas būsi­miems su­si­rėmi­mams. Tiek iš kai­my­ninės Bal­ta­ru­si­jos, tiek iš Uk­rai­nos pusės ruo­šia­ma ka­rinė tech­ni­ka, už­mi­nuo­tas pa­sie­nis. Ar­čiau jo esan­tys kai­mai esą jau vi­siš­kai tuš­ti – vi­si žmonės eva­kuo­ti.
„Ne­se­niai kaž­kas bandė už­mi­nuo­ti ir stotį, bet su­ga­vo. Mums pa­sakė, kad ne­be­sau­gu net slėptis rūsiuo­se, rei­kia bėgti. Kodėl? Ne­ži­nau, kam dar ruo­šia­ma­si, jei jau ir taip vis­kas at­ro­do la­bai blo­gai. Kai pra­si­dėjo ka­ras, vy­ko ap­mo­ky­mai, kaip kuo sau­giau pa­si­trauk­ti į slėptuvę. Tiek vai­kai, tiek mes mie­go­da­vom ap­si­rengę, kad pa­si­gir­dus pa­vo­jaus sig­na­lams spėtu­me grei­tai pa­si­slėpt. Vai­kai iš­mo­ko, kaip už­si­deng­ti au­sy­tes, kad ne­sprogtų būgne­liai“, – krau­pius vaiz­dus piešė Je­ka­te­ri­na.
Iš­kentė­ju­sios ke­lias to­kias pa­ras mo­te­rys nu­sprendė bėgti. Sug­rie­bu­sios būti­niau­sius daik­tus ir vai­kus šo­ko į au­to­mo­bi­lius ir pa­su­ko Lie­tu­vos pusėn.
„Bu­vo baimė, kad sprog­dins ke­lius ir ta­da jau ne­be­bus kaip pra­va­žiuo­ti. Jau yra to­kių vietų, kur žmonės ei­na pėsčio­mis. Nebė­ra ke­lių“, – pa­sa­ko­jo Kse­ni­ja.


„Lie­tu­vo­je nuo­tai­kos, lyg ją pa­čią būtų už­puolę“

O Liud­mi­la, pa­ti jau 6-erius me­tus gy­ve­nan­ti Lie­tu­vo­je ir su­kūru­si šeimą su plun­giš­kiu Vai­du, pa­si­džiaugė pa­ga­liau, po ilgų ne­ri­mo dienų ir naktų, su­lau­ku­si jai bran­gių žmo­nių – se­serų, bro­lio žmo­nos, svai­nio se­sers bei jų at­žalų. Dalį jų pri­glaudė sa­vo na­muo­se, dalį – pas pa­galbą pa­si­ūliu­sią kai­mynę. Mo­te­rys džiaugė­si, kad vi­sos bus kai­my­nystė­je, kad vai­kai galės bend­rau­ti.
„Dar tu­riu gi­mi­nai­čių Char­ko­ve, ten la­bai blo­ga si­tua­ci­ja. Bai­siau­sia tai, kad žmonės jau pa­var­go bi­jo­ti. Šįryt kalbė­jom te­le­fo­nu, sa­ko, kad ša­lia kren­ta bom­bos, o jie jau ne­bebė­ga slėptis – ne­be­ga­li būti tuo­se rūsiuo­se. Par­duo­tuvė­se trūksta pa­grin­di­nių pro­duktų. Taip, yra di­delė pa­gal­ba, or­ga­ni­zuo­ja­mas tie­ki­mas, bet užt­run­ka, kol pri­sta­to. Pa­vyzd­žiui, at­ve­ža pie­no, o prie jo jau ki­lo­met­rinė eilė...“ – Liud­mi­la da­li­no­si iš gi­mi­nai­čių Uk­rai­no­je iš­girs­to­mis nau­jie­no­mis.
„Kaip ma­no­te, grįši­te?“ – klausė­me mo­terų. Jos juokė­si vie­na kitą drąsi­nan­čios, kad il­gai Lie­tu­vo­je neuž­si­bus – juk už mėne­sio reikės so­din­ti bul­ves. „Duok Die­ve, kad grįžu­sios ras­tu­me sa­vo na­mus... Mūsų vaikų na­mus, kur li­ko jų žais­lai. Bet jei­gu ir ne, jei­gu vis­kas bus su­griau­ta, vis tiek grįši­me. Pas­ta­ty­si­me viską iš nau­jo“, – kalbė­jo jos.
O at­si­svei­kin­da­mos pra­šė pa­ra­šy­ti, kad yra la­bai dėkin­gos už visą pa­galbą, ge­rumą, kurį jau spėjo pa­tir­ti vos kir­tu­sios Lie­tu­vos sieną. „Lie­tu­vo­je visų to­kios nuo­tai­kos, lyg ją pa­čią būtų už­puolę. Ačiū jūsų mies­tui, jūsų žmonėms, ku­rie at­si­šau­kia į pa­gal­bos pra­šy­mus. Ga­vo­me vis­ko, ko tik mums čia galėtų pri­reik­ti. Vi­si mūsų vai­kai užaugę ne mies­te, pri­pratę prie gry­no oro, ir čia jau ne­kant­rau­ja, ka­da galės išei­ti į lauką. Mums bu­vo pa­sa­ky­ta, kad net at­veš prie­kabą smėlio, kad jie galėtų žais­ti. Sun­ku žod­žiais iš­reikš­ti tą dėkin­gumą, kurį jau­čia­me. Tai yra kaž­kas ne­pap­ras­to“, – dėko­jo uk­rai­nietės.