
Naujausios
Į Lietuvą važiavo tris–keturias paras
Ketvirtadienio rytą, tik pabudusios po pirmos prabėgus savaitei ramiai išmiegotos nakties ir pamaitinusios vaikus, moterys sutiko papasakoti žurnalistams, ką išgyveno ir patyrė per kelias pastarąsias dienas. Jų kelionė į Lietuvą truko ilgai – tris, kai kurių net keturias paras. Maždaug pusę to laiko teko praleisti Ukrainos ir Lenkijos pasienyje, kur nusidriekusios kilometrinės pabėgėlių eilės.
Esą kai kurie, bijodami užtrukti ilgose eilėse, kurios gali tapti puikiu taikiniu priešų kariniams lėktuvams, palieka savo transportą ir sieną kerta pėsčiomis. Tačiau su mumis susėdusios pasikalbėti Lilija ir Jekaterina, vėliau prie jų prisijungusi Ksenija sakė šito negalėjusios daryti – kiekviena vairavo automobilius, pilnutėlius vaikų, kurių vyriausiajam – 15 metų, mažiausiam – vos pusantrų.
Tiesa, pasienyje moteris su vaikais pasitiko ir atvairuoti iki Plungės padėjo vienos jų vyras, atskubėjęs iš Ispanijos, kur dirbo. Tačiau Plungėje jis nepasiliko – įsitikinęs, kad jo žmona ir vaikai saugiai įsikūrė, patraukė atgal į Ukrainą – ginti savo šalies.
Už Ukrainos laisvę nebe pirmus metus kaunasi ir vienos iš atvykusių mergaičių tėvai: jos mama – profesionali kariškė, o dabar, užpuolus Rusijai, imti ginklą buvo pašauktas ir jos sutuoktinis. Tad nebuvo nė kalbos apie tai, kad jiedu galėtų palikti savo šalį tokiu jai sunkiu metu.
Mergaitę kurį laiką prižiūrėjo močiutė, tačiau artimiesiems pradėjus burtis kelionei į Lietuvą, ši atsisakė vykti kartu.
Liudmila sakė kalbinanti atvykti pas ją ne vieną giminaitį – visiems ras vietos, tačiau vyresniųjų nepavyksta perkalbėti. Jie yra apsisprendę likti Ukrainoje, savo namuose, kad ir kas benutiktų.
Nebesaugu net slėptis rūsiuose
Jekaterina, Lilija ir Ksenija pasakojo esančios iš Voluinės srities Ukrainos vakaruose, netoli nuo Lenkijos ir Baltarusijos pasienio. Moterys sakė mačiusios per jų miestus traukiančias pabėgėlių kolonas. Žmonės gelbėjasi bėgdami kas traukiniais, kas automobiliais.
Gal dėl to, kad ši sritis yra pasienyje, jaučiamas ir matomas smarkus pasiruošimas būsimiems susirėmimams. Tiek iš kaimyninės Baltarusijos, tiek iš Ukrainos pusės ruošiama karinė technika, užminuotas pasienis. Arčiau jo esantys kaimai esą jau visiškai tušti – visi žmonės evakuoti.
„Neseniai kažkas bandė užminuoti ir stotį, bet sugavo. Mums pasakė, kad nebesaugu net slėptis rūsiuose, reikia bėgti. Kodėl? Nežinau, kam dar ruošiamasi, jei jau ir taip viskas atrodo labai blogai. Kai prasidėjo karas, vyko apmokymai, kaip kuo saugiau pasitraukti į slėptuvę. Tiek vaikai, tiek mes miegodavom apsirengę, kad pasigirdus pavojaus signalams spėtume greitai pasislėpt. Vaikai išmoko, kaip užsidengti ausytes, kad nesprogtų būgneliai“, – kraupius vaizdus piešė Jekaterina.
Iškentėjusios kelias tokias paras moterys nusprendė bėgti. Sugriebusios būtiniausius daiktus ir vaikus šoko į automobilius ir pasuko Lietuvos pusėn.
„Buvo baimė, kad sprogdins kelius ir tada jau nebebus kaip pravažiuoti. Jau yra tokių vietų, kur žmonės eina pėsčiomis. Nebėra kelių“, – pasakojo Ksenija.
„Lietuvoje nuotaikos, lyg ją pačią būtų užpuolę“
O Liudmila, pati jau 6-erius metus gyvenanti Lietuvoje ir sukūrusi šeimą su plungiškiu Vaidu, pasidžiaugė pagaliau, po ilgų nerimo dienų ir naktų, sulaukusi jai brangių žmonių – seserų, brolio žmonos, svainio sesers bei jų atžalų. Dalį jų priglaudė savo namuose, dalį – pas pagalbą pasiūliusią kaimynę. Moterys džiaugėsi, kad visos bus kaimynystėje, kad vaikai galės bendrauti.
„Dar turiu giminaičių Charkove, ten labai bloga situacija. Baisiausia tai, kad žmonės jau pavargo bijoti. Šįryt kalbėjom telefonu, sako, kad šalia krenta bombos, o jie jau nebebėga slėptis – nebegali būti tuose rūsiuose. Parduotuvėse trūksta pagrindinių produktų. Taip, yra didelė pagalba, organizuojamas tiekimas, bet užtrunka, kol pristato. Pavyzdžiui, atveža pieno, o prie jo jau kilometrinė eilė...“ – Liudmila dalinosi iš giminaičių Ukrainoje išgirstomis naujienomis.
„Kaip manote, grįšite?“ – klausėme moterų. Jos juokėsi viena kitą drąsinančios, kad ilgai Lietuvoje neužsibus – juk už mėnesio reikės sodinti bulves. „Duok Dieve, kad grįžusios rastume savo namus... Mūsų vaikų namus, kur liko jų žaislai. Bet jeigu ir ne, jeigu viskas bus sugriauta, vis tiek grįšime. Pastatysime viską iš naujo“, – kalbėjo jos.
O atsisveikindamos prašė parašyti, kad yra labai dėkingos už visą pagalbą, gerumą, kurį jau spėjo patirti vos kirtusios Lietuvos sieną. „Lietuvoje visų tokios nuotaikos, lyg ją pačią būtų užpuolę. Ačiū jūsų miestui, jūsų žmonėms, kurie atsišaukia į pagalbos prašymus. Gavome visko, ko tik mums čia galėtų prireikti. Visi mūsų vaikai užaugę ne mieste, pripratę prie gryno oro, ir čia jau nekantrauja, kada galės išeiti į lauką. Mums buvo pasakyta, kad net atveš priekabą smėlio, kad jie galėtų žaisti. Sunku žodžiais išreikšti tą dėkingumą, kurį jaučiame. Tai yra kažkas nepaprasto“, – dėkojo ukrainietės.