Čem­pio­no stip­ry­bė – šei­ma

Nuot­rau­kos iš as­me­ni­nio Jaz­daus­kų ar­chy­vo
Jaz­daus­kų šei­ma gar­si sa­vo ta­len­tais ir pa­sie­ki­mais
Du­kart Lie­tu­vos mo­tok­ro­so čem­pio­nas Do­man­tas Jaz­daus­kas iš Že­mai­čių Kal­va­ri­jos di­džiuo­ja­si sa­vo šei­ma ir tei­gia, kad jei ne tė­vai, var­gu bū­tų tiek pasiekęs. Ypa­tin­gą sū­naus no­rą vai­ruo­ti dvi­ra­tę trans­por­to prie­mo­nę jie pa­ste­bė­jo ir pa­lai­kė­ dar nuo ta­da, kai sū­nui bu­vo vos še­šeri.

„Iš pradžių aplink obelį, paskui jau toliau“

„Tais laikais užsiėmiau motociklų prekyba, tai ir patys pasivažinėdavome. Ir tas vaikas. Iš pradžių aplink obelį, paskui jau toliau. Dešimties metų į pirmąsias motokroso varžybas Utenoje nuvežėm. Nieko nesitikėjom, o jis pasirodė labai šauniai. Paskui nebedavė ramybės. Nors ir nelaimėdavo, užsispirdavo. Sakydavo: važiuosiu ir viskas“, – prisimena Rimantas Jazdauskas.
„Matėm, kaip jis nori greitai važiuoti, tai galvojom – tegu lekia trasose, o ne gatvėse. Ten bus matomas, išmoks tvarkos, išsilakstys paauglystėje. Ramiau mums, – sutuoktiniui antrino ir jaunojo sportininko mama Sandra. – Motociklui teisių jis juk ir dabar neturi. Lenktynėms užtenka licencijos.“
Domantas varžybose važiuoja didžiausio galingumo motociklais, kurių vieno kaina apie 10 000 eurų. Namie jų yra du. Kruopščiai nuvalyti, prižiūrėti stovi ant pakylų rūsy, šalia treniruoklių. Čia ir šalmas, specialūs batai (už 400 eurų), kuriuos po kiekvienų varžybų reikia remontuot. Kaip ir padangas keisti. O kiek dar reikia visokių apsaugų...
Gerai dar, kad italų firma remia akiniais. „Per vienerias varžybas kažkas nukniaukė visą padėklą su šešeriais akiniais, – karčiai nusišypso Rimantas. – Labai reikia šiame sporte rėmėjų. Kiek išleista pinigėlių tam reikalui, sunku suskaičiuoti. Namą būtume pastatę tikrai...“
Gal kada ir pasistatys Domantas tą namą, nes studijuoja Klaipėdos kolegijoje statybų inžineriją. Jau dabar turi siūlymų vykti Vokietijon, iš kur atsivertų platesni varžybų horizontai ir perspektyvos. O užsiminus apie didžiausias pasaulio rungtynes – Dakarą – tik sublizga jo akys: viską paaukotų, kad galėtų po tuos smėlynus prasinešti. Bet šitai svajonei išsipildyti neužtenka būti geriausiu. Čia viską lemia pinigai. Reikia rimtų rėmėjų.

Kiti čempiono talentai

Kol kalbuosi su Sandra ir Rimantu apie jų gyvenimo kelią, išgirstame skambinant pianinu. Kas čia? Domantas groja. Ir ne kokią paprastą melodiją, bet rimtą kūrinį. Vaikinas sako niekada nesimokęs muzikos mokykloje. Ir parodo mobiliąją programėlę, vaizduojančią grojančius klavišus. „Patinka ir mokausi“, – reziumuoja. Pamanau, kad turėtų būti sunku taip mokytis. Bet vaikinas turi klausą – jaučia muziką, todėl jam nesunku.
Matydamas, kad stebiuosi, Rimantas nusprendžia visiškai nokautuoti. Paima vieną iš keturių šalia pianino stovinčių elektrinių gitarų, įjungia. Domantas irgi. Groja duetu improvizuodami. Gražu klausytis! Po to Domantas ima groti vienas.
„Jis kuria įvairias lyriškas melodijas, – nusišypso Sandra. – O juk kai aš buvau įstojusi į Klaipėdos konservatoriją mokytis chorvedybos, Domantas, dar pusantrų pyplys, neleisdavo man groti. Užtverdavo mažutėmis rankytėmis duris, už kurių buvo pianinas, ir sakydavo – neik, mama, ten, neik... Matyt, nepatikdavo tas mano grojimas valandų valandas. Tada ir nusprendžiau, kad geriau studijuosiu šokį.“
Nors dabar groja, vaikystėje Domantas atsisakė eiti į muzikos mokyklą. Dėl to tėtis iki šiol pyksta: būtų nors pagrindus turėjęs, grojančiųjų kalbą supratęs. Bet muzika vis tiek į jo gyvenimą atėjo. Sako, gera taip, po skardaus motociklų riaumojimo, atsikvėpti su gitara ar pianinu.
Maža to, vaikinas dar ir šoka. Ir ne šiaip vakarėliuose, o rimtus pramoginius šokius. Į jų sūkurį abu vaikus (Domantą ir Gintarę) nuo pat mažens įtraukė mama, dirbanti šokių mokytoja. Tad abu su mama šoko dar net negimę. O šį rudenį Domantas su Sandra sulaukė didžiulių ovacijų sudalyvavę Telšių rajone vykusiame renginyje „Šok su manimi“. Mamos ir sūnaus pora nepaliko abejingų.

Namuose – šokantys šunys

Paklausti, kaip susipažino, Sandra su Rimantu susižvalgo ir nusijuokia. Pasirodo, kad per muziką. Žemaičių Kalvarijos estradiniam ansambliui reikėjo solistės. Rimantas ten jau grojo, dainuoti atėjo ir Sandra. „Susigrojom“, – šypsosi. Jie ir dabar aktyviai muzikuoja po 30 metų atsikūrusioje grupėje „Vintažas“.
Rimantas atsidavęs muzikai. Dukra Gintarė juokdamasi pyksta, kad tėtis neleidžia paklausyti per televizorių muzikinėse laidose grojančiųjų – tuoj su gitara groja kartu. Net reklamas. Kalvariškis nenustygsta. Buvo jo gyvenime burlentės, slidinėjimas ir kitokie hobiai. Šeima laukia, kuo dar jis susižavės.
Abu su žmona nuo jaunumės važiuoja motociklais. Kol vaikai maži buvo, vasaromis vykdavo su draugais pakeliauti po Lietuvą, Latviją, net Saremų salas (Estija) kartą pasiekė. Nelabai rūpinosi, kur miegos. Prisimena: taip būdavo gera važiuoti, pamatyti naujus vaizdus.
Nuo vyro veikla neatsilieka ir Sandra. Ją galima pamatyti ne tik estradiniame dainuojančią, bet ir folkloro ansamblyje liaudies dainas traukiančią, ir bažnyčioje per šventes giedančią.
Daug metų ji vadovauja Žemaičių Kalvarijos moterų šokių grupei „Šokio vizija“, kuri įvairiuose konkursuose yra pelniusi ne vieną apdovanojimą. Taip pat „valdo“ visus šokėjus miestelio gimnazijoje, o neseniai subūrė grupę liaudies šokių mėgėjų Alsėdžiuose.
Net namuose du šuniukai pagal Sandros komandą šoka. Jazdauskai tiek turi veiklos, kad laisvų vakarų kartais pritrūksta. Vis koncertai, pasirodymai, konkursai. Bet jie laimingi, nes daro tai, kas patinka. O sunkiai dirbant ateina ir rezultatai.

Sesuo – kaip antra mama

Sesuo Gintarė nuo pat Domanto gimimo (tarp jų skirtumas – 6-eri metai) jam kaip geroji fėja. Negana, kad mažą prižiūrėjo, tai ir dabar, kur bevyktų varžybos, visada kartu. Globėjos pareigas ji priima kaip savaime suprantamą dalyką. Baigė kineziterapijos studijas ir jau gali, reikalui esant, profesionaliai padėti broliui.
Mama labai džiaugiasi gražiais vaikų santykiais. Ji apibūdina Gintarę kaip didžiausią Domanto pagalbininkę – medikę, virėją, skalbėją, psichologę, lydinčią jį į visas varžybas Lietuvoje ir užsienyje.
Turi būti žmogus, kuris visapusiškai rūpintųsi lenktynininku, o nelaimės atveju lydėtų į ligoninę. O motokroso trasose traumų neišvengsi. Su jomis Domantas jau savotiškai susigyvenęs. Džiaugiasi ir stebisi praėjusiais metais jų išvengęs.
Bet įvairiausių lūžių per dešimtmetį treniruočių ir varžybų būta ne sykį: lūžo raktikaulis, rankos, kojos. O Estijoje Domantas Gintarės akyse vertėsi ir patyrė galvos traumą. Ji su siaubu prisimena, kaip nešė brolį neštuvuose pririšę, o šis vis klausinėjo, kur esantis.
Emocinga mergina kiekvieną brolio traumą išgyvena kaip savo. Skauda jai dėl jo, bet ką nors pakeisti yra bejėgė – tokį kelią Domantas pasirinko, tad geriausia, ką ji gali daryti, – būti šalia. Ištikima bendražygė. Kaip pati teigia, lenktynininkų bendruomenėje ji seniai yra sava, juk ten visi susieti bendro tikslo, lenktynių ritmo.
Sava Gintarė ir „Šokių vizijoje“. Talentingai merginai užtenka kelis kartus pasirepetuoti ir jau gali lipti ant scenos. Nieko stebėtino – meilė šokiui ir profesionalumas trykšta iš kiekvieno jos judesio scenoje.
Vos pradėjusi kalbėtis su šios šeimos nariais pajutau, kokia jėga slypi jų bendrume. Tokia plieninė iš išorės švelnaus Domanto valia, tėvo Rimanto humoras, Sandros ir Gintarės grožis bei plastika neša juos visus kaip ant sparnų per gyvenimą, kurio jie nuo nieko nekopijuoja, o kuria savo. Gera būti čempionu tokioj šeimoj, kur visi lygūs. Visi savotiški čempionai. Savo svajonių.