Naujausios
– Savivaldybės administracijai vadovaujat jau tris mėnesius, bet esat labai mažai matomas viešojoje erdvėje. Pasitaiko dar net išgirsti žmones teiraujantis, tai kas gi tas naujasis administracijos direktorius.
– Kas domisi Savivaldybės veikla, tikrai šitą žino. Tam tikrom dienom ir valandom priimu užsirašiusius gyventojus, tad tikrai galima užsiregistruoti ir ateiti pabendrauti. Nebūtinai dėl kažkokios problemos. Pasitaiko, kad ateina tiesiog savo mintim pasidalinti, pasiūlymais. Kai kas mesendžeriu parašo, jei rūpi kažką paklaust.
Šiaip administracijos direktoriaus funkcijos yra kažkiek pasikeitusios, dabar esu atsakingas tik už pačios Savivaldybės administracijos ir seniūnijų veiklą, o įstaigų kuravimas perduotas merui. Kiek išeina, stengiuosi nuvykt į kaimų šventes, susitikt su bendruomenėm, aplankėm dalį seniūnijų, bendravom su mokyklų, kultūros įstaigų vadovais, bet šiaip pakankamai darbo yra ir čia – pačioj administracijoj.
O atskirai viešint savo veiklą, pasitelkiant socialinius tinklus, poreikio kol kas nematau. Turim Savivaldybės internetinį puslapį ir feisbuko paskyrą, kur ir pristatom visus darbus, naujienas. Neskirstom, ką nuveikė meras ar direktorius, vicemeras ar patarėjai – esam viena komanda, tai ir darbai, rezultatai bendri.
– Mažai kas žino, kad Savivaldybės administracijoj nesat naujokas. Papasakokit, kokias pareigas ėjot iki tapdamas direktorium.
– Praėjusių metų gegužę buvau priimtas dirbti administracijos patarėju korupcijos prevencijai. Mano funkcijos buvo žiūrėti, kaip įstaigoje derinami viešieji ir privatūs interesai, konsultuoti darbuotojus ir Tarybos narius šiais klausimais, užsiimti korupcijos prevencija, stebėti, ar viešųjų pirkimų procedūrose nėra pažeidimų.
– Užsiminėt apie privačių ir viešų interesų derinimą. Tikriausiai nepaneigsit, kad jums darbinantis Savivaldybėje, atranką vykdė jūsų artimas draugas, tuometis administracijos direktorius Mindaugas Kaunas?
– Nesakyčiau, kad vykdė atranką. Jis buvo vienas iš komisijos, bendravusios su kandidatais, narių. Kiti du nariai buvo iš Vilniaus, iš Valstybės tarnybos departamento (VTD).
– Kadangi dabar jau turit patirties antikorupcinėje srityje, gal pasakysit, ar tada jam nebuvo privalu apskritai nusišalinti nuo atrankos?
– Nežinau... (pauzė – aut.). Tada tuo nesidomėjau... Galiu pasakyti tik tiek, kad blogiausiai atsakiau būtent į jo pateiktą klausimą. Aš savy esu ramus, nes nebuvo galimybės iš anksto sužinoti klausimus ar dar kažkaip pasiruošti. O ir tvarka tokia Savivaldybėj: į ne valstybės tarnautojo pareigas atranką vykdo vietinė – Savivaldybės administracijos – komisija, o valstybės tarnautojai į darbą priimami po atrankos su komisija, kurioje du nariai paprastai yra iš VTD ir vienas iš Savivaldybės administracijos, paprastai – tiesioginis vadovas. O ar galėjo M. Kaunas tada dalyvaut komisijoj, ar ne – jau ne man spręst, tai buvo jo sprendimas.
– Į Savivaldybę atėjot iš policijos. Kokias ten pareigas ėjot?
– Policijoj dirbau nuo 1999 metų. Iš pradžių areštinėje, po to ilgą laiką apylinkės inspektorium, vėliau mus performavo į tyrėjus. Metus buvau iškeltas į naujai besikuriantį Rietavo policijos komisariatą. Po to grįžau į Plungę ir dirbau įgaliotiniu tam tikrose teritorijose mieste ir kaimuose. Iki kol išėjau į užtarnautą pensiją. Buvo dar galimybė likti darbuotis policijoje, bet nusprendžiau, kad gana. Norėjosi daugiau laiko praleisti su šeima, turėti laisvus savaitgalius, nebedirbti naktimis ir per šventes.
– Kodėl nusprendėt išbandyti save būtent Savivaldybės administracijoj?
– Iš pradžių žvalgiausiu į kiek kitokias pareigas. Kadangi prieš tai teko patruliuoti kaimuose ir buvo pažįstamos jų bendruomenės, buvo minčių kandidatuoti į Žemaičių Kalvarijos ar Šateikių seniūno pareigas. Bet tada atsirado skelbimas, kad Savivaldybė ieško tarnautojo korupcijos prevencijai. Prevencija ir policijoj daug užsiimdavom, bendraudavom su iš įkalinimo įstaigų grįžusiais žmonėm, vesdavom pamokas mokyklose. Pažįstama buvo ir tyrimų sritis: tiek čia popieriukus tyrinėji, tiek ten. Tad pradėjęs dirbti Savivaldybėj tikrai nesijaučiau kaip ta musė, įkritusi į barščius.
O šiaip galiu tik pritarti pasakymui, kad darbą reikia keisti kas 10 metų, neužsisėdėti vienose pareigose. Man įdomu gilintis į naujas sritis, sutikti naujų žmonių. Jau nekalbant apie atsiradusią galimybę pagaliau leisti savaitgalius, šventes su šeima. Išėjęs iš policijos po ilgo laiko galėjau Lapkričio 1-ąją su šeima nuvažiuoti aplankyti artimųjų kapų. Regis, maži dalykai, bet kai jų netenki, pradedi vertinti, ateina supratimas, kokie jie svarbūs.
– Ar įsidarbinęs Savivaldybėje turėjot minčių kilti karjeros laiptais?
– Apie tai daug negalvojau. Išeidamas iš policijos duonai jau buvau užsidirbęs, suvokiau ir tai, kad rasiu, kuo užsiimt, juolab kad nebijau darbo. O noro siekti karjeros niekada nebuvo.
– Kaip priėmėt pasiūlymą eiti administracijos direktoriaus pareigas?
– Jei atvirai, nesitikėjau tokio pasiūlymo. Politika visada kažkiek domėjausi. Pareigūnai negali priklausyti jokiems politiniams judėjimams, bet tėvukas (ilgametis Plungės rajono savivaldybės tarybos narys, buvęs meras Algirdas Pečiulis – aut.) jau daug metų politikoj, tai ir man ši sritis ne nauja. Vis tik minčių pačiam nerti į tuos vandenis nebuvo. Bet meras pasiūlė...
– Ilgai svarstėt?
– Ilgiausiai turbūt užtruko pokalbiai su šeima. Klausiau, ar jie nori to viešumo. Man jis nėra svetimas. Jį suprantu kaip tam tikras žaidimo taisykles: arba priimi jas, arba ne. Aš jas priimu, man net patinka, kad yra kontrolė: žurnalistų, tų pačių politikų, opozicijos, gyventojų. Ir svarstant dėl direktoriaus pareigų labiausiai rūpėjo, kad šias taisykles suprastų bei priimtų ir šeima. Bet sulaukiau jos palaikymo. Tik prieš tai daug kalbėjomės, aiškinau, kas yra tas žinomumas. 20 metų dirbau policijoj ir puikiai žinau, ką reiškia, kai esi matomas, atpažįstamas gatvėje, ir ne tik su uniforma, bet ir be jos, kai esi slapta filmuojamas, rašomi skundai...
Bet šeimoj galiausiai priėjom nuomonės, kad niekas nelaiko tose pareigose: jei nesutaps interesai, nesusidarys komanda, visada rasiu kitą darbą.
– O kaip reaguojat į pasakymus, kad direktorium tapot dėka tėčio, kuris yra ilgametis mero bendražygis?
– ... (Pauzė – aut.). Tiesiogiai į akis niekas to nesako, bet žinau, kad visokių kalbų yra. Kai pradėjus dirbti Savivaldybės administracijoje, kuriai vadovavo M. Kaunas, – taip, mūsų šeimos bendrauja, tad buvo kalbų, kad arba per tėvuką ir merą įsidarbinau, arba per administracijos direktorių. Kai kam jau tada šis klausimas buvo tikras galvos skausmas (juokiasi – aut.). Bet taip jau yra pas mus – kiti apie tave, regis, žino daugiau nei tu pats.
Aiškiai suprantu, kad tokia yra viešumo kaina. Kaip ir sakiau, tos žaidimo taisyklės man yra žinomos ir aš jas priimu. Ir kalbos, kad direktorium tapau per tėvuką, manęs niekaip neveikia.
– O ar tarėtės su tėčiu dėl pasiūlytų direktoriaus pareigų?
– Man regis, pirmiausia pas jį ir nuėjau pasikalbėti. Bet jo patarimas buvo vienas – kalbėkis su šeima, išklausyk jos nuomonę. Tėtis pats daug metų politikoj sukasi, yra buvęs ir meru, tad augdamas puikiai mačiau visą jos virtuvę. O mano šeimai tai nauja patirtis.
– Savivaldos sritis gana plati – pradedant infrastruktūros objektais, statybomis, baigiant kultūros politika, socialiniais reikalais. Kurioje iš sričių jūs jaučiatės stipriausiai?
– Visų pirma dabar stengiuosi laikyti pulsą ant didžiųjų infrastruktūros projektų, kad jie nestrigtų, kad viskas, kas suplanuota, būtų įgyvendinta laiku ir sklandžiai. O remiantis asmenine patirtimi man nesvetimi sporto reikalai, švietimas, mokyklų situacija. Pats turiu vaikų ir žinau, kokia didelė problema yra pedagogų trūkumas ir perpildytos klasės.
Bet man įdomios visos sritys. Juk viskas priklauso nuo žmogaus: gali tuos ketverius metus prasėdėti nosį krapštydamas ir retkarčiais pasirašydamas vieną kitą dokumentą. Bet aš nesu toks, man įdomu kaupti patirtį, tobulėti.
– O kaip jaučiatės direktoriaus kėdėje? Kaip klostosi santykiai su kolektyvu, su kuriuo metus laiko buvot kolegos, ir staiga tapot vadovu. Ar reikėjo trenkt kumščiu į stalą ir pasakyt: – Viskas, nuo šiol klausysit manęs!?
– Ne, kol kas tokių priemonių nereikėjo (juokiasi – aut.). Yra darbuotojų, kuriuos reikia paraginti, bet yra tokių, kurie puikiai dirba ir be raginimų, kartais mane patį paragindami ir pamokydami. Šiaip labai džiaugiuosi kolektyvu: bet kurio gali paklausti ir nė vienas neatsisakys pakonsultuoti. Tas perėjimas iš vienų pareigų į kitas man galbūt buvo kažkiek lengvesnis, nes metus laiko dirbau su šiais žmonėm ir daugelį jau pažįstu.
Kaip bebūtų, darbo su asmeniniais reikalais stengiuosi nepainioti, į kolegas kreipiuosi oficialiai, to paties tikiuosi ir iš jų. Yra pažįstamų iš seniau, su kai kuriais teko ir mokytis kartu, bet, nepaisant to, kokie santykiai bebūtų, darbai turi būti padaryti. Ir padaryti ne valdiškai. Su tais, kurie mano, kad atėję ir toliau galės dirbti valdiškai, buvo pabendrauta. Žiūrėsim, kokie bus rezultatai.
– Plungėje kažkaip istoriškai mero ir administracijos vadovo santykiai klostosi... blogai. Žinoma, naujas savivaldos modelis situaciją pakeitė iš esmės, bet vis tiek negaliu nepaklausti – kaip jums sekasi sutarti su meru?
– Kol kas į politinius reikalus nesikišu. Bendrą kalbą randam puikiai, ir ne tik su meru, bet ir su skyrių vedėjais. Sakot, lengva sutart, kai esi vienoj valty? Nesipykstu ir su Tarybos opozicija. Bent jau kol kas. Aš priimu kritiką, nes ji yra paspirtis judėti, nesustoti. Ir tas žinojimas, kad neužmigsi, nes tave judins, ir judins stipriai, yra geras dalykas.
– Papasakokit, kaip dėliojat savo darbo dieną. Ar netenka vėl atsisakyti laisvų vakarų ir savaitgalių, kaip policijoj?
– Mano darbas yra tiesiogiai su administracija darbo dienom ir valandom. Tiesa, dabar gaunu nemažai kvietimų ir į seniūnijų šventes – kiek pavyksta susiderinti su šeima, nuvykstam. O kalbant apie šiokiadienius, dar kartais tenka ir vakarais prisėsti prie dokumentų valandai ar dviems – vietoj knygos prieš miegą.
– Vis tik ne taip seniai, atidėjęs visus darbus į šoną, su žmona buvot išskridę į gastroles JAV ir Kanadoje. Ar seniai abu šokat „Suvartuke“?
– Žmona „Suvartuke“ – nuo mokyklos, galima sakyti, yra Ilonos Baltikauskaitės augintinė. O aš pats tautinius šokius atradau tik sulaukęs 40-ies. Jei prieš kokius 5-erius metus kas būtų pasiūlęs – einam šokt, būčiau gal pirštą prie smilkinio pasukiojęs. Bet prieš karantiną nusprendžiau pabandyti. Iš pavydo žmonai (juokiasi – aut)., kad ji vos ne kiekvieną savaitgalį į koncertus važinėja, o aš namie vis... Ir nesigailiu. Anksčiau daugiau žaisdavau krepšinį, bėgiodavau, bet šokiai pareikalauja net didesnės fizinės ištvermės, be to, šokant dirba ne tik raumenys, bet ir smegenys.
– Gal tėvų pėdom seka ir jūsų jaunimas?
– Oi ne, abu yra krepšininkai, o jaunėlis dar ir tenisą lanko. Ir mes su žmona bei draugais kartais einam dar ir padelio pažaist. Kaip kartais pajuokaujam – geriau pakovot aikštelėj, nei namuose. Apskritai laisvalaikį su šeima stengiamės leisti aktyviai. Daugelis keikė karantiną, o man iš dalies jis patiko, nes buvo galimybė daugiau pabūt su šeima ir ne kur kitur, o gamtoj. Tai mums tos karantino žiemos prabėgo taip pat aktyviai, kaip ir vasaros, – gamtoje, einant į žygius, sportuojant. Gaila, dabar labai trūksta laiko aktyvesnėms veikloms, bet, manau, bus progų atsigriebti.
