Naujausios
Ūkis miško apsupty
Kristinos ir Žydrūno sodybą Pauošnių kaime sergsti keletas kiemsargių šunų, erdviame kieme pilna žemės ūkio technikos, rąstų ir lentų rietuvių, išgriautų ir pradėtų statyti pastatų. Matyti, kad sutuoktiniai, tvarkydami seną, iš senelių paveldėtą sodybą, turi karšto darbelio. Bet kalbėdami apie savo gyvenimą jie ramūs: visus darbus dirba kartu, su meile, nesinervindami, kad nespės, suvokdami, kad gyvena vieną gyvenimą ir kas turi įvykti – vis tiek įvyks, tad nėra ko verstis per galvą.
Prisigretinusi jų katė, šeimininkams kalbant, vis taikosi užsilipti ant stalo, o vienas jos rainiukų, besikarstydamas aplink, netyčia išsimaudo po palašu pastatytoje vonioje.
Ūkio šeimininkai prisėdo pokalbiui tik valandėlei, nes darbai čia nenutrūkstamai seka vienas kitą. Reikia pasirūpinti septyniais šimtais vištų, aplinką tvarkyti, naujus pastatus statyti, o kur dar daržų ravėjimas, duonos kepimas...
Atnaujinta ūkininkų troba jau šviečia neseniai dengtu stogu, naujais langais, o už jos atsiveria nuostabus vaizdas į pievą ir tvenkinuką, kuriame Žydrūnas laisvą valandėlę su atvykusiais giminaičiais mėgsta pažvejoti.
Kol Kristinos seneliai buvo gyvi, jauna šeima glaudėsi pas juos nuo pat savo bendro gyvenimo pradžios ir augino įvairių gyvulių, turėjo net veislinių kiaulių, o dabar jau šešetą metų profesionaliai užsiima tik vištų auginimu.
Šeima kaip kumštis
Abu Kontrimai baigė tą pačią Plungės profesinę mokyklą. Kristina įgijo namų ekonomės profesiją, turi siuvėjos ir virėjos kvalifikacijas, Žydrūnas mokėsi plataus profilio mechanizatoriaus-vairuotojo amato. Susipažino šokiuose ir trejus metus padraugavę susituokė, bet neskubėjo susilaukti vaikų, pagyveno, kaip sako, sau, o po kelerių metų susilaukė pirmagimio Simo, jį praauginę – ir Roko.
„Mergelės Dievas nedavė“, – dabar šypsosi pati vienturte augusi Kristina, džiaugdamasi rūpestingais ir darbščiais sūnumis. Simas dabar jau 26-erių, baigė tą pačią mokyklą kaip ir tėvai, įgijo dvi specialybes: suvirintojo ir mechaniko. Padirbėjęs Danijoje, morkų fabrike, vaikinas įgijo patirties ir dabar jam patikėta rūpintis dideliu ūkiu Mažeikių rajone. Jaunėlis Rokas baigė Klaipėdos turizmo mokyklą, gilinosi į kompiuterių pasaulį, sėmėsi patirties stažuotėje Vengrijoje, kur jam siūlė pasilikti, bet nesusigundė, grįžo į gimtinę. Tėvai džiaugiasi jo pagalba susigaudant internetinėje erdvėje, sekant jiems aktualias naujienas bei pildant paraiškas paramai gauti.
Paukščių ūkio gimimas
Kontrimai jaunystėje ir patys išbandė įvairius darbus. Kristinai teko ragauti ir kasininkės, ir valytojos duonos, kol atsirado sveikatos problemų, vienerius metus, palikusi vyrui prižiūrėti namus ir vaikus, darbavosi Norvegijoje. Žydrūnas sakėsi ilgokai dirbęs apsaugos darbuotoju.
O kaip kilo mintis auginti paukščius? „Kažkaip palaipsniui prie to priėjome: iš pradžių ūkyje auginom apie 50 vištų, bet pamatėm, kad nebeužtenka, paklausa didėja, vis daugiau žmonių nori valgyti naminę paukštieną. Todėl prasiplėtėme“, – pasakojo Kristina.
Žydrūnas dalykiškai pridūrė: „Dabar turime savo registruotą skerdyklą, o norėdami gauti paramą iš Europos Sąjungos, buvom priversti dar daugiau paukščių laikyti. Yra reikalavimas įsipareigoti 5-erius metus laikyti vieną sąlyginį gyvulį, o tai atitinka 1 350 vištų. Pirmus metus nežinojome tų sąlygų, gavome baudą. Ten gudriai parašyta: pagal vieną programą – vienaip, pagal kitą – kitaip reikalaujama, paprastam žmogui sunku susigaudyti. Galų gale išsiaiškinom, dabar lyg viskas gerai. Patikėkit, turint tokį ūkį vienas žmogus turi beveik ištisas dienas sėdėti prie kompiuterio ir sekti naujienas, kad ko nepražiopsotų.“
Kristina džiaugiasi, kad čia jiems nepamainomas pagalbininkas – „mažasis“ Rokas. Padeda ir prie ūkio darbų, nemėgsta tik vištų plunksnų pešti. Bet tai ne bėda, Kontrimai tam turi specialų aparatą ir be jo jau neįsivaizduoja darbo ūkyje.
Paukštienos kokybe džiaugiasi ir patys, ir jos pirkėjai
Žydrūnas pasakoja, kad užauginti kokybiškos vištienos – ne juokų darbas. Daug reikia žinių, sąlygų, darbo. Šeima iš Vilniaus paukštyno inkubatoriaus parsiveža vienadienius viščiukus. „O tada blūdijam naktimis: tai šilumos reikia, tai dar ko. Nėra taip paprasta. Viščiukams augti reikia komfortiškų sąlygų, gero mikroklimato. Tokių kaip mes mažai belikę, kiti gudrauja – nusiperka kelių savaičių viščiukus ir sako, kad patys užaugino...“
Šnekus šeimininkas gali nenuilsdamas pasakoti apie savo darbo ypatumus. Matyti, kad žmogus yra tikras savo ūkio profesionalas, šis darbas – jo gyvenimo pagrindas. Ateity žada pirkti žąsų ir kalakutų, jiems reikės vietos, todėl Kontrimai nugriovė vieną seną pastatą ir vietoj jo planuoja statyti kitą.
Dabar sutuoktiniai savaitgaliais vištiena prekiauja Mažeikių turguje, tam turi specialią mašiną-šaldytuvą. „Aš juk kursus esu baigęs paukščiams skersti. Kai kurie žmonės dar galvoja, kad su kirviu jiems galvas kapoju – taip tikrai negalima, jokiu būdu, tai būtų traktuojama kaip žiaurus elgesys su gyvūnais ir baudžiama. Skerdžiamas gyvūnas turi nejausti streso, nuo to labai priklauso mėsos kokybė“, – atvirai pasakoja Žydrūnas.
Piktina nelegalūs augintojai ir blogas ryšys
Kontrimai džiaugiasi savo darbo rezultatais: jų vištieną giria pirkėjai, rašo padėkos žinutes, atsiunčia nuotraukų su „auksinės“ sriubos vaizdu.
Sąžiningus ūkininkus piktina nelegalūs paukščių augintojai, apsimetantys, kad parduoda naminę paukštieną, kurią pradėjus virti pasmirsta visa troba.
Pora stebisi, kaip greitai paukštynuose užauginami paukščiai – per 27 dienas! „Ką mes valgom, jei ta višta iki 3,5 kilogramo užauga vos per 27 dienas?! – stebisi ūkininkas. – Reikėtų mąstyti. Po truputį žmonės ima atsirinkti. Kiti sako – geriau mažiau suvalgysiu, bet skaniau. Mūsų vištų mėsa yra truputį kietesnė, brandesnė, kas perka, tas žino, kad ir pamarinuoti ilgiau reikia, ir pavirti ar pakepti. Nes višta ne per mėnesį užauginta.“
Turi Kontrimai nuolatinių pirkėjų, atsiranda ir naujų. Bėda tik, kad dažnai sutuoktiniai yra nepasiekiami mobiliuoju telefonu. „Skambinom į tinklus, teiravomės, kur dingsta ryšys. Sako – užmirškit, kaime 5G nebus. Nors atrodo gyvenam ant kalno, bet pasirodo – esame duobėje“ – dalinosi rūpesčiu dėl mobilaus ryšio pora.
Sutarimą stiprina bendri pomėgiai
Gyvendami šalia motokroso trasos Žydrūnas su Kristina tapo azartiškais motokroso gerbėjais, neseniai stebėjo Latvijos čempionatą ir džiaugėsi, kai vienas plungiškis laimėjo prizinę vietą.
Kristina mėgsta megzti, gaminti maistą, o Žydrūnas žiemą važiuoja į Plungės Senamiesčio mokyklą su draugais pažaisti krepšinį.
„Seniau, kai turėjom daugiau laisvo laiko, mėgdavom su palapinėm iškylauti, žmonių neatrastose vietose su draugais pastovyklauti. Kai buvom jaunesni, visur apvažiuodavom. Dabar vyras kavą sekmadieniais į lovą atneša. Džiaugiuosi juo: paslaugus, mylintis, globojantis“, – atviravo Kristina.
O Žydrūnas iki šiol stebisi sutuoktinės kantrybe, supratingumu, begaliniu darbštumu. Abu sutartinai teigia, kad reikia stengtis vienam dėl kito, kartais mokėti ir patylėti, nekelti audrų – tokios yra mažos, tačiau patikrintos Kontrimų šeiminės laimės paslaptys.