Degtindarių kaimas dabar sapnuoja tik gandrus

Į mies­tą – tik duo­nos ir „Že­mai­čio“

Kai­my­ni­nio Stal­gė­nų kai­mo gy­ven­to­jai tur­būt im­tų gin­čy­tis, kad šios na­mi­nu­kės pa­va­di­ni­mas ki­lęs nuo jų kai­mo var­do. Ir be rei­ka­lo. Kaip ti­ki­na Stal­gė­nų se­niū­nas Arū­nas Jur­kus, ka­dai­se deg­ti­nė vir­ta vi­sa­me Mi­ni­jos slė­ny­je, tad jos re­cep­tū­rą ga­lė­tų sa­vin­tis ne vie­nas kai­mas.

Bet grįž­ki­me į Stal­gą. Se­niū­nas vi­siems no­rin­tiems pa­ro­dy­tų 1865 me­tų že­mė­la­pį, ku­ria­me da­bar­ti­nis se­niū­ni­jos cent­ras – Stal­gė­nų mies­te­lis – net ne­pa­žy­mė­tas. Ta­da to­kio ne­bu­vo. Bet bu­vo Stal­gas, Vai­nai­čiai, Le­ke­mė, ki­ti da­bar bai­gian­tys iš­nyk­ti kai­mai. Vis­kas pa­si­kei­tė pra­dė­jus steig­ti ko­lū­kius ir me­lio­ruo­ti apy­lin­kes. Gy­ven­to­jai ko­ne va­ru su­va­ry­ti į mies­tus ar nau­jai su­pla­nuo­tas gy­ven­vie­tes.

Sa­vo gim­tų­jų na­mų dėl šios prie­žas­ties Stal­ge ne­te­ko ir Mil­da Bal­ti­nie­nė. Bet Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę mo­te­ris su­si­grą­ži­no tė­vų že­mes ir da­bar sa­vo so­dy­bo­je Stal­go kai­me lei­džia vi­sas va­sa­ras. Į Plun­gę sa­ko va­žiuo­jan­ti tik duo­nos ir „Že­mai­čio“ nu­si­pirk­ti.

Šei­mos ne­gan­da – tu­ber­ku­lio­zė

Mil­dos se­ne­liai Stal­go kai­me bu­vo stam­būs ūki­nin­kai. Šei­ma bu­vo gau­si, au­go vie­nuo­li­ka vai­kų, bet vė­liau iš to­kio gra­žaus bū­rio li­ko tik du – Mil­dos ma­ma ir dė­dė. Į šei­ma įsi­su­ko anuo­met dar ne­pa­gy­do­ma li­ga – tu­ber­ku­lio­zė.

Li­kus tik dviem vai­kams, ūkį nu­spręs­ta pa­da­lin­ti pu­siau. Mil­dos tė­vai na­mą pa­si­sta­tė tru­pu­tį to­lė­liau nuo se­ne­lių, ant kal­niu­ko. Šei­ma įsi­kū­rė, pra­dė­jo nau­ją gy­ve­ni­mą. Bet ne­tru­kus su­si­rgo ir Mil­dos ma­ma. Lai­mei, 1951 me­tais jie su­ži­no­jo, kad Ame­ri­ko­je iš­ras­tas nau­jas vais­tas – an­ti­bio­ti­kas strep­to­mi­ci­nas, ga­lin­tis iš­gy­dy­ti tu­ber­ku­lio­zę.

Vais­tai kai­na­vo bran­giai. Kad pra­si­ma­ny­tų pi­ni­gų, Mil­dos tė­ve­lis kiek­vie­nais me­tais užau­gin­da­vo te­ly­čią, ją par­duo­da­vo, o už gau­tus pi­ni­gus par­siųs­din­da­vo žmo­nai gy­vy­biš­kai svar­bių me­di­ka­men­tų. Pas­ta­ro­ji dėl li­gos daug lai­ko pra­leis­da­vo li­go­ni­nė­se, sa­na­to­ri­jo­se. Ten, ste­bė­da­ma se­se­lių dar­bą, iš­mo­ko su­leis­ti vais­tus, tad grį­žu­si na­mo daž­nai sku­bė­da­vo pa­gal­bą ser­gan­tiems kai­my­nams.

Vi­są tai ste­bė­jo ir ma­žo­ji Mil­da, dėl ma­mos li­gos au­gu­si vien­tur­tė. At­kar­to­da­ma ma­mą ji gy­dė įvai­rius gy­vū­nė­lius. Daž­nai už tai ir bart gau­da­vo, nes ne vi­si jos „pa­cien­tai“ pa­sveik­da­vo. Tik­riau­siai šių vai­kys­tės pa­tir­čių įkvėp­ta užau­gu­si Mil­da il­gai ne­svars­tė, ku­riuo ke­liu ženg­ti. Ji ta­po fel­če­re, su­kū­rė šei­mą, užau­gi­no tris vai­kus. O da­bar va­sa­ras vėl lei­džia sa­vo gim­ti­nė­je.

Prieš at­lai­dus sku­bė­da­vo pas siu­vė­ją

Mil­da šyp­so­da­ma­si pa­sa­ko­jo, kad jai la­bai pa­ti­ko mo­ky­tis. Į Stal­gė­nų mo­kyk­lą vi­sus kai­mo vai­kus vež­da­vo ve­ži­mu. Vie­ną sa­vai­tę ark­lį kin­ky­da­vo vie­nas tė­vas, ki­tą – ki­tas, ir taip vi­si, kas ga­lė­jo. Kai orai su­bjur­da­vo ir ke­lias tap­da­vo ne­pra­va­žiuo­ja­mas, vai­kai į mo­kyk­lą ke­liau­da­vo pės­čio­mis. Pa­miš­kiais.

Pa­ti di­džiau­sia šven­tės bu­vo Stal­gė­nų baž­ny­čio­je vyks­tan­tys Pet­ro ir Ro­ko at­lai­dai. Į juos su­si­rink­da­vo vi­sų ap­lin­ki­nių kai­mų gy­ven­to­jai. Prieš tai mo­te­rys ir mer­gai­tės sku­bė­da­vo pas kai­mo siu­vė­ją pa­si­siū­din­ti nau­jų su­kne­lių. Ma­tyt, gan­das apie Stal­go kai­mo siu­vė­ją bu­vo pla­čiai pa­pli­tęs, nes pas ją mo­te­rys at­va­žiuo­da­vo net iš to­liau.

O jau at­lai­dų die­ną vi­si pa­si­puo­šę, kas pės­ti, kas ra­tuo­ti, trauk­da­vo į Stal­gė­nus. Po at­lai­dų čia pat, ne­to­li baž­ny­čios esan­čia­me miš­ke­ly­je, su­si­bur­da­vo ma­žuo­se ra­te­liuo­se. Vi­si tu­rė­da­vo po ma­žą bu­te­lai­tį, bend­rau­da­vo, vai­šin­da­vo­si, nau­jie­no­mis da­lin­da­vo­si.

Trem­tis neap­len­kė ir Stal­go

Stal­go žmo­nės bu­vo darbš­tūs. Kas daug dir­bo, ne­tin­gė­jo, tas be­veik nie­ko ir ne­sto­ko­jo. O kas tu­rė­jo la­bai daug, pa­te­ko į juo­dą­jį są­ra­šą. Ma­si­niai trė­mi­mai neap­len­kė ir Stal­go. Tuo me­tu kai­me gy­ve­no per 50 šei­mų. Išt­rem­tos gal aš­tuo­nios. Vi­sos dėl to, kad tu­rė­jo daug že­mės. Tai bu­vo pir­mas kar­tas, kai Stal­go kai­mas ne­te­ko tiek daug gy­ven­to­jų. (Tie­sa, prieš tai žmo­nių gre­tas ge­ro­kai pra­re­ti­no ma­ras, bet nie­kas jau ne­pri­si­me­na, kiek gy­vy­bių jis nu­si­ne­šė.)

Trem­ties bū­tų neiš­ven­gu­si ir Mil­dos šei­ma, tik kad trem­ti jau ne­be­bu­vo ko – šei­mo­je bu­vo li­ku­sios vien tik mo­te­rys. Mil­dai, tuo­met dar ma­žai mer­gai­tei, at­min­ty įstri­go vaiz­das, kaip tre­mia­miems pa­tiems ar­ti­miau­siems kai­my­nams Jan­kaus­kams jos ma­ma to­li­mai ke­lio­nei su­dė­jo vi­sus tą­dien iš­kep­tus duo­nos ke­pa­lė­lius.

Išt­rem­tų­jų na­mai su iš­dau­žy­tais lan­gų stik­lais taip ir li­ko sto­vė­ti lau­kuo­se il­gus me­tus lyg ko­kie vai­duok­liai. Grei­tai tos so­dy­bos apau­go pikt­žo­lė­mis, krū­mokš­niais. Žmo­nės iš jų ne­šda­vo­si, ko kam rei­kė­jo. Kas dar svei­kus li­ku­sius lan­gų stik­lus, ku­rie anuo­met bran­giai kai­na­vo, kas sto­gų čer­pes, bal­dus, bui­ties ra­kan­dus.

Ne­gy­ve­na­mi na­mai pa­ma­žu smu­ko, ny­ko, kol ta­po griu­vė­siais. Vė­liau juos vi­sai su­ly­gi­no su že­me. Tik pa­vie­nės obe­lys, sto­vin­čios lau­kuo­se, ku­rį lai­ką dar by­lo­jo, jog čia gy­ven­ta žmo­nių, bet ir jų šian­dien ne­bė­ra.

Tik dvi kai­mo so­dy­bos su­lau­kė iš trem­ties grįž­tan­čių šei­mi­nin­kų. Vie­na jų sto­vi ir šian­dien. Sug­rį­žę iš trem­ties Si­mai­čiai sa­vo na­mus ra­do jau užim­tus. Ka­dan­gi jie bu­vo la­bai tau­pūs, iš trem­ties par­si­ve­žė su­si­tau­pę pi­ni­gų ir sa­vo na­mą iš­si­pir­ko. Ši šei­ma – pa­vyz­dys vi­sam kai­mui, vi­sai Lie­tu­vai. Jei esi darbš­tus ir stip­rus dva­sia, ga­li vėl pa­kil­ti.

Be­je, šio­je so­dy­bo­je daug va­sa­rų pra­lei­do žy­mi Lie­tu­vos ope­ros dai­ni­nin­kė Kris­ti­na Zmai­lai­tė. Čia jos ma­mos tė­viš­kė. Praė­ju­siais me­tais Si­mai­čių vai­kai prie so­dy­bos pa­sta­tė ir pa­šven­ti­no di­džiu­lį ak­me­nį su kry­žiu­mi.

Me­lio­ra­ci­ja, ku­rios nie­kas ne­lau­kė

Pa­si­kei­tus val­džiai su­si­kū­rė ko­lū­kiai ir pra­si­dė­jo di­džio­ji me­lio­ra­ci­ja. Daug kas dar pri­si­me­na, kaip val­džia už­si­mo­jo nu­sau­sin­ti ty­rą, esan­tį Stal­go kai­mo miš­ke. De­ja, šis su­ma­ny­mas ne­pa­vy­ko. Di­džiu­lis eks­ka­va­to­rius nu­sken­do, li­ko ky­šo­ti tik jo strė­lė. Vi­si ta­da gai­lė­jo pi­ni­gų, ku­rie li­ko eks­ka­va­to­ri­ni­nin­ko, spė­ju­sio iš­šok­ti pro lan­gą, švar­ko ki­še­nė­je. Tai bu­vo jo tą­dien gau­tas at­ly­gi­ni­mas už vi­so mė­ne­sio dar­bą.

Daug kas va­žiuo­da­vo į kai­mą spe­cia­liai pa­ma­ty­ti ir įsi­ti­kin­ti, ar tai ne pra­ma­nas. Drą­ses­nie­ji net už­lip­da­vo ant strė­lės, fo­tog­ra­fuo­da­vo­si. Su me­tais strė­lė vis sme­go gi­lyn, o šian­dien jos jau – nė ženk­lo. Gal vi­sai nu­grimz­do į di­džiu­lį liū­ną, o gal nu­pjo­vė me­ta­lo ieš­ko­to­jai. Ir to­kių kal­bų bū­ta.

Dėl me­lio­ra­ci­jos Mil­dos tė­vų na­mą nu­grio­vė. Kaip ir dau­ge­lio ki­tų kai­mo žmo­nių. Už gau­tas kom­pen­sa­ci­jas vi­si ga­lė­jo sta­ty­tis nau­jus na­mus ne­to­lie­se nau­jai su­pla­nuo­to­je gy­ven­vie­tė­je ar­ba įsi­kur­ti mies­te. Mil­dos ma­ma iš­si­kraus­tė gy­ven­ti į Plun­gę. Taip pa­siel­gė be­veik vi­si, ku­rių il­gus me­tus kur­tas gy­ve­ni­mas su­by­rė­jo į ši­pu­lius. Tai bu­vo dar vie­nas kar­tas, kai Stal­go kai­mas ne­te­ko la­bai daug gy­ven­to­jų.

Kai­mą iš­gar­si­no... deg­ti­nė

Stal­go kai­me gy­ve­no pa­pras­ti žmo­nės. Žy­mių ar­ba ne­bu­vo, ar­ba nie­kas jų ne­pa­me­na. Bet pra­kal­bus apie Stal­gą vi­si ži­no­jo, jog tai ge­riau­sių deg­tin­da­rių kai­mas. Na­mi­nės deg­ti­nės ga­my­ba kai­me su­kles­tė­jo ka­ro ir drau­di­mo me­tais. Ją va­rė vi­si ar­ba be­veik vi­si. Nie­kas ne­si­slaps­tė, nes nie­kas per daug ir ne­gau­dė. Na­mi­nu­kę ga­min­da­vo iš grū­dų, daž­niau­siai – iš ru­gių. To­dėl ji tu­rė­jo spe­ci­fi­nį ru­gio (ki­ti dar sa­ky­da­vo – duo­nos) kva­pą.

Stal­go na­mi­nu­kę ver­ti­no dėl jos aukš­tos ko­ky­bės. Iš šio kai­mo ji iš­ke­liau­da­vo į to­li­miau­sius Lie­tu­vos kam­pe­lius. Bet daž­niau­siai ją va­rė sa­vo reik­mėms. Ir gė­rė kul­tū­rin­gai, ne­da­žai ir po ne­daug. Gir­ti vie­ti­niai pa­tvo­riais ne­si­vo­lio­da­vo.

Sa­vo ga­my­bos deg­ti­ne kai­mo žmo­nės už­pil­da­vo ru­pū­žę, gy­va­tę, čes­na­kų skil­te­les, tuo­pų pum­pu­rus ir įvai­rias žo­le­les. Bu­te­lius su­sta­ty­da­vo tam­sio­je pa­lė­pė­je, o su­si­rgę gy­dy­da­vo­si to­mis sa­vo už­pil­ti­nė­mis. Trin­da­vo, tep­da­vo, da­ry­da­vo komp­re­sus. Juk pas gy­dy­to­ją se­nais lai­kais nie­kas ne­sku­bė­jo, nes jis bu­vo to­li ir bran­giai kai­na­vo.

Šį ne­le­ga­lų ama­tą pe­rim­da­vo vai­kai ar anū­kai. Tik Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę ir iši­rus ko­lū­kiams, tiek mies­te, tiek kai­me įsi­vy­ra­vus be­dar­bys­tei, ne­le­ga­lią deg­ti­nę kai kas pra­dė­jo va­ry­ti stam­bes­niais kie­kiais. Pra­si­dė­jo deg­tin­da­rių gau­dy­mas. Kai­me vis daž­niau pa­si­ro­dy­da­vo po­li­ci­ja. Su­sek­ti deg­tin­da­riai bėg­da­vo, miš­ke pa­li­kę vi­są įran­gą.

Kas iš­si­gan­do, šią veik­lą me­tė. Vė­liau, Lie­tu­vai įsto­jus į Eu­ro­pos Są­jun­gą, dau­ge­lis iš­vy­ko dirb­ti į už­sie­nį. Kai­mas vėl ne­te­ko da­lies gy­ven­to­jų. Jie su­grįž­da­vo tik ap­lan­ky­ti li­ku­sių ar­ti­mų­jų. O šis ne­le­ga­lus vers­las vis trau­kė­si, kol vi­sai žlu­go. Šian­dien tai – jau is­to­ri­ja.

Ar ke­tu­ri vai­kai iš­gel­bės kai­mą?

Stal­go kai­mas ka­dai­se bu­vo ga­na di­de­lis. 1923 m. ja­me bu­vo 37 so­dy­bos, jo­se gy­ve­no 232 žmo­nės. Šei­mos bu­vo di­de­lės, vai­kiš­ko juo­ko ir iš­dai­gų kai­me nie­ka­da ne­trū­ko.

Vai­kai lan­kė 1919 me­tais ati­da­ry­tą Stal­gė­nų pra­di­nę mo­kyk­lą. Nie­kas ne­si­ti­kė­jo, kad praė­jus šim­tui me­tų ne­be­bus kam jo­je mo­ky­tis. Šian­dien „Ry­to“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los Stal­gė­nų sky­rius tu­ri tik... 37 mo­ki­nius. Ki­ti va­žiuo­ja mo­ky­tis į Plun­gę ar Rie­ta­vą. Ir pa­čia­me Stal­ge gy­ve­na tik dvi mo­kyk­li­nio am­žiaus mer­gai­tės ir du dar vi­sai ma­žiu­kai ber­niu­kai. Ar pa­mils jie sa­vo že­mę, šį kai­mą?

Prieš at­si­svei­ki­nant su Mil­da rū­pė­jo dar iš­girs­ti, ko rei­kia, kad šis kai­mas iš­lik­tų? „Bū­tų ge­rai, kad li­ku­sie­ji neiš­va­žiuo­tų. O taip pat, kad at­si­kraus­ty­tų jau­nų šei­mų. Kad jas gand­rai daž­nai lan­ky­tų. Juk kai­mas be vai­kų – kai­mas be atei­ties“, – kal­bė­jo mo­te­ris.