Didieji Mostaičiai – šamaniškų būgnų kalvė

Neringajos ir Tado KAZLAUSKO asmeninio albumo nuotraukos
Neringaja ir Tadas tikina, kad su šamaniškais būgnais reikia elgtis itin apdairiai ir atsakingai
Neringaja ir Tadas Kazlauskas prieš dvejus metus, norėdami pakeisti aplinką ir pabėgti iš triukšmingos Klaipėdos, leidosi į svajonių sodybos paieškas. Po ilgai trukusių klajonių galiausiai jų širdis pavergė Plungės rajone, Kulių seniūnijoje, esantis Didžiųjų Mostaičių kaimas, apsuptas miškų. Radę širdžiai mielą kampelį ir čia įkūrę mažają bendriją „Sielų pieva“, dabar mostaitiškiai iš odos tveria šamaniškus būgnus bei rengia garso sesijas, gydančias sielas ir kūnus.
Neringaja ir Tadas neabejoja, kad jų susitikimas buvo nulemtas aukštesnių jėgų

Pamokos, pakeitusios gyvenimus

Neringaja prisipažįsta gimusi su tam tikromis antgamtiškomis savybėmis – gali regėti žmogaus energetinius laukus, matyti, žmogus meluoja ar sako tiesą. Pasak jos, šie gebėjimai atsirado ne iš niekur, o buvo nulemti jai vos gimus tarsi savotiška giminės linija – tėtis taip pat galėjo regėti tai, ko nemato kiti. Būdama paauglė mergaitė ėmė maištauti, o tėtis tik mestelėjo: „Tu, vaikeli, niekur nedingsi ir nuo to nepabėgsi, vis tiek turėsi padėti žmonėms.“

Tėvelis Neringajos vis klausinėdavo, ką ji su tuo savo prigimtiniu gebėjimu ketina daryti, taip pat perspėdavo, kad jei nuspręs jį naudoti tik asmeniniams tikslams ir nesidalins su kitais žmonėmis, sulauks bausmės.

Taip „paauklėta“ moteris pradėjo dairytis, kaip galėtų harmoningai gyventi. Turėjo keletą draugių, bendražygių, su kuriomis gilinosi į įvairias dvasines praktikas, bet galiausiai suprato, kad jai reikia vyriškos kompanijos.

Tuo tarpu Tadas nuėjo kiek kitokį kelią dvasingumo link. Vyras sako kadaise matęs vien tik materialųjį pasaulį ir atkakliai siekęs savo tikslų, dėl to padarytos klaidos dažnai sugrįždavo bumerangu kaip likimo pamokos.

Bet prieš 26-erius metus pas gerą draugą, kuris turėjo įkūręs juvelyrikos dirbtuves, likimas suvedė su įdomia moterimi. Ji tuo metu buvo grįžusi iš Indijos ir draugo prašė pagaminti išskirtinį papuošalą pagal jos nupieštą eskizą.

„Mane labai patraukė tas jos eskizas. Galiausiai mudu išsiaiškinome, kad esame kaimynai ir kad ten, kur aš rytais bėgiodavau, ji darydavo vasaros praktikas. Toji moteris atšvietė man lapus su jogos asanomis. Supratau, kad užuot sėdėjęs ir nieko neveikęs, galiu užsiimti prasminga veikla – medituoti. Ir vėliau mano gyvenimas ėmė dėliotis taip, kad vis sutikdavau žmonių, sukaupusių man įdomios patirties ir mielai ja besidalinančių“, – pasakojo Tadas.

Tolimesniame jo gyvenimo kelyje gilius pėdsakus paliko sutiktas jogos mokytojas ir zen budizmo vienuoliai. Jų įkvėptas, Tadas pats tapo vieno meistro mokiniu, išbandė begales skirtingų praktikų ir iš jų po dalelę sudėliojo savąją.

nuotrauka
Po ilgų paieškų pora namus rado Didžiuosiuose Mostaičiuose/  Linos RUIBIENĖS nuotrauka

Sujungė bendra veikla

Tadas atvirai pasakoja niekada neturėjęs pasisekimo santykiuose su dailiosios lyties atstovėmis, bet kartą sutiktas mokytojas jam pasakė: „Kol tu kvailiosi, tau niekada nesiseks meilės reikalai, bet kai tik sustosi, nurimsi ir garsiai pasakysi, kad jau atėjo metas būti savimi ir tu tam esi pasiruošęs, iškart atsiras moteris.“

Vos tik Tadas nustojo blaškytis, kažkokiu nepaaiškinamu būdu jį susirado Neringaja ir jau po mėnesio iš Kauno persikraustė pas jį į Klaipėdą.

„Man buvo nesuvokiama, kad ji tiksliai žinojo, kur manęs ieškoti. Kažkur prieš šešerius ar septynerius metus mes su bendraminčiais praktikavome viename rūsyje, o ji draugėms pasakė: „Einam, ieškom, kažkokiam rūsy vyksta užsiėmimai ir mums ten reikia pakliūti“. Pasitelkusi būgnų meditaciją Neringaja surado tikslią mano buvimo vietą ir pasakė esanti toji moteris, kurios man reikia“, – reikšmingą įvykį prisiminė Tadas.

Vėliau Tadas ėmė demonstruoti Neringajai, ką moka ir sugeba, o ji – pasakoti, kokį efektą tai duoda. Beliko abiejų sugebėjimus sujungti į vieną ir taip intuityviai atrasti būdą, kaip pasitarnauti žmonėms. Čia jiems nepamainomi yra jų pačių, Tado ir Neringajos žodžiais, tveriami būgnai, nuo seno tarnavę žmonijai magiškiems ritualams.

Kokią įtaką žmogui daro būgnų skambesys?

Nuo seno tikėta, kad šamano būgno muzika padeda išstumti iš galvos visas neigiama energija paženklintas mintis ir atkurti dvasinės vibracijos pusiausvyrą. Jie ne tik nuima protinę įtampą, bet ir leidžia susijungti su gamtos spinduliuojama energija.

Tadas ir Neringaja perspėja, kad su šamano būgnu reikia elgtis itin atsargiai. Jokiu būdu jo negalima mušti susikaupus pykčiui, nes taip sau tik pakenksi.

Šamanizmo pagrindinė taisyklė – viskas aplinkui yra gyva ir turi savo energiją, todėl negalima įsileisti į vidų pykčio. Su būgnu būtina elgtis pagarbiai ir švelniai, tik tada jis dovanos gerą energiją ir teigiamas, šviesias mintis.

Maža to, tikima, kad toks būgnas gali įvesti į transo būseną, padėti patirti gilią meditaciją. Arba pateikti atsakymus į kamuojančius klausimus. Mušant būgną ir atsidūrus būsenoje tarp būdravimo ir miego, įmanoma sąmoningai per kylančius vaizdinius nukeliauti į atokiausius savo sielos kampelius, tik viską būtina atlikti su gerumo sklidina intencija.

Muzikos instrumentų neparduoda

Savo pirmąjį būgną prieš dvejus metus Tadas sutvėrė būdamas šamanų kursuose. Trečio ar ketvirto susitikimo metu šamanė, atvykusi iš Rusijos, į kursus Tadui atnešė du būgnus, kad šis galėtų išsirinkti savajį. Vos tik išbandęs juos vyras suprato, kad ir vienas, ir kitas yra puikūs. Kiek pamąstęs nutarė pabandyti pats sutverti būgną.

„Mano prašymu šamanė surengė būgnų tvėrimo dirbtuves ir tada Neringaja man pasakė: „Kadangi tu jau turi būgną, tada skambėsi kartu su manimi kitiems žmonėms“, – prisiminė Tadas.

Jo pasakojimu, patys būgnai yra gana skirtingi, gaminami iš elnio, buivolo, briedžio, ožkos, arklio ar kito gyvūno odos. Ir kiekvienas būgnas veikia tam tikrą žmogaus gyvenimo sritį.

Pagal šamanišką tradiciją elnio odos būgnas yra širdies centro būgnas, dirba su širdimi ir meile. Buivolo oda skleidžia vyrišką energiją, briedžio – moterišką. Ožio ir ožkos odos būgnai puikiai dirba su žmogaus sąmone.

Neringaja skuba paminėti, kad svarbu teisingai suprasti – jiedu su Tadu nėra šamanai, o būgnus naudoja tik kaip vieną iš įrankių savo atliekamose praktikose ir garso sesijose.

Subtilus ir žinių reikalaujantis darbas

Iš pašnekovų išgirstame ir tai, kad būgnų tvėrimas – sudėtingas procesas, kuriam reikalingas nemažas žinių bagažas. Oda jiems atkeliauja ne tik iš vietinių Lietuvos medžiotojų, bet ir iš Amerikos, Prancūzijos bei kitų vietovių.

Tadas sako visada ieškantis išskirtinių odų, galbūt turinčių įdomių raštų ar kitų retesnių ypatybių. Jam svarbu ir tai, kad oda būtų itin puikios kokybės, nes tai turi didelę reikšmę būgno skambesiui.

Prieš tai oda dvi paras mirkoma, o pati būgno gamyba trunka apie dvi valandas. Vyro pasakojimu, tuo metu atliekamas ypatingas ritualas – muštynės.

„Tuo metu eini į perkeistą sąmonės būseną ir ten susitinki su subtilios erdvės būgnų meistru. Šis tau duoda energiją, kuri turi savo vardą ir savo intenciją. Tada eini ant stalo, mušiesi su ta oda ir tokiu būdu tveri būgną bei apgyvendini sielą jo centre“, – taip patį ritualą apibūdina pašnekovas.

Pasak jo, būgnai yra tarsi asmenybės – kiekvienas turi savo charakterį. Todėl nenuostabu, kad tas pats būgnas skirtingų žmonių rankose visada skamba kitaip, o pas kitą išvis gali neskambėti, išgaunamas garsas prilygs faneros lakšto daužymui.

„Kai pamatau odą, sutveriu būgną, o tada atsiranda ir to būgno savininkas. Galima sakyti, kad jie patys susiranda vienas kitą. Aš pats šiuo metu turiu šešis būgnus, o Neringaja – net devynis ir visi yra labai reikalingi“, – sako Tadas ir juokdamasis priduria, kad vienos moterys turi priklausomybę rankinėms ar bateliams, o jo mylimoji negali atsispirti būgnams.