Didžioji Šarnelėje gyvenusios šeimos paslaptis

Vals­ty­bi­nio Vil­niaus Gao­no žy­dų mu­zie­jaus nuo­trau­ka
Li­ba (kai­rė­je) ir Iz­ra (Ju­zy­tė) Bla­tai­tės, Tel­šių pra­di­nės mo­kyk­los mo­ki­nės, 1948 m.

Tę­si­nys. Pra­džia – lapk­ri­čio 15-osios „Že­mai­čio“ nu­me­ry­je.

Gi­mė viš­ti­dė­je

Klau­san­tis iš­ties neei­li­nės is­to­ri­jos, ku­rią, pa­de­da­ma ki­tų ge­ra­šir­džių žmo­nių, kū­rė Šar­ne­lė­je gy­ve­nu­si Bro­nis­la­vos ir Juo­zo Strau­pių šei­ma, su­pran­ti tik­rą­ją žmo­giš­ku­mo pra­smę. Iš­ties Strau­pių ge­ru­mas ir jo ly­di­mas vi­sas šei­mos gy­ve­ni­mas ver­ti kny­gos ar net ke­lių.

Šar­ne­liš­kiai nuo pra­žū­ties iš­gel­bė­jo net ke­lias žy­dų šei­mas. Pa­sak Strau­pių šei­mos vy­res­nė­lės Bro­nis­la­vos Bi­ru­tės Je­re­mi­nie­nės, žy­dų vai­kų li­ki­mai – at­ski­ra is­to­ri­ja. Šven­to­jiš­kė pa­sa­ko­jo, jog tik per plau­ką ges­ta­pi­nin­kų neuž­tik­to­je slėp­tu­vė­je – viš­ti­dė­je – pa­sau­lį iš­vy­do gy­dy­to­jų Bla­tų duk­re­lė. Bi­ru­tės tei­gi­mu, tai bu­vo ne tik šei­mos džiaugs­mas, bet ir rū­pes­tis. Juk kū­di­kė­liui ne­pa­sa­ky­si, kad ne­verk­tų, kuo­met so­dy­bo­je šei­mi­nin­kaus krau­jo iš­troš­kę na­ciai.

Mo­te­ris me­na, jog die­na, kuo­met gi­mė Bla­tų mer­gy­tė, bu­vu­si dar­ga­no­ta ir ap­niu­ku­si. Bet nie­ko keis­to, juk bu­vo pa­ti 1942-ųjų žie­mos pra­džia. Tad nie­ko ne­ste­bi­no siau­tė­jęs šiau­rys, ne­šęs tai snie­gą, tai lie­tų.

Bi­ru­tė pa­sa­ko­jo, jog tą­dien iš ry­to vi­sa šei­ma ėmė­si įpras­tų dar­bų – tė­vas išė­jo į jau­ją min­ti li­nų, o vai­kai, pri­žiū­ri­mi ba­bū­ne­lės, li­ko na­muo­se. Se­no­ji ruo­šė pie­tus. Vir­tu­vė­je su­ko­si ir ma­ma. Bi­ru­tei keis­ta pa­si­ro­dė, kad šio­ji, pa­šil­džiu­si di­džiu­lį puo­dą van­dens, su­si­py­lu­si jį į ki­bi­rus, kaž­kur išė­jo.

Dar la­biau Bi­ru­tė su­klu­so, kai ma­ma po ge­ro pus­va­lan­džio pa­rė­jo na­mo ir ėmė su ba­bū­ne­lė kaž­ką šnabž­dė­tis. „Je­zus Ma­ri­ja, kas da­bar bus“, – gir­dė­jo de­juo­jant ba­bū­ne­lę. Po šių žo­džių ji ap­si­go­bė vil­no­ne ska­ra ir iš­lė­kė. Ma­ma li­ko na­muo­se. Bai­gė ga­min­ti pie­tus.

Va­ka­re šei­my­na anks­ti su­gu­lė. Tik al­kie­riu­je il­gai ne­ge­so švie­sa. Tai smal­sia­jai Strau­pių duk­rai kė­lė ne­ri­mą. Ji klau­sė­si kiek­vie­no gar­se­lio. Net­ru­kus Bi­ru­tės įta­ri­mai pa­si­tvir­ti­no. Mer­gai­tė iš­gir­do ma­mą sa­kant, jog gi­mė la­bai dai­li mer­ge­lė. Ma­ma svars­tė, ką su ja da­ry­ti. Juk nau­ja­gi­miui viš­ti­dė­je – ne vie­ta. Su­šals.

Į tro­bą par­si­neš­ti ir­gi ne­ga­li­ma, nes pa­ma­tys šei­my­na. „Per tą na­ba­gė­lį vi­si gal­vas pa­dė­si­me“, – bai­mi­no­si Bi­ru­tės ma­ma. Po jos žo­džių aki­mir­kai sto­jo ty­la. Ją ne­tru­kus iš­blaš­kė op­ti­mis­tiš­kas tė­vo bal­sas. Jis pa­siū­lė ma­žy­lę nu­neš­ti prie kai­my­no Stul­pi­no du­rų ir ten pa­lik­ti. Esą jie ne­tur­tin­gi, bet do­ri žmo­nės, tad tik­rai ne­pa­liks pa­mes­ti­nu­kės su­do­ro­ti šal­čiui.

˜Paliko kai­my­nams

Apie tai Bi­ru­tė ra­šo ir sa­vo „Pri­si­mi­ni­muo­se“: „Iš dar­ži­nės par­si­ne­šė pin­ti­nę, su ku­ria ei­da­vo­me gry­bau­ti. Į dug­ną ma­ma įklo­jo bro­liu­ko kai­li­nė­lius, virš jų – kaž­ko­kį pa­klo­tė­lį ir išė­jo.

Tė­ve­lis pra­dė­jo reng­tis: ap­si­vil­ko kai­li­nius, ap­sia­vė au­li­niais ba­tais, už­si­mo­vė au­si­nę ke­pu­rę, pirš­ti­nes, už­si­de­gė lik­tar­ną ir išė­jo į lau­ką.

Pri­sig­lau­džiau prie lan­go stik­lo, kad ge­riau ma­ty­čiau. Prie tė­ve­lio priė­jo ma­ma, pa­da­vė jam pin­ti­nę, ku­rio­je bu­vo ry­šu­lys, per­žeg­no­jo, pa­bu­čia­vo tė­ve­lį ir verk­da­ma įė­jo į tro­bą.

Tė­ve­lis din­go nak­ties tam­so­je... Dar ku­rį lai­ką ma­čiau ma­žy­tę lik­tar­nos švie­se­lę, bet ji greit din­go už Ma­čer­nio kal­no. Lau­ke pra­dė­jo snig­ti ir pus­ty­ti, tik­rai vel­nių puo­ta. Ko­dėl išė­jo tė­ve­lis? Ko­dėl ma­ma ir ba­bū­ne­lė sė­di ant lo­vos ir pa­ty­liu­kais kal­ba ro­žan­čių? Gir­džiu – ma­ma ver­kia.

Užs­nū­dau, kiek mie­go­jau – ne­ži­nau.“

Šven­to­jiš­kė pri­si­mi­nė, jog jai pa­bu­dus, tė­ve­lis jau bu­vo na­muo­se. Vi­sas su­ša­lęs. Pa­sa­ko­jo mer­gy­tę išė­męs iš pin­ti­nės ir pa­dė­jęs prie du­rų. Pats pa­si­slė­pęs už na­mo kam­po. Ma­žo­ji ne­va pra­dė­jo verk­ti ir ne­tru­kus tro­bo­je su­ži­bo švie­sa, at­si­da­rė du­rys. Tarp­du­ry­je sto­vė­jo Stul­pi­nas, ran­ko­je lai­ky­da­mas lem­pą.

J. Strau­pis iš­gir­do, kaip šis su­šu­ko: „Vo Je­zau, mo­tin, mums vai­ką ka­žin kas pri­me­tė. Jau tris sa­vo tu­rim, da­bar dar ir ket­vir­tas bus. Ką da­bar be­da­ry­si­me?“ Šar­ne­liš­kis ma­tė, kaip į lau­ką iš­lė­kė ir Stul­pi­nie­nė. Vos tik iš­gir­du­si ver­kiant mer­gai­tę, ji čiu­po ją į ran­kas ir įsi­ne­šė į tro­bą.

Tą aki­mir­ką Bi­ru­tės tė­vas leng­viau at­si­du­so. Paė­mė pin­ti­nę ir iš­pė­di­no na­mo.

Prieš pie­tus į Strau­pių so­dy­bą už­su­ko su­si­rū­pi­nęs Stul­pi­nas ir pra­dė­jo pa­sa­ko­ti, kad šią­nakt kaž­kas prie jo du­rų vai­ką pa­li­ko. Vy­ras svars­tė apie tai val­džiai pra­neš­ti, ta­čiau Strau­piai kaip įma­ny­da­mi sten­gė­si jį nuo šios min­ties at­kal­bė­ti. Tiek Bro­nis­la­va, tiek Juo­zas ra­mi­no kai­my­ną, ža­dė­da­mi jam pa­gel­bė­ti.

Bi­ru­tė at­si­me­na, kad tė­tis Stul­pi­nui pa­ža­dė­jo pa­rū­pin­ti vi­so­kiau­sių pro­duk­tų, pie­no. „Vi­sai šei­mai nie­ko ne­trūks“, – kal­bė­jo ra­min­da­mas su­ne­ri­mu­sį kai­my­ną. Net krikš­to tė­vais pa­si­ža­dė­jo bū­ti.

Ga­liau­siai Stul­pi­nas pa­si­da­vė įkal­bi­nė­ja­mas ir pri­ta­rė, kad mer­gy­tę rei­kia kuo sku­biau pa­krikš­ty­ti, kad aug­tų glo­bo­ja­ma Die­vo.

„Po po­ros sa­vai­čių Že­mai­čių Kal­va­ri­jos baž­ny­čio­je įvy­ko Bla­tų šei­mos mer­gai­tės krikš­ty­nos, o tė­tis su ma­ma ta­po jos krikš­ta­tė­viais. Mer­gy­tė ga­vo Ju­ze­fos var­dą (Iz­ros)“, – pa­sa­ko­jo B. B.Strau­py­tė-Je­re­mi­nie­nė.

Iš­gel­bė­jo dar vie­ną mer­gy­tę

Šven­to­jiš­kė sa­kė, kad Ju­zy­tė ne­bu­vo vie­nin­te­lis iš­gel­bė­tas vai­kas. Esą dar vie­ną mer­gy­tę – tų pa­čių Bla­tų tri­me­tę duk­re­lę Li­bą – pri­glau­dė ir slė­pė vie­na gar­baus am­žiaus mo­te­ris, pa­var­de Dau­si­nie­nė. De­ja, ją kaž­kas įskun­dė vo­kie­čiams, ir mo­te­ris kar­tu su sa­vo slėp­tą­ja žy­dai­te at­si­dū­rė Tel­šių ka­lė­ji­me.

Tai su­ži­no­ję, Bla­tai verk­da­mi mal­da­vo J. Strau­pio iš­gel­bė­ti ma­žy­lę. Bi­ru­tė pa­sa­ko­jo, kad jos tė­ve­lis su­ži­no­jo, kad ka­lė­ji­mo vir­ši­nin­kas – su­kal­ba­mas žmo­gus. Tad, sa­vo meis­tar­nė­je su­meist­ra­vęs gra­žų me­di­nį la­ga­mi­ną, pri­dė­jęs jį rū­ky­tų la­ši­nių, ski­lan­džių, deš­rų, kum­pio, na­mi­nės deg­ti­nės, iš­va­žia­vo į Tel­šius, pas ka­lė­ji­mo vir­ši­nin­ką.

Šį su­si­ti­ki­mą jam suor­ga­ni­za­vo svai­nis Juo­zas Ma­čer­nis, ku­ris pui­kiai pa­ži­no­jo ka­lė­ji­mo vir­ši­nin­ką. Dos­nios lauk­tu­vės pa­dė­jo rei­ka­lą su­tvar­ky­ti taip, kad pir­ma­gi­mė Bla­tų duk­ry­tė bu­vo nu­ra­šy­ta kaip mi­ru­si.

„Tė­tis, pri­gir­dęs ją aguo­nų pie­nu, įdė­jo į tuš­čią me­di­nę dė­žę ir sėk­min­gai iš­ne­šė iš ka­lė­ji­mo. Vė­liau ati­da­vė ją iš ka­lė­ji­mo pa­leis­tai Dau­si­nie­nei, ku­ri ir­gi pa­dė­jo įgy­ven­din­ti mer­gy­tės iš­va­da­vi­mo pla­ną, pa­me­luo­da­ma, kad žy­dai­tė mi­rė. Glo­bė­ja vie­toj Strau­piui ati­duo­tos mer­gy­tės ka­lė­ji­me su­po į pa­klo­dę su­vy­nio­tą iš dra­bu­žių pa­da­ry­tą lė­lę“, – apie lai­min­gai pa­si­bai­gu­sią gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­ją pa­sa­ko­jo B. B. Je­re­mi­nie­nė.

Tę­si­nys – ki­ta­me „Že­mai­čio“ nu­me­ry­je

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.