Didžioji Šarnelėje gyvenusios šeimos paslaptis

B. B. Je­re­mi­nie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­trau­ka
B. B. Je­re­mi­nie­nė Pre­zi­den­tū­ro­je su Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žių jai įtei­ku­siu Pre­zi­den­tu G. Nau­sė­da ir ją į sos­ti­nę ly­dė­ju­siais vai­kai­čiu Min­dau­gu Mi­šei­kiu (kai­rė­je) ir Pa­lan­gos me­ru Ša­rū­nu Vait­ku­mi (de­ši­nė­je)

Pa­bai­ga. Pra­džia – lapk­ri­čio 15-osios „Že­mai­čio“ nu­me­ry­je.

Il­gai lauk­ta lais­vė

„Ar­tė­jo fron­to li­ni­ja, Rau­do­no­ji ar­mi­ja spar­čiai žy­gia­vo į Va­ka­rus – jie jau Lie­tu­vo­je. Žmo­nės pa­sa­ko­jo apie ru­sų ka­rei­vių žiau­ru­mą. Ne­rei­kė­jo ir pa­sa­ko­ti, pa­tys ke­tu­rias­de­šim­tai­siais bu­vo­me pa­ty­rę so­vie­tų siau­bą: trem­tis į Si­bi­rą, žu­dy­nes ka­lė­ji­muo­se... Nie­kas ne­tu­rė­jo vil­čių, kad da­bar bus ge­riau. Bus dar blo­giau!..

Vo­kie­čiai trau­kė­si, kar­tu su jais į Va­ka­rus bė­go ir mū­sų žmo­nės, gel­bė­da­mi sa­vo gy­vy­bes.

Su­si­ruo­šė iš­va­žiuo­ti ir te­ta Emi­li­ja su drau­ge An­toš­kie­ne. Jos ra­gi­no, kad ir mes kar­tu bėg­tu­me. Li­kus čia, bu­vo ne­daug vil­čių iš­gy­ven­ti.

Il­gai ta­rė­si tė­vai. Mums rei­kė­jo pa­si­lik­ti. Ne­ga­lė­jo­me ri­zi­kuo­ti 26-ių žmo­nių gy­vy­bė­mis. Čia vis dar bu­vo vo­kie­čių val­džia.

Iš­va­žia­vo daug gi­mi­nių, pa­žįs­ta­mų ir drau­gų, mes lau­kė­me sa­vo­jo li­ki­mo čia, Lie­tu­vo­je, Šar­ne­lės kai­me.

Pir­muo­sius ru­sų ka­rei­vius pa­ma­tė­me 1944 me­tų spa­lio pra­džio­je Že­mai­čių Kal­va­ri­jos mies­te­ly­je. Fron­to li­ni­jos ir di­de­lių su­si­šau­dy­mų pas mus ne­bu­vo. Mies­te­ly­je spro­go tik ke­li pa­tran­kų svie­di­niai, at­skrie­ję iš Se­dos pu­sės. Vie­nas jų bu­vo skir­tas ma­no pusb­ro­liui, poe­tui Vy­tau­tui Ma­čer­niui. Svie­di­nio ske­veld­ra nu­trau­kė Vy­tau­to gy­vy­bės siū­lą.

Pa­lai­do­jo­me Vy­tau­tą Šar­ne­lės kai­me, ša­lia jo na­mų, pu­šy­nė­ly­je...

Že­mai­čių Kal­va­ri­ją užė­mė Rau­do­no­ji ar­mi­ja, gy­ven­to­jus iš mies­te­lio iš­kel­di­no, lai­do­ti ka­pi­nė­se ne­lei­do, Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je įsi­kū­rė pir­ma­sis Pa­bal­ti­jo fron­to ka­ri­nis da­li­nys.

Fak­to­ras ir Fiš­ki­nas nuė­jo pas ka­ri­nės ta­ry­bos na­rį ge­ne­ro­lą lei­te­nan­tą Leo­no­vą ir pa­pa­sa­ko­jo jam apie 26 iš­gel­bė­tus žy­dus.

Ži­nia apie juos bu­vo per­duo­ta pir­ma­jai Pa­bal­ti­jo fron­to už­nu­ga­rio ap­sau­gos NKVD ka­riuo­me­nės val­dy­bai. Žy­dams bu­vo iš­duo­ti lai­ki­ni do­ku­men­tai. Jie pa­li­ko slėp­tu­ves – vėl bu­vo lais­vi žmo­nės.

Te­ko gir­dė­ti ir už­gau­lių pa­samp­ro­ta­vi­mų, kad Strau­pis ne­ga­lė­jęs vel­tui, be at­ly­gio, im­tis to­kio pa­vo­jin­go dar­bo. Tie žmo­nės pa­mir­šo, kad gre­ta žo­džių auk­sas ir pi­ni­gai yra ir ki­tų – gai­les­tis, ar­ti­mo mei­lė, pa­rei­ga... Šiais žo­džiais tė­vas va­do­va­vo­si vi­są gy­ve­ni­mą. Jam vi­sa­da svar­biau bu­vo ne gau­ti, o duo­ti ir pa­dė­ti.

To­kį tė­ve­lį pri­si­min­si­me mes ir tie, ku­riems jis do­va­no­jo gy­vy­bę.“ To­kiais žo­džiais sa­vo „Pri­si­mi­ni­mus“, skir­tus tė­ve­lio Juo­zo Strau­pio šimt­me­čiui įpras­min­ti, už­bai­gė šven­to­jiš­kė Bro­nis­la­va Bi­ru­tė Je­re­mi­nie­nė.

Jie mums – be ga­lo ar­ti­mi

Ypa­tin­go­je šei­mo­je užau­gu­si Bi­ru­tė pa­sa­ko­jo, jog at­ga­vę lais­vę jų glo­bo­ti žy­dai iš Šar­ne­lės iš­vy­ko į Tel­šius. Po ket­ve­rių me­tų ne­lais­vės jie iš nau­jo pra­dė­jo sa­vo gy­ve­ni­mus.

Ats­lū­gus kas­dien ka­ma­vu­siai įtam­pai, su­reng­ta ir pir­mo­ji Strau­pių glo­bo­ti­nių šven­tė – Do­vy­do Kap­la­no ir Van­dos ves­tu­vės. Net­ru­kus jų šei­mo­je gi­mė duk­ry­tė Li­lė (Li­li­ja). Šiuo me­tu ji gy­ve­na Kau­ne, dir­ba gy­dy­to­ja čia esan­čio­se kli­ni­ko­se. Bi­ru­tė ti­ki­no iki šiol abi ar­ti­mai bend­rau­jan­čios.

Pri­si­min­da­ma pir­muo­sius žy­dų lais­vės me­tus, šven­to­jiš­kė pa­sa­ko­jo, jog ku­rį lai­ką ir ji gy­ve­no pas Kap­la­nus Tel­šiuo­se, lan­kė tuo­me­ti­nę Že­mai­tės vi­du­ri­nę mo­kyk­lą.

Tie­sa, pa­lik­ti Šar­ne­lę, iš­puo­se­lė­tus na­mus bei ūkį ne­tru­kus – maž­daug 1946–1947 me­tais – te­ko ir pa­tiems Strau­piams. Mat į nu­ga­rą jiems ėmė kvė­puo­ti trė­mi­mus vyk­dę spe­cia­lių NKVD pa­da­li­nių at­sto­vai. Strau­piai apie tai bu­vo įspė­ti, to­dėl, veng­da­mi įkliū­ti, pa­li­ko gim­tuo­sius na­mus ir ap­si­gy­ve­no pas J. Strau­pio te­tą Kal­nė­nuo­se, Tel­šių ra­jo­ne. Ta­da pas tė­vus grį­žo ir Bi­ru­tė.

Iš šių na­mų Strau­piai iš­si­kė­lė į pa­čius Tel­šius. Bet ne ten, anot Bi­ru­tės, jie pa­si­ti­ko sa­vo gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dį, o Kau­ne, kur pa­si­sta­tė di­džiu­lį na­mą.

Šven­to­jiš­kė sa­kė pa­lai­kan­ti ar­ti­mus ry­šius su bu­vu­sia Kap­la­nai­te, da­bar Kuz­mins­kie­ne Li­le. O ar per tiek me­tų ne­nut­rū­ko jos ir jos ar­ti­mų­jų drau­gys­tė su ki­tais iš­gel­bė­tais žy­dais? ƒ„Šiuo me­tu gy­vi li­kę tik tų vy­res­nių­jų vai­kai. Bet su jais mes tik­rai ne­sa­me ati­to­lę. At­virkš­čiai – jie tiek man, tiek ma­no duk­rai bei ki­tiems ar­ti­mie­siems – tar­si bro­liai ir se­se­rys. Nie­ka­da ne­pra­lei­džia­me vie­ni ki­tų as­me­ni­nių šven­čių. An­tai Li­lė bu­vo at­vy­ku­si į ma­no gim­ta­die­nį.

Ry­šys ne­nut­rū­ko ir su iš­gel­bė­to­mis Bla­tų duk­te­ri­mis Iz­ra ir Li­ba, ku­rios gy­ve­na Iz­rae­ly­je. „Su jo­mis taip pat bend­rau­ja­me li­gi šio­lei. Tie­sa, lais­vė­je Bla­tams dar gi­mė tre­čio­ji duk­tė Aru­tė. Ji taip pat gy­ve­na Iz­rae­ly­je. Puo­se­lė­ja­me drau­gys­tę ir su Fak­to­rų at­ža­lo­mis“, – kal­bė­jo Bi­ru­tė.

Už iš­gel­bė­tus žy­dus – ap­do­va­no­ji­mai

„Nors vy­res­nių­jų bu­vu­sių ma­no tė­vų glo­bo­ti­nių jau nė­ra tarp gy­vų­jų, ar­ti­mai bend­rau­ja­me su vi­sais jų vai­kais. Jie mums jau­čia iš­skir­ti­nę pa­gar­bą. Daž­nai kar­to­ja esan­tys dė­kin­gi už gy­ve­ni­mą.

Šian­dien var­gu ar kas ryž­tų­si to­kiam poel­giui. Ir su vien­tur­te duk­ra Sil­vi­ja daž­nai apie tai pa­kal­ba­me. Ji taip pat sa­ko, jog ne­si­ryž­tų ri­zi­kuo­ti sa­vo ir šei­mos gy­vy­bėms. Per di­de­lė at­sa­ko­my­bė. Bet ma­no tė­vai ne­pa­bū­go ir džiu­gu, kad jų kur­ta is­to­ri­ja – su lai­min­ga pa­bai­ga. Aš di­džiuo­juo­si sa­vo tė­ve­liais“, – sa­kė Šven­to­jo­je gy­ve­nan­ti bu­vu­si šar­ne­liš­kė.

Jos tė­vų di­džiu­lę au­ką, ku­rios dė­ka per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą iš­gel­bė­tos net de­vy­nios žy­dų šei­mos – 26 gy­vy­bės – ver­ti­na ir ki­ti. Už šį he­ro­jiš­ką poel­gį Juo­zo Strau­pio pa­var­dė įra­šy­ta Iz­rae­lio „Pa­sau­lio tei­suo­lių len­to­je“, o Bro­nis­la­vą Strau­pie­nę Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus ap­do­va­no­jo Gel­bė­to­jo kry­žiu­mi.

Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi ne­se­niai – rug­sė­jo mė­ne­sį – ap­do­va­no­ta ir pa­ti Bi­ru­tė. Reikš­min­gą ap­do­va­no­ji­mą šven­to­jiš­kei įtei­kė Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da. Pa­sak mo­ters, jai tai – di­džiu­lis įver­ti­ni­mas, by­lo­jan­tis, kad jos šei­ma vis­ką da­rė tei­sin­gai.

„Šir­dį glos­to, kad ma­no tė­vų bei ki­tų prie žy­dų gel­bė­ji­mo pri­si­dė­ju­sių žmo­nių žyg­dar­bis ir šian­dien ne­pra­ran­da svar­bos, kad žmo­nėms įdo­mus šis is­to­ri­jos pus­la­pis. Nors bu­vo ban­dy­mų jį ge­ro­kai iš­krai­py­ti“, – pa­sa­ko­jo šven­to­jiš­kė.

At­vi­ras laiš­kas

Mo­te­ris pri­si­mi­nė, kaip ją pa­pik­ti­no ko­vo­to­ju su na­ciais pa­si­va­di­nu­sio Si­mo­no Vy­zen­ta­lio žo­džiai, kad lie­tu­viai – žyd­šau­džių tau­ta. Tai Bi­ru­tę la­bai su­jau­di­no. Juk jos at­min­tis sau­go vi­sai ki­to­kius pri­si­mi­ni­mus.

Kaž­kam la­bai nau­din­gas ban­dy­mas iš­krai­py­ti is­to­ri­ją taip gi­liai smi­go mo­te­riai į šir­dį, kad vie­ną nak­tį sap­ne jai ap­si­reiš­ku­si jau mi­ru­si jos ma­ma pa­ska­ti­no pa­ra­šy­ti laiš­ką S. Vy­zen­ta­liui. Bi­ru­tė spy­rio­ju­si tiek sap­ne, tiek pa­bu­du­si, bet ga­liau­siai nu­spren­dė iš­pil­dy­ti ma­mos pra­šy­mą.

Laiš­ke ji tei­ra­vo­si S. Vy­zen­ta­lio, ko­dėl jis vo­kie­čių ne­va­di­na žyd­šau­džių šei­ma? Juk bū­tent jie už­ve­dė pra­ga­ro ma­ši­ną. „Ko­dėl žyd­šau­džiai tik mes, juk tuo me­tu vi­sur vie­no­dai bu­vo nai­ki­na­mi žy­dai? Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais at­si­ra­do žmo­nių, tal­ki­nu­sių na­ciams, bet jų bu­vo kur kas ma­žiau nei tų, ku­rie, ri­zi­kuo­da­mi sa­vo ir ar­ti­mų­jų gy­vy­bė­mis, gel­bė­jo žy­dus. Aš jų pa­ži­no­jau la­bai daug, o žyd­šau­dį tik vie­ną... Žmo­nės jį smer­kė, ša­li­no­si – jis bu­vo at­stum­ta­sis.

Ger­bia­mas po­ne, no­riu pri­min­ti, kad ir žy­dai ne vi­si bu­vo šven­tie­ji... Gal ne­ži­no­te ar pa­mir­šo­te, kad daug žy­dų tal­kin­da­vo 1940 me­tais tre­miant lie­tu­vius į Si­bi­rą. <...> Ko­dėl tik­rą­ją is­to­ri­ją no­ri­ma nu­ty­lė­ti? Lie­tu­va vi­sam pa­sau­liui ro­do­ma kaip di­džiau­sių pik­ta­da­rių ir žu­di­kų že­mė. Tai – ne­tei­sin­ga.

Kiek­vie­no­je tau­to­je at­si­ran­da iš­ga­mų, jų bu­vo ir tarp lie­tu­vių, ir tarp žy­dų. Gė­da, bet tai – tie­sa!“ – laiš­ke S.Vy­zen­ta­liui ra­šė šven­to­jiš­kė.

„Lie­tu­viai – ne žyd­šau­džiai, o to­kie pat žmo­nės kaip ir jūs, iš­ken­tę oku­pa­ci­ją, trem­tį, pa­lai­do­ję tūks­tan­čius ar­ti­mų­jų Si­bi­ro pla­ty­bė­se, Lap­te­vų le­dy­nuo­se, pa­miš­kių lau­ky­mė­se. Mes su­si­tai­kė­me ir at­lei­do­me žu­di­kams. Jūs ne­ga­li­te to pa­da­ry­ti: nea­py­kan­tos lau­žas ne­ga­li iš­blės­ti, ir Jūs jį ret­kar­čiais pa­kurs­to­te“, – bai­gė laiš­ką Bi­ru­tė.

Da­bar pri­si­min­da­ma šį laiš­ką ji sa­kė įsi­vaiz­da­vu­si tu­rin­ti tei­sę taip ra­šy­ti, nes užau­go šei­mo­je, ku­ri gel­bė­jo žy­dus ir pa­ty­rė vi­są to me­to siau­bą. To­dėl ne­ga­lė­ju­si ty­lė­ti, kai ban­dy­ta pa­smerk­ti lie­tu­vius, tarp ku­rių – ir jos tė­vai.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.