Naujausios
Biopsijos pradininkas
E. Vinteleris gimė 1878 m., vaikystės ir jaunystės dienas leido Šateikiuose, vėliau išvyko studijuoti medicinos į Charkivą dabartinėje Ukrainoje. Po studijų dirbo patanatomu įvairiuose Rusijos miestuose, o prieš sugrįždamas į Lietuvą 1922 metais – Samaros universitete. Buvo patologinės anatomijos katedros vedėjas ir universiteto prorektorius.
1922–1941 metais ėjo patologijos anatomijos profesoriaus pareigas Kauno, vėliau Vytauto didžiojo universitete. Pagrindinės profesoriaus tyrinėjimų kryptys buvo vėžys, reumatas, geografinė patologija ir kepenų cirozė.
Netrukus profesoriaus E.Vintelerio pastangomis Lietuvoje buvo pradėta taikyti biopsija – ligos pažeisto audinių gabalėlio, paimto iš ligonio, mikroskopinis tyrimas, reikalingas piktybiniam ar nepiktybiniam augliui išaiškinti.
Mūsų laikais jau sunkiai įsivaizduojamas ligonio, kuriam įtariamas vėžys, ištyrimas neatlikus biopsijos. Šio tyrimo metodo pradininkas Lietuvoje buvo iš Šateikių kilęs E. Vinteleris.
Pradėjus taikyti šį metodą medžiaga buvo siunčiama į Patologijos institutą profesoriui E.Vinteleriui. Penkerių metų (1923–1927) katedros ataskaitoje profesorius pirmąkart pateikė duomenis apie instituto laboratorijoje atliekamus biopsinės medžiagos makro ir mikroskopinius tyrimus, faktus ir skaičius. Tiesa, jie dar nebuvo labai gausūs. Iš viso per tą laikotarpį buvo atlikti 488 tyrimai ligoniams iš Kauno ir 142 ligoniams iš provincijos.
Ilgainiui onkologija tapo E. Vintelerio vadovaujamo Patologijos instituto prioritetine tyrinėjimų kryptimi. Per antrąjį Patologijos instituto gyvavimo penkmetį jau buvo atlikti 1 753 makro ir mikroskopiniai tyrimai. Vien per 1938 metus – net 1 610.
Įkurta draugija kovai su vėžiu
Profesoriaus E. Vintelerio iniciatyva ir pastangomis 1933 metais Lietuvoje buvo įkurta Draugija kovai su vėžiu. Draugijos pirmininku profesorius buvo iki 1941 metų.
1937 metais Kaune įvyko Lietuvos gydytojų kongresas, kurio metu veikė ir Kovos su vėžio liga sekcija, jai pirmininkavo E. Vinteleris ir Vladas Kuzma. Kongreso dalyviams buvo pademonstruotas E. Vintelerio ir jo bendraautorių sukurtas filmas „Vėžio morfologija“, jį komentavo pats profesorius.
Dar po metų buvo išleista informacinė E.Vintelerio knygelė „Apie vėžio ligą“. Tarpukariu tai buvo pirmasis lietuvių kalba išleistas leidinys apie vėžį. Profesorius vienintelis iš Lietuvos medicinos mokslininkų 1931 m. buvo pakviestas į tarptautinį mokslininkų forumą Ženevoje, kur skaitė paskaitą apie kepenų cirozę.
Vėliau šitas pranešimas buvo išspausdintas tarptautinės konferencijos leidinyje (Comptes rendus de la prem. conference internat. de Patologie geographique, Geneve, 1933).
Vienas pirmųjų Lietuvoje tyrė reumatologijos problemas
Profesorius E. Vinteleris pirmasis Lietuvoje ėmė tyrinėti ir reumato funkcinį morfologinį substratą, lemiantį ligos išraiškas, patogenezę ir eigą. 1934 m. jo iniciatyva buvo įkurta Draugija kovai su reumatu.
Vis tik kūrybingo mokslininko bei tyrinėtojo interesai nesiribojo tik vėžio, reumato ir kepenų cirozės problematika. Jo mokslinių interesų ratas buvo kur kas platesnis.
Kodėl įvairiuose pasaulio žemynuose ir kraštuose plinta skirtingi susirgimai, kodėl tomis pačiomis ligomis vienur persergama lengviau, kitur ligos eiga sunkesnė ir ne visada nuspėjama? Šiuos klausimus tyrinėja Pasaulinė geografinės patologijos komisija, kurios centras – Šveicarija.
E. Vintelerio iniciatyva Lietuvoje taip pat buvo įkurta Geografinės patologijos draugija, siekusi išaiškinti vietines ligų ypatybes.
Profesorius vadovavo lietuvių mokslininkų daktarų disertacijoms, mokslo darbams, skaitė paskaitas Ženevoje apie lietuvių medicinos mokslo laimėjimus, atstovavo Lietuvai Šveicarijoje vykusiose konferencijose, simpoziumuose. Tarpukario Lietuvoje jis buvo žinomas kaip didysis šveicaras. E.Vinteleris buvo vienas lietuvių ir šveicarų medicininių ir kultūrinių ryšių pradininkų.
Nuo medicinos prie poezijos
Vos ištaikęs laisvesnę valandėlę profesorius pasinerdavo į kūrybą – rašydavo eilėraščius. Nesistebėkim, kad medicinos profesorius rašė eiles. Visais laikais buvo gydytojų, kuriems mokslas ir etinės medicinos normos buvo susipynusios su romantine pagarba poezijai. Ir gydytojui, ir rašytojui visais laikais rūpėjo ne dalis žmogaus, o jo visuma.
E. Vinteleris rašė ir savo kūrinius spausdino gimtąja vokiečių kalba Lietuvoje išeinančiuose leidiniuose. Pasivadinęs buvo slapyvardžiu E. Molis – prosenelių gimtinės Mollis atminimui. 1938 metais Kaune išėjo jo poezijos knygelė „Träume und Gedanken“ („Sapnai ir mintys“).
Paimti į rankas plunksną dar vaikystėje įkvėpė Šateikiai. Ir vėliau Vinteleris iš seno Šateikių malūno, tarsi ten slypėtų būsimojo poeto dvasios lobiai, sėmėsi kūrybinių impulsų bei jaunystės prisiminimų.
Po saugančiu likimo sparnu
Repatrijanto likimas Emilį Vintelerį buvo nutrenkęs į Hanoverį (Vokietija). Šiame mieste universiteto nebuvo, tad teko tenkintis kuklia patologinės anatomijos laboratorijos bendradarbio vieta vienoje seniausių miesto ligoninių.
Karo siaubas neaplenkė ir Vintelerių. 1943-iųjų pavasarį naktinio anglų aviacijos antskrydžio metu senos ir taurios statybos namas buvo paverstas didžiuliu griuvėsių kalnu. Baisus antpuolis vyko naktį, kada žmonės miegojo. Žuvo visi namo gyventojai, išskyrus vieną vienintelį Emilį Vintelerį. Likimas jį apsaugojo. Laimingo atsitiktinumo dėka tą lemtingąją naktį jis budėjo ligoninėje. Išliko gyva ir jo žmona Emilija su vaikais: jie tuo metu viešėjo pas žmonos gimines Jackavo kaime Lietuvoje.
Šateikių dainius mirė Getingene 1972 metais, palaidotas prestižinėse kapinėse.
Pokario metais, gyvendamas iš pradžių Hanoveryje, vėliau – Getingene, E.Molis-Vinteleris išleido dar dvi poezijos knygas, paženklintas skausmu ir ilgesiu. Poetas ilgėjosi abiejų savo tėviškių – Šveicarijos ir Lietuvos.
