Futbolo paslapčių išvyko mokytis į Ispaniją

Lengva nebuvo, bet pasiryžo

Prieš pa­si­ne­riant į po­kalbį su Dei­vy­du pir­miau­sia bu­vo smal­su su­si­pa­žin­ti su jo tėve­liais – As­ta ir Eval­du Ma­čiui­čiais. Juk būtent jie dėl sūnaus ry­žo­si pa­lik­ti gy­ve­nimą Lie­tu­vo­je ir pra­dėti naują Bar­se­lo­no­je.

Tiek As­ta, tiek Eval­das ne­slėpė, jog priim­ti spren­dimą per­si­kel­ti į Is­pa­niją ne­bu­vo leng­va. Šei­mai pri­reikė dau­gybės po­kal­bių, pa­svars­tymų.

„Pasvėrė­me vi­sus pliu­sus ir mi­nu­sus. Pas­tarųjų įžvelgė­me ma­žiau. Tie­siog ne­galė­jo­me vėjais pa­leis­ti Dei­vy­do iš­ko­vo­tos ga­li­mybės mo­ky­tis FC „Bar­ce­lo­na“ fut­bo­lo mo­kyk­lo­je.

Juk tam, kad jis ten pa­kliūtų, reikė­jo įveikti su­dėtingą at­ranką. Su­vokė­me, kad toks šan­sas ga­li dau­giau ne­pa­si­tai­ky­ti, todėl vie­nin­gai nu­tarė­me kel­ti spar­nus. Dėl sūnaus sva­jonės ne­pa­bi­jo­jo­me sa­vo gy­ve­nimą pa­keis­ti iš 
esmės“, – pa­sa­ko­jo Ma­čiui­čiai.

Va­sa­ros pa­bai­go­je bu­vo ly­giai me­tai, kai plun­giš­kių šei­ma gy­ve­nimą ku­ria Bar­se­lo­no­je. Tie­sa, čia jie per­si­kėlė ne iš Plungės, o iš Vil­niaus, į kurį taip pat bu­vo at­vedęs Dei­vy­das ir jo did­žiu­lis no­ras to­bulė­ti kaip fut­bo­li­nin­kui.

Nors Ma­čiui­čiai prie po­ky­čių pri­pratę, svarstė­me, kad, ko ge­ro, ne­bu­vo pa­pras­ta įsit­vir­tin­ti sve­čio­je ša­ly­je, ras­ti dar­bus, įsi­lie­ti į vi­sai ki­tokį gy­ve­ni­mo ritmą. Ta­čiau Eval­das tai pa­neigė. Anot jo, jiems vi­sai ne­blo­gai čia se­ka­si. Esą net bai­gia pri­pras­ti prie ge­ro­kai lėtes­nio – is­pa­niš­ko – gy­ve­ni­mo tem­po. „Juk pas juos vi­sa­da „ma­ña­na“ (ry­toj – aut.)“, – juokė­si vy­ras.

Gal­vos skaus­mu ne­ta­po ir dar­bo paieš­kos. As­ta tęsia darbą tarp­tau­tinė­je kom­pa­ni­jo­je, su­tei­ku­sio­je ga­li­mybę dirb­ti iš namų, o Eval­das įsidarbino as­me­ni­niu tre­ne­riu spor­to klu­be, kuo už­siėmė ir gy­ven­da­mas Lie­tu­vo­je. Plun­giš­kio tei­gi­mu, šis dar­bas – la­bai pa­lan­kus, nes ga­li pa­ts pla­nuo­ti sa­vo dar­bo gra­fiką. O tai itin svar­bu au­gi­nant jaunąjį fut­bo­li­ninką, kurį rei­kia nu­vež­ti į tre­ni­ruo­tes ir var­žy­bas, par­vež­ti iš jų. Ant tėčio pe­čių – ir ki­ti rūpes­čiai, su­si­ję su Dei­vy­do tre­ni­ruotė­mis.

Išskiria kaip lyderį

Lais­vu lai­ku šei­ma sten­gia­si pa­si­mo­ky­ti is­panų kal­bos. „Vis­kas da­ro­ma dėl sūnaus. Kol Dei­vy­das turės ga­li­mybę mo­ky­tis aukš­čiau­sio ly­gio fut­bo­lo mo­kyk­lo­se, tik­rai ne­ke­ti­na­me iš čia nie­kur vyk­ti. Tad iš­mok­ti kalbą – pra­var­tu. Bus dar pa­pras­čiau gy­ven­ti“, – įsi­ti­kinęs Eval­das.

Ka­dan­gi did­žiau­sias vaid­muo, rūpi­nan­tis jau­no­jo fut­bo­li­nin­ko to­bulė­ji­mu, ten­ka būtent šei­mos gal­vai, ne­nuos­ta­bu, kad ir su Dei­vy­do tre­ne­riais dau­giau­sia bend­rau­ja jis. Tad bu­vo įdo­mu su­ži­no­ti, kaip šie at­si­lie­pia apie de­vyn­metį lie­tuvį fut­bo­li­ninką. Ber­niu­ko tėtis ne­slėpė, kad sūnus tre­ne­rių yra itin tei­gia­mai cha­rak­te­ri­zuo­ja­mas.

Jie lie­tuvį net išs­ki­ria kaip vieną iš ko­man­dos ly­de­rių. Esą ypač ak­cen­tuo­ja­ma ber­niu­ko dis­cip­li­na tre­ni­ruo­čių me­tu, pa­brėžia­mas ne­pap­ras­tai di­de­lis no­ras bei už­si­de­gi­mas spor­tuo­ti ir dirb­ti. Pas­te­bi­mas ir ta­len­tas val­dy­ti ka­muolį bei fut­bo­lo su­vo­ki­mas.
„Tik­riau­siai vi­siems tėvams at­ro­do, kad jų vai­kas yra pa­ts ta­len­tin­giau­sias. Taip ma­no­me ir mes. Širdį glos­to, kad sūnui taip se­ka­si, kad jis bu­vo pa­stebė­tas ir yra ver­ti­na­mas. Todėl su žmo­na esa­me nu­sprendę da­ry­ti viską, kas yra mūsų ga­lio­je, kad tik Dei­vy­das turėtų ge­riau­sias sąly­gas siek­ti sa­vo sva­jonės“, – sūnaus pa­si­se­ki­mu džiaugė­si plun­giš­kis.

Vy­ras ne­slėpė, kad iki šiol jiems sun­ku su­vok­ti, kas iš tiesų vyks­ta: kad jie – Bar­se­lo­no­je, kad vai­kas žaid­žia vie­no­je iš ge­riau­sių fut­bo­lo mo­kyklų pa­sau­ly­je.
Šei­ma did­žiuo­ja­si sa­vo vy­resnė­liu, ku­ris – pir­mas rim­tas spor­ti­nin­kas šei­mo­je. Nors mo­kyk­los ir stu­dijų lai­kas Eval­das lankė leng­vo­sios at­le­ti­kos tre­ni­ruo­tes, bet iki pro­fe­sio­na­laus spor­ti­nin­ko, kaip pa­ts sa­ko, neu­žau­go. O As­ta iš­vis su spor­tu ne­drau­gau­ja. Mo­te­ris la­biau lin­kus į me­nus ir mu­ziką.

Ma­čiui­čiai įsi­ti­kinę, kad iš šei­mos jaunė­lio – ke­tur­me­čio Ti­to – spor­ti­nin­kas taip pat nei­šaugs. Ber­niu­kas jau da­bar kar­to­ja, kad ne­ža­da spor­tuo­ti. „Ti­tas – vi­siš­ka bro­lio prie­šin­gybė. Ne­si­do­mi nei fut­bo­lu, nei ko­kia ki­ta spor­to ša­ka, ir kol kas mėgau­ja­si vai­kys­te – pie­šia, žaid­žia ir sa­vo su­kur­tais pa­sa­ko­ji­mais bei links­mu cha­rak­te­riu pa­lai­ko gerą nuo­taiką na­muo­se“, – kalbė­jo su­tuok­ti­niai.

Su futbolu – nuo trejų

O štai Deivydas tiesiog gyvena sportu. Tiksliau – futbolu, kuriuo jis susižavėjo, kai, būdamas dar visai mažiukas, pamatė pirmąsias rungtynes. Nuo tada berniuko galvelėje ir širdelėje kirba vienintelė mintis bei svajonė – tapti vienu geriausių futbolo žaidėjų. Tačiau apie viską – nuo pradžių tiesiai iš devynmečio lūpų.

– Deivydai, papasakok apie pirmąją savo pažintį su futbolu.

– Iš tikrųjų net pats nebeprisimenu. Ko gero, viskas prasidėjo nuo to, kai mano dėmesį patraukė futbolo rungtynės. Tuomet buvau dar visai mažas. Jei gerai atsimenu, tai buvo Pasaulio čempionatas. Mane labai „užkabino“ tas visas veiksmas futbolo aikštėje, lakstantys žaidėjai ir visa kita. Nė pats nepajutau, kaip įtraukė. Tada ir nusprendžiau – noriu būti futbolininku.

Į pirmą treniruotę mane tėveliai nuvedė, kai buvau trejų, bet rimčiau jas lankyti pradėjau po poros metų. Tai buvo Plungėje. Vėliau, kai buvau šešerių, išsikraustėme į Vilnių. Lankiau „Milan Academy Vilnius“ (dabartinė „Talentų futbolo akademija“ – aut.), o po to – „Žalgiriečio“ futbolo mokyklą.

– O kodėl futbolas, o ne, pavyzdžiui, lietuvių pamėgtas krepšinis?

– Viskas labai paprasta – tiesiog man patinka žaisti kojom. Be to, nuo mažų dienų mėgau spardyti kamuolį, jį valdyti, žongliruoti, spirti į vartus.

– Šiuo metu futbolo paslapčių mokaisi Barselonoje, visame pasaulyje žinomoje ir pripažintoje mokykloje. Kokie įspūdžiai užplūdo pirmąkart pravėrus jos duris?

– Aš labai jaudinausi, bet kartu ir be galo džiaugiausi, kad patekau į šią futbolo mokyklą. Didelį įspūdį padarė visa treniruočių bazė ir jos dydis. Mano svajonė buvo žaisti ir treniruotis ten, kur tą daro futbolo žvaigždės. Ir dabar turiu tokią galimybę treniruotis ir žaisti toje pačioje bazėje, kur tai daro „Barcelona“ futbolo komandos žaidėjai.

– Ar daug laiko per savaitę skiri treniruotėms, kitai veiklai, susijusiai su futbolu?

– Treniruojuosi kasdien. Paprastomis dienomis lankau futbolą bei atlieku fizinio rengimo treniruotes namie su tėčiu, o savaitgaliais dalyvauju varžybose. Ž̌aidžiu futbolo klubo „Barcelona Escola“ bei vietinio miestelio „Sitges“ komandose.

– Ką įvardytum didžiausiu savo pasiekimu?

– Man pats didžiausias pasiekimas buvo įveikti „Barcelona Escola“ bandymus ir patekti į šią mokyklą. Dar vienas iš įsimintiniausių pasiekimų – praėjusiais metais per vienas „Barcelona Escola“ komandos rungtynes pavyko įmušti keturis įvarčius.

– Minėjai, kad tėveliai tave labai palaiko žengiant futbolininko keliu. O ar turi mėgstamiausią futbolininką?

– Žinoma. Tai – Lionelis Mesis. Man jis – pavyzdys ir didžiausias įkvėpėjas, nes yra geriausias pasaulio futbolininkas ir „Barcelona“ žaidėjas. Beje, praėjusiais metais man pavyko su juo nusifotografuoti ir paspausti ranką. Neįsivaizduojate, koks tai geras jausmas. Iš arti mačiau ir kitus „Barcelona“ žaidėjus – Luisą Suarezą ir Ansu Fati.

– Ispanijoje su šeima gyvenai šiek tiek daugiau nei metus. Ar jau spėjai čia apsiprasti? Kaip sekasi bendrauti su bendraamžiais?

– Pirmaisiais metais buvo labai sunku susikalbėti, nes nemokėjau nei ispaniškai, nei kataloniškai. Buvo gana sudėtinga, nes nesupratau, ką man sako ir mokytojai bei treneriai. Kalbos barjeras trukdė jų kažko paklausti ar kažką pačiam pasakyti. Bet dabar jau pramokau kalbą ir yra daug lengviau. Tikiu, kad kiekvienais metais bus vis geriau.

– Tėvelis užsiminė apie iššūkius, su kuriais tau tenka susidurti. Papasakok apie juos.

– Didžiausias iššūkis buvo išmokti kalbą, taip pat įrodyti komandos draugams ir treneriams, kad moku gerai žaistii, nes futbolą čia gerai žaidžia visi.

– O kaip kiti tavo pomėgiai?

– Niekada nebuvau suabejojęs ir visada buvau ištikimas futbolui, tačiau tai nereiškia, kad neturiu kitų pomėgių. Patinka laisvu laiku dainuoti. Lankydamas darželį Plungėje net dalyvavau dainų konkurse. O ateityje norėčiau išmokti groti pianinu bei gitara. Viskas suderinama.

– Ką norėtum perduoti savo bendraamžiams ar tiems, kurie galbūt kažko labai nori, bet nedrįsta to siekti?

– Iš tikrųjų noriu paskatinti visus vaikus tikėti savimi ir savo svajonėmis bei jų atkakliai siekti. Aš esu pavyzdys, kad nėra nieko neįmanomo. O besidominčius futbolu ar tuo, kaip man sekasi, kviečius sekti mano profilį instagrame @Deivydas_11. Čia dalinuosi geriausiomis savo dienos akimirkomis bei vaizdo įrašais, kaip sportuoju. Šiuo metu jau turiu per 3 000 sekėjų. Būtų smagu dar labiau praplėsti jų ratą, susirasti naujų bendraminčių, bičiulių.