Geriausias atlygis – pakeisti gyvūnų likimai

Rūtos LAUR­NAI­TIENĖS nuo­trau­ka
J. Juk­ne­vi­čiūtė-Do­mar­kienė džiau­gia­si galė­da­ma pa­dėti be­glo­biams gyvū­nams: „Tai ma­no šir­dies ke­lias“
Jau me­tus Plungės gatvė­se ras­ti ar iš ne­sve­tin­gais ta­pu­sių namų at­vež­ti gyvū­nai pa­stogę, meilę ir ši­lumą ran­da „Plungės pri­glaus­tu­kuo­se“. Suau­gu­sios katės ir ka­čiu­kai, did­žiu­liai vilk­šu­niai ir ma­žy­čiai šu­niu­kai daž­nai čia neuž­sibū­na – per tuos me­tus nau­ji na­mai ras­ti gal pu­sant­ro šim­to anks­čiau ne­mylėtų, ne­rei­ka­lin­gais ta­pu­sių ke­tur­kojų. Prieg­laudą be­glo­biams gyvū­nams įkūru­si ir kar­tu su būre­liu sa­va­no­rių jo­je be at­ly­gio triū­san­ti Jur­gi­ta Juk­ne­vi­čiūtė-Do­mar­kienė sa­ko, jog did­žiau­sias at­ly­gis jai – pa­keis­ti gyvūnų li­ki­mai.



Šal­tos sie­nos tam­pa jau­kiais na­mais

Rak­tus nuo Sa­vi­val­dybės gyvūnų prie­glau­dai skirtų pa­talpų „Plungės pri­glaus­tukų“ įkūrėja ga­vo pra­ėju­sių metų rugsėjį. J. Juk­ne­vi­čiūtė-Do­mar­kienė džiau­gia­si, kad į nie­kam ne­rei­ka­lingų gyvūnų pro­blemą jaut­riai pa­žiūrė­jo sa­vi­val­dybės me­ras Aud­rius Kli­šo­nis, pa­ts ir pa­si­ūlęs pa­to­gią vietą prie­glau­dai, rūpinę­sis šiuo rei­ka­lu nuo pat tos aki­mir­kos, kai tik gyvūnų mylė­to­jai pa­si­beldė į jo ka­bi­ne­to du­ris.
Ta­čiau pa­gal pa­nau­dos su­tartį už sim­bo­linę nuo­mos kainą su­teik­tos pa­tal­pos bu­vo „pli­kos“ ir šal­tos: skir­tin­go­se pa­tal­po­se reikė­jo įsi­ves­ti šil­dymą, su­si­tvar­ky­ti san­tech­niką, įreng­ti ap­tva­rus, nar­vus gyvū­nams, pa­si­keis­ti du­ris, įsi­gy­ti skal­byklę, ša­lia įreng­ti šunų ved­žio­ji­mo aikš­telę.
Daug darbų per me­tus jau pa­da­ry­ta, ki­ti tęsia­mi iki šiol. Ir už tai, kad prie­glau­da šiltė­ja ir yra vis la­biau pri­tai­ko­ma gyvū­nams, mo­te­ris sa­ko esan­ti dėkin­ga vi­siems ge­ros va­lios žmonėms. Jie čia lai­ko­miems šu­nims ir ka­ti­nams at­ve­ža nu­pirkę mais­to, iš jų suau­kotų lėšų gyvū­nai yra pri­žiū­ri­mi, ste­ri­li­zuo­ja­mi, mai­ti­na­mi, prie­glau­da ga­li su­si­mokė­ti už elektrą ir van­denį, pa­si­ge­rin­ti buitį.
Ir ant­ra­dienį, kai lankėmės „Plungės pri­glaus­tu­kuo­se“, čia triūsė vie­nos įmonės dar­bi­nin­kai.  Pa­va­sarį šil­dy­mas bu­vo įves­tas į pa­grin­dinį įstai­gos pa­statą, ta­čiau per me­tus prie­glau­da iš­siplėtė ir da­lis gyvūnų, lai­komų pa­tal­po­se ga­ra­že ir tre­čia­ja­me pa­sta­te, žiemą šaltų. Tad prie­glau­dos va­dovė pa­skelbė ren­kan­ti pi­ni­gus ir ki­toms šil­dy­mo sis­te­moms įreng­ti. Į kvie­timą au­ko­ti at­si­liepė daug žmo­nių, tad gal pusė su­mos įstai­ga jau tu­ri. Li­ku­sius tūkstan­čius, kaip ti­ki­si, su­rinks iš gy­ven­tojų įstai­gai ski­ria­mo pa­jamų mo­kes­čio.
J. Juk­ne­vi­čiūtė-Do­mar­kienė džiau­gia­si pa­ra­mos su­lau­kian­ti ne tik iš pa­vie­nių žmo­nių, bet ir iš įmo­nių. Ne­se­niai su­ge­do skal­bi­mo ma­ši­na – ge­ra­da­riai tuoj pa­do­va­no­jo kitą, o kai ku­rios įmonės, į ku­rias pa­gal­bos krei­pia­ma­si, at­si­sa­ko im­ti at­lygį už pa­da­rytą darbą, lie­ka su­mokė­ti tik už su­nau­do­tas med­žia­gas, ar­ba pri­tai­ko nuo­laidų. Mo­te­ris ge­ru mi­ni plun­giš­kio vers­li­nin­ko Vy­gan­do Iva­naus­ko šeimą. Esą jis ne tik tai­ko nuo­lai­das už įmonės darbą, bet vi­sa šei­ma yra įsit­rau­ku­si ir re­mia prie­glau­dos veiklą.


Di­de­lis rams­tis – sa­va­no­riai

Ant­ra­dienį, kai lankėmės „Plungės pri­glaus­tu­kuo­se“ ir pri­sėdo­me pa­si­kalbė­ti su va­do­ve, pa­bėgio­ti į lauką sa­va­norė Da­lia vieną po ki­to vedė šu­ne­lius. Mo­te­ris juokė­si, jog šis ry­tas toks, kad kai ku­riems au­gin­ti­niams jau ir ba­tai pra­verstų – ne­reikėtų ant pa­ba­lu­sios žolės stryk­čio­ti. Vie­to­je ne­nus­tygs­tan­tys am­siai, praei­da­mi pro 
J. Juk­ne­vi­čiūtę-Do­mar­kienę, tai ranką jai lyž­telė­da­vo, tai pul­da­vo į glėbį, tai balsą pa­ro­dy­da­vo, taip reikš­da­mi pri­si­ri­šimą ir meilę. O vie­na vie­to­je ne­nus­tygs­tan­ti šu­nytė strykt ir įsi­taisė ant žur­na­listės ke­lių.
„Da­bar jau gau­sit vež­tis“, – nu­si­juokė Da­lia.
Ji čia ne vie­nin­telė plun­giškė, sa­vo laisvą laiką pa­ski­rian­ti be­glo­biams šu­nims. Kol lau­kan išėję šu­ne­liai įkvėpė gry­no oro, ki­ta sa­va­norė po nak­ties šva­ri­no jų nar­vus, pri­dėjo mais­to, kad at­gal grįžę am­siai vėl jaustų­si pa­to­giai ir būtų sotūs. Dar ki­ti čia sa­va­no­riau­jan­tys plun­giš­kiai rūpi­na­si skal­bi­mu, bend­rau­ja ir viską ap­ro­do nau­jo šei­mos na­rio at­va­žia­vu­siems žmonėms.
„Plungės pri­glaus­tu­kuo­se“ šiuo me­tu sa­va­no­riau­ja gal 16 žmo­nių – ir vi­du­ti­nio am­žiaus,  ir paaug­lių, ir jau pen­si­nio am­žiaus su­lau­ku­sių. Di­rek­torė sa­ko, kad šu­niu­kus pa­ved­žio­ti ver­žia­si net dvy­li­ka­me­čiai, try­li­ka­me­čiai, ta­čiau ke­tur­ko­jai pa­ti­ki­mi tik še­šio­li­kos metų su­lau­ku­siems jau­nuo­liams. Ži­no­ma, šu­nis pa­ved­žio­ti, su jais pa­bend­rau­ti ga­li ir vai­kai, ta­čiau tu­ri at­vyk­ti kar­tu su sa­vo tėvais.
Sa­va­no­riai ne tik gyvūnų prie­žiū­ra rūpi­na­si, bet ir kar­tu ren­ka nau­jai at­vež­tiems be­vard­žiams šu­ne­liams ir ka­čiu­kams var­dus. Za­fy­ra, Gri­kis, Dra­ko­nas, Žiedė, Bel­la, Per­si­kutė, Mei­lutė, Spur­ga – tai tik da­lis esamų ar bu­vu­sių prie­glau­dos gy­ven­tojų vardų. Gyvūnų čia ne vie­nas ir ne du, tad galą gau­tum, kol pa­ts vie­nas su­gal­vo­tum, kaip juos šauk­ti.


„Tai ma­no šir­dies ke­lias“

Įstai­gos va­dovė džiau­gia­si, kad yra kas jai gelbė­ja prie­glau­do­je. Juk kiek­vie­no at­ėju­sio­jo, kaip ir jos, dar­bas sa­va­no­riš­kas, tad iš kur ki­tur gautų pa­gal­bi­ninkų. Pa­ti J. Juk­ne­vi­čiūtė-Do­mar­kienė prie­glau­do­je pra­leid­žia visą laisvą laiką, kai ne­dir­ba nuo­la­ti­nio par­davė­jos dar­bo.
„Kar­tais atei­nu 8-tą ry­to ir grįžtu va­ka­re 11-tą“, – at­vi­rau­ja mo­te­ris. Bet ne­si­skund­žia. Tik sa­ko, jog kar­tais dėme­sio pri­trūksta jos pa­čios na­muo­se lai­ko­miems ke­tu­riems šu­nims.
O kad turės gyvūnų prie­glaudą, mo­te­ris sa­ko ži­no­ju­si jau se­niai. To­kia min­tis neat­si­ra­do vieną rytą nu­bu­dus. Nuo vai­kystės mylė­jo am­sius, vi­si kai­mynų šu­nys pas ją at­bėgda­vo. Ir štai at­ėjo me­tas, kai ga­li su­vargė­lius ke­tur­ko­jus pri­glaus­ti, pa­dėti su­ras­ti jiems nau­jus na­mus. „Tai ma­no šir­dies ke­lias“, – sa­ko gyvūnų mylė­to­ja.
Ją pa­lai­ko ir su­tuok­ti­nis. Plun­giškė pa­sa­ko­ja, kad šis juo­kau­ja, jog grįžęs iš už­sie­nio, kur dir­ba, sa­vii­zo­lia­ci­jos ad­resą galėtų nu­ro­dy­ti jau ne namų, o Sa­lantų gatvės. Juk vis tiek čia daug lai­ko pra­leid­žia kal­da­mas, tai­sy­da­mas, tvar­ky­da­mas.


Šei­mas dau­giau­sia at­ren­ka „pa­gal jausmą“

„Plungės pri­glaus­tukų“ feis­bu­ko pa­sky­ro­je – de­šim­tys is­to­rijų, kaip Sa­lantų gatvė­je kurį laiką glaudę­si šu­nys ir ka­ti­nai su­ran­da nau­jus na­mus. So­cia­li­nia­me tink­le da­li­ja­ma­si nuo­trau­ko­mis su naujų šei­mi­ninkų glėby­je jau­kiai įsi­tai­siu­siais murk­liais ir am­siais.
To­kios nuo­trau­kos plun­giš­kei glos­to širdį. Sa­ko, to­kiais mo­men­tais su­pran­tan­ti, dėl ko vi­sas šis dar­bas. J. Juk­ne­vi­čiūtė-Do­mar­kienė ži­no tiek jau iš­ke­lia­vu­sių, tiek prie­glau­do­je te­be­san­čių au­gin­ti­nių is­to­ri­jas, do­mi­si, kaip jiems se­ka­si nau­juo­se na­muo­se. Jų lai­min­gi li­ki­mai su­gulę dvie­juo­se nuo­traukų al­bu­muo­se.
Bet gyvūnų mylė­to­ja pa­ti­ki­na, kad ne kiek­vie­nas, už­si­norėjęs „fai­no“ šuns ar ka­ti­no, būti­nai jį gau­na. Nau­ji na­mai pri­glaus­tu­kams pa­ren­ka­mi la­bai at­sa­kin­gai.
„Daž­niau­siai šei­mos at­ren­ka­mos tie­siog pa­gal jausmą. Tu tie­siog jau­ti, mylės tas žmo­gus gyvūną, jo tik­rai no­ri ar ne. Ži­no­ma, žiū­ri­me ir į lai­ky­mo sąly­gas. Ir jo­kiu būdu šuns nea­ti­duo­dam pri­riš­ti prie būdos. Vi­si gyvū­nai no­ri būti ša­lia žmo­gaus, bend­rau­ti su juos. Būna, jog žmonės sa­ko: la­bai norė­čiau to ka­tinė­lio, bet man to­li va­žiuo­ti. To­kiam ir ne­duo­tum.  Nes jei­gu aš norė­čiau turė­ti šu­niuką ir ka­čiuką, bet kur nu­va­žiuo­čiau jo pa­siim­ti, su juo su­si­pa­žin­ti. Dau­ge­lis taip ir da­ro“, – pa­sa­ko­ja gyvūnų globė­ja.
Bu­vo ke­li at­ve­jai, kai iš­si­vež­ti gyvū­nai bu­vo grąžin­ti. Tie­siog žmonės tikė­jo­si ne to, ne­galė­jo jiems skir­ti daug lai­ko. Bet daž­niau­siai į „Plungės pri­gla­su­tu­kus“ at­va­žiuo­ja su­pran­tan­tys, jog au­gin­tinį pa­sii­ma vi­sam gy­ve­ni­mui, ir yra pa­si­ryžę su mei­le jį au­gin­ti.
Prieg­lau­da tu­ri ir to­kių pri­gla­su­tukų, ku­rie čia, ma­tyt, gy­vens vi­sa­da. Ak­li, li­go­ti šu­ne­liai ar ka­tinė­liai nau­jus šei­mi­nin­kus re­tai su­do­mi­na. Vi­si daž­niau­siai no­ri svei­ko, ak­ty­vaus au­gin­ti­nio.


Nie­kie­no „pa­mes­tu­kai“

Daž­niau­siai į Sa­lantų gatvės be­glo­bių gyvūnų na­mus pa­ten­kan­tys gyvū­nai būna pik­ti, ag­re­syvūs ar įbau­gin­ti. Ta­čiau čia pa­buvę, pa­matę, kad gaus dau­giau nei du­benį ėde­sio, bet ir rūpestį, meilę, pa­si­kei­čia, tam­pa drau­giš­ki, lipšnūs.
„Tik pa­ban­dyk at­va­žiavęs pas Za­fyrą neu­žei­ti – tuoj žiūrės liūd­nom akelėm per langą“, – šyp­so­si J. Juk­ne­vi­čiūtė-Do­mar­kienė.
Vaikš­tant pro prie­glaudą, dau­ge­lis šunų net pirmą sykį ma­tomą žmogų pa­si­tin­ka drau­giš­ku, vil­ties ku­pi­nu žvilgs­niu. Ta­čiau yra vie­nas šu­ne­lis, ku­rio nie­kaip ne­pri­si­jau­ki­na nei sa­va­no­riai, nei pa­ti prie­glau­dos va­dovė. Vi­sa­da ap­lo­ja atei­vius, vi­sa­da pik­tas, net iš­va­ly­ti jo narvą sa­va­no­riams yra ne­men­kas iššū­kis.
Ta­čiau dėl to­kio au­gin­ti­nio el­ge­sio mo­te­ris ne­si­ste­bi. Į prie­glaudą pa­ten­ka daug anks­tes­nių šei­mi­ninkų ne­mylėtų ir ne­žiūrėtų šunų ir ka­tinų. Ne vi­sus pa­vyks­ta grei­tai nu­glos­ty­ti.
Daž­nai būna, kad žmonės at­ve­ža visą vadą ka­čiukų ir pa­sa­ko­ja, kad ra­do juos pri­kly­du­sius. Ar­ba at­va­žiavę gyvūną ko­ne nu­me­ta, sa­ky­da­mi, kad „jums pri­klau­so pa­si­rūpin­ti, toks jūsų dar­bas“. Kai ku­rie prie­glau­dos du­ris už­ve­ria su aša­ro­mis aky­se – nors ne­pri­si­pažįs­ta, ma­tyt, at­ve­ža pa­lik­ti sa­vo au­gin­tinį, nes dėl kaž­ko­kių prie­žas­čių ne­be­ga­li juo rūpin­tis pa­tys.
„Ma­no dar­bas nėra nei smerk­ti, nei tei­sin­ti. Jei ga­liu pa­dėti, pa­de­du“, – sa­ko J. Juk­ne­vi­čiūtė-Do­mar­kienė, įkūru­si prie­glaudą tiems, ku­rių nie­kam ne­be­rei­kia, ir su­tei­kian­ti ant­rą šansą tap­ti my­li­mais šei­mos na­riais.