Naujausios
Į akį krito šokiuose
Pirmąkart Vanda ir Valius vienas kitą pamatė šokiuose. Kaip dabar su šypsena prisimena alsėdiškė, Valius tada buvo aukštas ir sportiškas mokytojas su aukštuoju išsilavinimu (mokytojai tada buvo ypatingai gerbiami), o netekėjusių merginų ir kaime, ir tarp mokytojų daug buvo. Kai jiedu ėmė draugauti, kilo nepasitenkinimas. Mat Vanda buvo baigusi tik Rietavo žemės ūkio technikumą, dirbo kolūkyje agronome. Net apkalbos sklido, kad ji invalidė. Antrokę ją taip sudaužė žydšaudžiai, kad ji keletą mėnesių praleido Klaipėdos ligoninėje. „Pamenu, vaikas būdama, vos pamačiusi vyrą su šautuvu, imdavau drebėti iš baimės. Taip įgavau širdies ydą, o laikui einant ir kitos širdies ligos prisidėjo“, – giliai atsiduso moteris.
Kai susipažino su būsimu sutuoktiniu, Vanda buvo 22-ejų, Valius – 25-erių, atvykęs dirbti į Alsėdžius iš Mažeikių.
„Mylėjom labai vienas kitą, abu buvom visai neturtingi, nieko neturėjom, todėl kolūkis 1963 metais iškėlė mums tokias dideles, parodomąsias vestuves. Piršlys buvo tuometis apylinkės pirmininkas Jonas Rajeckas. Vestuvės lapkrity, šlapdriba, vėjas, audra.
Toks ir mūsų gyvenimas buvo – audringas. Ypač, kai ir aš pradėjau dirbti mokykloje.“
Pragaras mokykloje
Keletą kartų V. Balandienė pakartojo, kad darbas mokykloje buvo pragaras, nes jų šeima visąlaik gyveno jusdama kvėpavimą į nugarą. Buvo darbuotojų, kurie pranešinėdavo sovietiniam saugumui apie kiekvieną įvykį mokykloje. Gal dėl to ir jų pirmagimis neišgyveno – gimė per anksti, o tada medicina dar nebuvo tiek pažengusi kaip dabar.
Moteris iš pradžių dirbo prailgintos dienos grupėje ir kartu studijavo Pedagoginiame institute, tad netrukus gavo auklėjamąją klasę. Jos auklėtiniai dabar – 70-mečiai, neseniai buvo suvažiavę susitikti.
Pirmas 10-metis mokykloje buvo ypač sunkus. V. Balandis dirbo direktoriaus pavaduotoju. Daug politikos buvo mokykloje, prisimena moteris. 1964 m. pradėjus vyrui direktoriauti, tapo dar sunkiau, mat buvo žmonių, norėjusių tos vietos. Balandžių šeimai reikėdavo aiškintis, teisintis, gintis nuo įvairiausių kaltinimų. Viskas buvo išviešinta: Vandos giminėje buvo kunigų, dėdė nukankintas Rainiuose... Bet šeimą gelbėjo tai, kad moters tėvai Emilija ir Pranas Kareivos vokiečių okupacijos metais gelbėjo žydus.
„Mokykla juk gyvas organizmas, vaikai reaguoja į įvykius šalyje. Po Brežnevo mirties 7-okės pionierės viešai suplėšė tarybinį simbolį – kaklaraiščius. Valius kaip direktorius su jomis pakalbėjo, kad taip daryti nedera. Už dviejų dienų kvietė saugumas: kodėl pats kalbi su mokiniais? Ar žinai, kur baltos meškos? O mes du mažus vaikus auginam, Rigondą ir Ovidijų, pametinukus... Kitas įvykis: kažkoks mokinys iškėlė vėliavą. Čia jau stipriai kliuvo. Klausinėjo – ar žinai, kur dirbi? Viską iškart pranešdavo – gal kolegos, gal mokiniai, užverbuoti saugumo. 1980 metais jau savo tris vaikus turėjom. Alsėdiškiai krepšininkai gavo garbės raštus, juos pakabinom prie salės. O per mokyklos šokius kažkas Lenino atvaizdus užbraižė. Pirmadienį susikvietė vyras visus mokinius į salę aiškintis įvykį. Tada vėl kvietė saugumas, vėl grasinimai išvežti, kalėjiman uždaryti... Ir taip gal 10 kartų buvo. Sėdim namie po tokių iškvietimų, laukiam sprendimo: išveš ar ne? Mano tėvas buvo prisakęs visų saugotis, tik anekdotus pasakoti kitiems ir tik apie antrą galą...“
„Neklausiau nurodymų, gyniau mokinius ir šeimą“
Kas mokėsi pas mokytoją V. Balandienę, atsimena jos griežtą, bet teisingą žodį, tvarką pamokų metu, aiškią kalbą. Stebėtinai daug energijos ir laiko ji skirdavo mokiniams, veždavo į olimpiadas, konkursus. Bet politika ar pavydas ir čia bandė kišti koją. Jai buvo kolegių pasakyta, kad vežtų tik komjaunuolius, o ne tuos, kurie eina į bažnyčią. Moteris principingai gynė savo poziciją skatinti geriausius mokinius, o ne silpnesnius, bet lojalius sovietinei sistemai. Mokytojai rūpėjo, kokie žmonės tie vaikai. Viena iš geriausiųjų – Loreta Armalytė – nuėjo vienuolystės keliu ir sėkmingai tęsė mokslus Italijoje.
Prisiminė mokytoja išvyką į užsienį, kur nusipirko kilimą ir jau po kelių dienų saugumas išsikvietęs tardė, kaip ji drįso išsikeisti daugiau pinigų, negu leista, ir gabenti į savo šalį kontrabandą. Apsigynė įrodinėdama, kad labai pigus tas kilimas buvo...
„Kiek kainuoja širdžiai tie dalykai, kiek tėvai kentėjo – juk viską mačiau. Jei būčiau ne vadovo žmona, būtų man blogai pasibaigę“, – prisimindama kolegų išdavystes, kalbėjo V. Balandienė.
Visada ji būdavo mokinių, kuriuos švelniai vadina vaikais, pusėje. Giliam sovietmety mokiniai dirbdavo kolūkyje, tad ji ir pati eidavo į kolūkį, tikrindavo dokumentus ir žiūrėdavo, kad vaikams būtų paskaičiuotas teisingas atlyginimas. „Visada ėjau už vaikus. Pati buvau persekiojama, todėl užjaučiau visus tokius.“
Nuoskaudą mokytoja patyrė net išaušus Sąjūdžio laikams. Privatizuojant butus bendrabutyje, mokyklos direktoriaus šeimai buvo neleista to padaryti. Tik po kelerių metų galėjo jį išsipirkti, kai jų ginti, pamatęs neteisybę, stojo tuometis Plungės rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Stanislovas Tutlys.
Tėvai – pasaulio tautų teisuoliai
Su meile V. Balandienė prisimena savo mamą ir tėvuką, kurie buvo jai ne tik Vandos, bet ir Elenos vardą davę, krikštydami bažnyčioje. Bet valdžios įstaiga užregistravo tik Vandos vardą ir kai reikėjo eiti į mokyklą, tik tada pamatė tėvai, kad ji dokumentuose ne Elytė, kaip visi šaukė. Bažnytiniai metrikai dingo. Taip ji ir liko Vanda, nors pačių artimiausių yra Elyte vadinama. Jai pačiai šis vardas daug artimesnis, mielesnis širdžiai. Tik kai apsipykdavo, sako, tada ji vyrui Vanda tapdavo.
Vandos tėvas buvo gabus vitražistas, menininkas, o mamos mergautinė pavardė buvo Kusaitė, jos brolis Kusa prasidėjus karui žiauriai nukankintas Rainiuose. Tėvai Emilija ir Pranas Kareivos 1997 m. pripažinti pasaulio tautų teisuoliais už žydų gelbėjimą, 2018 m. apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Vanda buvo dar visai mažytė, dvejų metukų, kai su tėvų sodyboje besislapstančiomis žydaitėmis netikėtai turėjo slėptis po virtuvės grindimis ir ten tyliai sėdėti gal šešetą valandų. Užspaudusi Vandai burną, kad neklyktų ir jų neišduotų, tamsiaplaukė žydaitė išvykus baltaraiščiams iš rūsio išlindo jau baltais plaukais – pražilo iš įtampos. Vanda nedvejoja – jei būtų jas užtikę, būtų visus sušaudę. Bet viskas baigėsi gerai. Nors tėvelį vėliau įskundė samdinė, bet jis spėjo išvežti žydaites ir paslėpti pas dėdę kunigą.
Prieš 10 metų V. Balandienė buvo pakviesta į jai skirtą spektaklį Plungės kultūros centre, pavadintą „Mergaitės likimas“. Jį sukūrė perkusininkas Arkadijus Gotesmanas ir saksofonininkas Petras Vyšniauskas.
Iš kur tiek energijos?
Abu Balandžiai Alsėdžių vidurinėje mokykloje dirbo ilgai. V. Balandis – 48-erius metus, iš kurių direktoriumi – 37-erius. V. Balandienės darbo stažas – 53 metai. Baigusi Rietavo žemės ūkio technikumą, 3-ejus metus dirbo kolūkyje, likusius 50 – mokykloje. Net ir išėjusi į pensiją buvo kviečiama padirbėti Žemaičių Kalvarijoje, Plungėje, dar darbavosi korepetitore 4 metus. Vadovavo Alsėdžių bendruomenei, rašė projektus vėliau įkurtam moterų klubui.
Šios nepailstančios moters gyvenimas – kaip spalvota knyga. Beje, dabar ji rašo autobiografinį romaną ir prašo likimo leisti jį baigti. Jaunystėje svajojo būti gydytoja, domisi liaudies medicina, buvo žolininkės, habilituotos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės mokinė. O jau jos vaišingumą žino visi, kas tik pas Balandžius užsuka. Mėgsta gaminti, konservuoti, patarimus apie sveikatos saugojimą dalinti. Didžiuojasi savo vaikais – Rigonda, Ovidijumi, Žilvinu, kuriems mama ir tėtis iki šiol didžiausi autoritetai bei gyvenimo mokytojai, džiaugiasi 6 anūkais, dviem proanūkiais, o dabar kantriai atlieka savo misiją – padėti sergančiam vyrui išgyventi kiekvieną dieną.
