Naujausios
Pasitiko išpuoselėta sodyba
„Važiuokite autobusų stotelės link ir kitapus jos pamatysite išpuoselėtą sodybą: tujų arka, geltoni gvazdikėliai, trinkelėmis grįstas kiemas... Iškart atpažinsite – tas kiemas šviečia iš tolo. Ten ir gyvena Paulius“, – pasiteiravus, kur įsikūręs P. Šatkauskas, pasakojo sutikta plateliškė.
Ir išties, kur gyvena neseniai Platelių garbės piliečio vardu pasipuošęs Paulius, ilgai ieškoti nereikėjo – dar neprivažiavus kiemo dėmesį patraukė iš toli žaliuojanti tujų gyvatvorė, iš jų suformuota arka ir ryškiau už saulę šviečiantys geltoni gvazdikėliai. Įsukus į kiemą, pasitiko ir daugiau augalų, kuriais išpuošta visa plateliškio sodyba.
Čia pat, ant laiptų, sukiojosi ir pats Paulius. Kviesdamas užeiti į namus, vyras prisipažino su didžiuliu jauduliu laukęs žurnalistų. „Na, ko čia mane visi taip apstojo – nei aš ką nuveikęs, nei kažką ypatingo darau. Širdis krūtinėj vietos nerado jūsų belaukiant, graužiausi sutikęs pasišnekėti, bet paskui galvoju – mat šunys...“ – kiek drebančiu balsu, tačiau šypsodamasis kalbėjo senjoras, sodindamas prie vaišių gausaus stalo. Šalia jo – šventę, kurios metu Pauliui suteiktas garbės piliečio vardas, menančios gėlės ir statulėlė, kuri, plateliškio žodžiais, turėjo iškeliauti į kitas, vertesnes, rankas.
Veiklūs abu su žmona
Kiek nurimęs Paulius prisėdo ir palengva siurbčiodamas vos prieš porą dienų pasisvečiuoti iš Anglijos grįžusios dukros Severinos paruoštą arbatą ėmė pasakoti, kad jo gyvenimas lekia tokiu tempu, jog nė nespėja susivokti – čia pirmadienis, čia sekmadienis. Ir taip vis ratu.
„Visas gyvenimas pralėkė tarsi viena diena“, – prisipažino pašnekovas, kiek daugiau nei prieš metus palaidojęs mylimą žmoną Danguolę, su kuria šeimynine laime ir rūpesčiais dalijosi beveik šešis dešimtmečius.
Iškeliavus žmonai, Pauliui, kaip pats pasakojo, didžiausia atgaiva – krapštinėtis kieme. Vyras tikino gyvatvorę, vaismedžius, šiltnamius, daržą ir gėlynus prižiūrintis pats – kiekvieną žemės grumstelį plikomis rankomis iščiupinėja. O šalia buvusi plateliškio dukra, jo švelniai Sevute vadinama, pridėjo, kad tėvelis net gėlių daigus pats iš sėklų išsiaugina. Tad ruošimasis šiltajam sezonui, kuomet senjoro kiemas sumirga ryškiaspalviais gėlynais, prasideda ankstyvą pavasarį.
„Svarbu kažką veikti, judėti, o ne bambėti. Jei tau liūdna, ieškok, kuo užsiimti, kur save įprasminti. Mano žmonelė ypatingai veikli buvo, o aš, kaip sakau, tik jos šešėlis buvau. Ji buvo „tonciui ir rožančiui“. Danguolėlės būta visur – ji puls pagelbėti ir ligai užklupus, nes buvo medikė, ir kitai bėdai ištikus. Ko ji tik nedarė – ir gaivino, ir marino, ir šeimininkavo“, – prisiminimais dalijosi Paulius.
Tėvukui antrino ir dukra, pasak kurios, aktyviai gyveno ne tik amžiną atilsį mama – veiklūs visada buvo abu tėvai. „Juk jie eidavo piršliaudami. Bene tris dešimtis porų yra sutuokę. Tėvukas dažnose vestuvėse ir muzikantu būdavo. Kaip triūbininkas buvo kviečiamas ir į laidotuves“, – pasakojo P. Šatkausko jaunėlė.
Iš viso plateliškis su žmona į gyvenimą išleido keturias savo atžalas – tris sūnus ir dukrą. Toje pačioje šeimoje užaugo ir Danguolės brolis Juozukas.
„Bet tos bulvės taip ir neišvirė“
„Dabar, kai atsigręžiu į praeitį, atrodo, nebuvo viskas taip ir sunku. Bet kai prisimenu, kaip gyvenom... Teko ir nepriteklių kęsti, ir viename kambarėlyje su vaikais spaustis, kol žmonos tėviškėje vyko namo statybos, užtrukusios bemaž penkmetį. Žinote, pinigų nebuvo, tai darbai nėjo it sviestu patepti. Atsimenu, su žmona pardavėme karvę ir nusipirkome namui plytų bei cemento. Jokių santaupų neturėjome. Pati pradžia bendro gyvenimo tikrai nebuvo lengva. Kol statėmės, gyvenome jachtų klube prie ežero. Gavome kambariuką su virtuvėle. Ankšta buvo, bet nesiskundėme, nes nežinojome, kad gali būti kitaip. Tada visi sunkiai vertėsi“, – pasakojo Paulius, patikinęs, kad nepaisant visų sunkumų ir rūpesčių, su žmona visada puikiai sutarė.
Anot plateliškio, santarvėje jiedu nugyveno visus 58-erius metus. Žmona buvo valdinga ir reikli, jai neprieštaraudavo nei Paulius, nei vaikai, tačiau, pasak senjoro, sutuoktinė šeimos „laivą“ tinkamai vairavo, nestokodama rūpesčio ir moteriško švelnumo. Vyro žodžiais, Danguolė buvo autoritetas visai giminei.
Mintimis perbėgęs per praėjusius metus, pašnekovas pasidžiaugė, kad su mylimąja liko nepasikeitę piktesniu žodžiu, neįžeidę, neįskaudinę vienas kito ir nė karto nesuabejoję savo santuokos tvirtumu. Nors pikti liežuviai ilgų bendro gyvenimo metų jiems nežadėjo. Kaip Paulius sakė, buvo kalbėjusių, jog pora išsiskirs, kai tik bulvės išvirs. „Bet tos bulvės taip ir neišvirė – nugyvenome gražų gyvenimą. Kas pasakys, kad Danguolė nebuvo graži moteris?“ – vartydamas fotografijų knygą, į kurią sugulė poros auksinių vestuvių šventės akimirkos, kalbėjo Paulius, giliai atsidusdamas ir nedrąsiai nubraukdamas skruostu riedančią ašarą.
Išaugino dorus vaikus
Pagarbos, supratimo, tikrųjų vertybių, deramo požiūrio į šeimą Šatkauskai mokė ir savo atžalas. Ne veltui visi išaugo dorais žmonėmis, tvirtai besikabinančiais į gyvenimą. Tiesa, vieno iš sūnų – Kastyčio – tarp gyvųjų jau nėra. Anapilin jis, neįveikęs sunkios ligos, iškeliavo kiek anksčiau už mamą. Kiti plateliškių sūnūs čia pat – vienas gyvenimą kuria Beržore, iš kur kilęs ir Paulius, kitas baigia įsikurti Dovainiuose.
Tik jaunėlė Severina sparnus pakėlė į svečią šalį, ten gyvena jau devyniolika metų. Tačiau gimtųjų namų moteris nepamiršta – kelis kartus per metus grįžta į širdžiai artimus Platelius. Paulius juokavo, kad kitaip ir būti negali, kai namas užrašytas ne kam kitam, o būtent jai. Vyras neslėpė, jog jaunėlė kiekvieną uždirbtą centą į šią sodybą sukiša, nori, kad viskas būtų sutvarkyta, prižiūrėta.
„Va ir traktoriuką žolei pjauti nupirko, palengvindama mano dalią. Kiekvieną kapeikėlę dukra čia investuoja. Jai viskas ir paliks, o kol kas aš čia sukuosi. Atsikeliu ryte, pavalgau ir, jei tik leidžia sveikata, pėdinu į kiemą. Kur reikia, apraviu, aptvarkau, žolę nusipjaunu. Juk negulėsi. Ir kaimynams pagelbėju. Antai gretima sodyba – jau tuščia, neprižiūrima, bet aš nueinu, žolę nupjaunu, kad neapželtų visi kampai. Ir kitam kaimynui, jei tik reikia, ištiesiu pagalbos ranką. Mano širdis tokia. Jei kitam gerai, man dar geriau“, – pasakojo vyras, prisipažinęs esantis labai jautrus, todėl negalintis likti abejingas kito bėdai ar nelaimei. Anot plateliškio, tokia buvo ir jo žmona.
Prie „Gervazo“ vairo – 15 metų
Tačiau ne tik sodyboje aktyvus plateliškis savo dienas leidžia. Paulius – vienas iš Žemaitijos nacionalinio parko folkloro ansamblio „Platelē“ dainininkų ir šokėjų, su kolektyvu esantis nuo pirmųjų jo gyvavimo dienų. Tad įvairios šventės, koncertai, kiti renginiai ir repeticijos – neatsiskiriama plateliškio gyvenimo dalis.
Nors pašnekovui – 79-eri, kaip dukra pasakojo, jis net konkursuose dalyvauja, kur skina laurus. Duktė išdavė, jog tėvukas – ne tik puikus muzikantas, bet ir šokėjas. Antai Sedoje (Mažeikių r.) rengiamame festivalyje „Gėid vuolungelė“ kartu su savo šokių partnere ne sykį laimėjo „tropniausios“ šokėjų poros titulą. Tik šiemet nebedalyvavo konkurse, užleisdamas vietą jaunesniems šokėjams.
Pauliaus pilna visur. Taip buvo visą jo gyvenimą. Kur bedirbo, ką bedarė, visur atidavė visą savo širdį, dovanodamas aplinkiniams šypseną, kiekvieną palydėdamas geru žodžiu.
Plateliškio nuoširdi šypsena įstrigusi ne vienam. Daug kas Paulių prisimena dar nuo tų laikų, kai jis vairavo legendinį „Gervazo“ laivą. „Dirbau jachtų klube ūkvedžiu, kur man buvo priskirta daug darbų – ir ūkinius reikalus tvarkiau, rūpinausi burlaiviais, ir jachtų klubo svečius sutikdavau, ir ekskursijas jiems pravesdavau, o galiausiai ir laivu juos ėmiau plukdyti. Kiek žmonių per dieną į Platelius suplūsdavo...“ – pasakojo Paulius, penkiolika metų išdirbęs „Gervazo“ kapitonu.
Kad galėtų stoti prie bemaž 17 tonų sveriančio laivo vairo, Paulius Vilniuje baigė specialius kursus. Darbas nebuvo iš lengvųjų, nes laive plateliškis šeimininkavo vienas, be padėjėjų. Pašnekovas prisiminė, kad per tuos penkiolika metų įvairių žmonių plukdęs – į Platelius suvažiuodavo tuometinės žvaigždės. Neišvengta ir incidentų. Vienas įsimintiniausių – kuomet plateliškio vairuojamas „Gervazas“ tik per plauką nesutraiškė į vandenį iš laivo įkritusios moters.
Iš pradžių labai patikęs kapitono darbas ir bendravimas su įvairiausiais žmonėmis vėliau Pauliui apkarto. Vyras pasakojo pats pastebėjęs, jog tapo irzlus, ėmė varginti žmonių masės, jo bendravimo kultūra pasikeitė. Tada ir nusprendė pasitraukti.
„Man buvo šokas“
Palikęs jachtų klubą, plateliškis įsidarbino tuometiniame kolūkyje statybininku. „Ko aš tik nedirbau. Ką reikėjo, tą dariau, bet nieko gerai nepadariau“, – juokavo Paulius. Tačiau jo žodžius paneigia visai neseniai pelnytas Platelių garbės piliečio vardas, suteiktas už visus nuveiktus darbus ir paliktą įspaudą Platelių kultūroje, istorijoje.
Tačiau šio titulo plateliškis nesureikšmina. Jo nuomone, Platelių krašte yra daug jo vertesnių žmonių. Paulius prisipažino iki paskutinės akimirkos nežinojęs, jog taps Platelių garbės piliečiu.
„Man buvo šokas. Nieko nežinojau. Mane tiesiog pasikvietė į renginį (plateliškių sueigą – aut.) ir aš nuėjau, nieko neįtardamas. Nesusigaudžiau net tada, kai jau ėmė mane pristatinėti ir tik paskui, kai jau pasakė mano vardą, atsikvošėjau. Atėmė amą, pasijutau tarsi į šaltą šaltinį įmestas – negalėjau pratarti nė žodžio. Ir dabar dar negaliu atsigauti. Kita pavardė turėjo būti pasakyta“, – vis kuklinosi pašnekovas.
O prieš išlydėdamas pakvietė pasivaikščioti po išpuoselėtą jo sodybą, aprodydė kiekvieną savo rankomis pasodintą medelį, gėlę.
Atsisveikindamas senolis stipriai apkabino: „Pridėk ranką prie krūtinės – pažiūrėk, kaip širdis plaka. Jaudinausi dėl šio susitikimo, maniau – neturėsiu ko papasakoti. Dabar ramiau – nebuvo viskas taip baisu, kaip atrodė...“