Naujausios
Nuo vaikystės – prie sunkių darbų
Pasakodama apie savo vaikystę Birutė neslėpė, kad vos tik paaugo iki pusmergės, pradėjo dirbti sunkius suaugusiųjų darbus, kad padėtų mamai išmaitinti šeimą. Dar ankstyvoje jaunystėje teko eiti ravėti kolūkio laukus, rauti linus ir grėbti šieną.
Labai anksti pradėjo dirbti karvių melžėja, o kiek vėliau šėrė kiaules – visą jų fermą. „Pamenu, kaip tuos darbus pasidalindamos dirbome kartu su mama. Suklestėjus kolūkiui, turėjau galimybę mokytis melžti karves su aparatais, bet nebespėjau – mano gyvenime atsirado žmogus, kuris ir ištraukė iš kolūkio darbų“, – šypsojosi prisiminusi.
Ko Birutė išmoko būdama jauna, tai nebijoti sunkaus darbo. Dėl to vėliau norėdamas jos darže rasti nors vieną piktžolę, turėjai didinamąjį stiklą į rankas griebti.
„Visos namų kertės blizgėjo, tiek daržai, tiek ir gėlynai. O jeigu eidama pro kaimynus pamatydavau usnimis apžėlusius daržus, tai nusistebėdavau, kokie apsileidę ir tinginiai, kad nesugeba dorai prisižiūrėti savo valdų. Tiesa, plušau ne viena, o kartu su vyru“, – pasakojo plungiškė.
B. Kaunienė iki pensijos darbavosi „Linų audinių“ įmonėje. Skaudanti nugara iki šiol vis primena, kaip per pamainą rankomis išrūšiuodavo keletą tonų vilnos.
Traktorius – ne tik darbas, bet ir pomėgis
O Kazimieras savęs niekur kitur neįsivaizdavo, tik dirbantį prie sunkiosios technikos – traktoriaus vairo. Iš kur pas vyriškį toks sugebėjimas ir traktorių išmanymas, sakė nė pats nežinantis, bet dirbdamas kolūkyje greit buvo pastebėtas kaip sumanus, atsakingas ir nagingas darbuotojas.
„Aš jaunystėje buvau net pats susikonstravęs traktorių iš įvairių atliekamų detalių. Išmokau viską savarankiškai. Gal kaltas mano smalsumas, o gal kokie genai paveldėti, – neįsivaizduoju. Bet kolūkyje man lygių nebuvo, visa technika blizgėjo ir veikė kaip bitutė“, – pasakojo Kazimieras.
Tik prieš tris metus, būdamas 85-erių, vyras pats sau pasakė, kad štai ir atėjo metas atsisveikinti su mėgstamu darbu, kuriam buvo atsidavęs nuo 16-os metų.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
B. Kaunienė pasakojo, kad bendro gyvenimo srovė juos „pagavo“ nejučiomis. Kaimo jaunimas tais laikais susieidavo gegužinėse, šokiuose ir kitose kolūkio šventėse. Jaunutė mergina, sulaukusi aštuonioliktojo gimtadienio, tada krito į akį septyneriais metais vyresniam Kazimierui. „Viskas iš pirmo žvilgsnio... Man patiko jos mėlynos akys, tad vienas nuo kito taip ir neatsitraukėm“, – tą jausmą iki šiol prisimena Kazimieras.
Sutuoktiniai sutartinai pasakojo, kad vestuvės buvo paprastos – nuėjo, susirašė ir tiek. Pasipiršo jaunikis irgi paprastai: tiesiog paklausė, ar nori Birutė kurti šeimą. Nors pažįstami buvo tik keletą mėnesių, bet moteris klausė savo širdies ir nė kiek nesuabejojusi sutiko.
„Iškart po vestuvių apsigyvenome pas vyro tėvus Žlibinuose. Sudėtinga ir vargana buvo mūsų gyvenimo pradžia, bet stengėmės kiek tik įmanydami. Iš sutaupytų pinigėlių nusipirkome sodybą Aleksandravo kaime, kad tik turėtume nuosavą kampą. O tada supratome, kokią didžiulę klaidą padarėme – sodyba buvo šlapioje vietoje, o žemė nederlinga“, – pasakojo moteris.
Sutuoktiniai vėl kantriai dirbo ir taupė pinigus naujam būstui, kol galiausiai įsigijo namą Plungės mieste ir jame iki šiol laimingai gyvena. Išaugino du puikius sūnus, kurie toli nepabėgo, yra plungiškiai, pradžiuginę tėvus ketvertu anūkų.
Ir ligoje, ir bėdoje – kartu
B. Kaunienė jautriai papasakojo ir apie nelaimę – insultą, kuris moterį ištiko prieš trejus metus. Kartu pasidžiaugė savo rūpestingais vaikais ir anūkais, kurie visada aplanko, šiltos sriubos išverda ir atveža, nes supranta, kaip mamai ir močiutei sunku vaikščioti ir judėti.
O Kazimieras iki šiol stebina savo energija. Nors gruodžio mėnesį pasitiks jau 88-ąjį gimtadienį, tačiau sėdęs ant dviračio ne tik į parduotuvę nulekia būtiniausių prekių, bet ir kitus reikalus sutvarko.
Pora neslepia, kad per gyvenimą buvo ir tamsesnių, ir šviesesnių dienų, bet nei dėl smulkmenų, nei dėl didesnių nesutarimų niekada nekilo mintis skirtis.
Abu sutartinai sakė, kad kažkokio ypatingo gerų santykių recepto nežino, bet visada stengiasi išsikalbėti, išsipasakoti, kas ant širdies, ir nelaikyti pykčio. Kartu sprendė, kaip vaikus auklėti, kartu žiūrėjo, ar tikrai reikia kokio pirkinio, niekada nebuvo taip, kad kažką darytų atskirai.
„Svarbiausia, reikia meilės, nes be jos nelabai įsivaizduoju tvirtos santuokos, nebent ji būtų sukurta tik iš išskaičiavimo. Meilė yra ir rūpinimasis, nes man baisu, kad jis nesirgtų, kad kur nesusižeistų. Kartą jau išgyvenau dėl vyro gyvybės ir vos jo nepraradau, todėl rytais vos tik nubudę vienas kito paklausiame, kaip sveikata, jei viskas gerai, tada einame pirmyn“, – dėstė plungiškė.
Laikas skrieja dideliu greičiu: praėjusiais metais Birutė ir Kazimieras pasitiko 60-ies metų bendro gyvenimo sukaktį – deimantines vestuves. Tiek metų nugyventi darnoje pavyksta toli gražu nedažnai porai.
„Dabartinis jaunimas kitoks, nebemoka saugoti santuokos, vos užklupus bėdai tuoj pat suka skirtingais keliais. O mudu džiaugiamės vienas kitu ir neįsivaizduojame, kad galėtų būti kitaip“, – švelniai glostydama vyro petį kalbėjo B. Kaunienė.
