Naujausios
Gyvenimo klystkeliai
Algis pasakoja potraukį tokiems darbams atradęs dar vaikystėje, mat bočius kartais vis pasivadindavo padėti pataisyti pintus krepšius. Baigęs mokyklą jis įstojo į Rietavo tarybinio ūkio technikumą, ten įgijo techniko-mechaniko specialybę, dirbo vairuotoju, traktoristu. Vėliau įsidarbino statybų įmonėje, bet koją kišdavo pomėgis kilnoti taurelę, įtraukdavęs vis giliau.
Vyras atviravo nė pats nepajutęs, kaip įniko į alkoholizmą. Vienas draugų kompanijas keisdavo kitos, pasisėdėjimus po darbo – ilgadieniai užgėrimai. Nežinia, kuo viskas būtų baigęsi, jei ne vienas lemtingas įvykis, privertęs atsipeikėti. Algis papuolė į avariją, per kurią buvo sunkiai sužalotas.
„Gėriau labai žiauriai, o po avarijos tarsi atsitokėjau. Sutraiškė koją, atviri lūžiai net keliose vietose. Turėjau keturias operacijas, dėjo implantą. Ligoninėje teko praleisti net septynis mėnesius, vėliau dar kelis mėnesius pravaikščiojau sugipsuotas. Buvo toks draugas, ateidavo, atnešdavo išgerti, bet galiausiai atsisakiau aš jo. Susimąsčiau, kad man laikas sustoti“, – atviravo Algis.
Vis tik apsispręsti buvo lengviau, nei tą savo apsisprendimą įgyvendinti. Vyras neslepia, kad pasirinktas blaivybės kelias nebuvo lengvas – ne sykį teko parklupti ir dar bei dar kartą bandyti vėl save traukti iš duobės.
Šioje kelionėje jam labai padėjo anoniminių alkoholikų klubas, kuriame sutiko ne vieną savo likimo brolį. Su kai kuriais bendrauja iki šiol. Ne sykį teko kreiptis pagalbos ir į medikus. Ir štai dabar Algis gali su pasididžiavimu pasakyti, kad jau vienuolika metų yra blaivus. Tiesa, kartais užėjus negerumui vis dar tenka kreiptis į medikus, tačiau taip nutinka vis rečiau.
Nauja pradžia
Po avarijos, netekęs darbo ir būsto, Algis prieglobstį rado Plungės krizių centre. Būnant ten pramoko iš vytelių pinti krepšius ir vainikus. Pasibaigus vytelėms (pasirodo, jų pirkti reikia vykti į kitą Lietuvos pakraštį), centre rankdarbių terapijos užsiėmimus vedančios Ramutės Gedgaudienės buvo pamokytas, kaip pinti iš senų laikraščių.
Vyras juokiasi prisiminęs, kaip vieną vasarą miesto šventės metu vykstančioje tautodailininkų ir amatininkų mugėje dar pats mokėsi, kaip pinti, o kitos šventės metu jau kitus mokino, dar po metų prekiavo savo pintinėmis. Ir šios esą buvusios tokios paklausios, kad išpardavus visas atsivežtas, teko skubiai lėkti atsivežti daugiau jų.
„Čia mano malonumas. Nurimsti, pailsi pindamas“, – prisipažino Algis. Ir pasidžiaugė dabar vėl galintis tuo užsiimti, mat persikėlus į socialinį būstą, Plungės krizių centre liko visos priemonės, reikalingos pinti. Kol nepasigamino savų, šį užsiėmimą kuriam laikui teko atidėti į šalį, bet visai neseniai sulaukė centre dirbančios R. Gedgaudienės prašymo nupinti tiek krepšių, kiek įmanoma spėti per dvi–tris savaites. Tad nieko nelaukęs pasiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo.
Šie krepšiai, kurių Algio kambary išrikiuota jau kone dvi dešimtys, netrukus iškeliaus į Vilnių, pas garsiąją dainininkę Jazzu. Kaip žinia, ši jau kelerius metus palaiko draugiškus santykius su Plungės krizių centro kolektyvu, ne sykį koncertavo centre bei kvietė jo gyventojus į savo koncertus Klaipėdoje bei Palangoje. O šiuo metu atlikėja ruošiasi naujos gyvybės atėjimui į pasaulį, tad suprantama, kad kurį laiką Plungėje nesilankys, o ir koncertus teks atidėti.
Nepaisant to, Jazzu parašė nepamiršusi Plungės krizių centro ir galvojanti, kaip padėti jame gyvenantiems auksarankiams realizuoti savo dirbinius. Dainininkė paprašė į Vilnių jai atsiųsti Algio pintų krepšių ir kito centro gyventojo – Liudo Eglinskio – pagamintų medinių rožančių. Pastaruosius dovanosianti Bernardinų vienuolynui, o krepšeliams gal net rasianti pirkėjų.
Algio ilgai įkalbinėti pradėti vėl pinti nereikėjo. Vyras prisipažino, kad jau buvo pasiilgęs šio užsiėmimo, be to, dabar, kai jau pilnai įsikūrė naujame būste, turintis tam daugiau laisvo laiko.
Paklaustas, ar yra patenkintas naujuoju būstu, vyras atskleidė, kad jau seniai svajojęs turėti savo namus. 5-erius metus stovėjo eilėje socialiniam būstui gauti, o tą dieną, kai atėjo žinia, kad yra galimybė persikelti į butą Varkaliuose, tikriausiai prisimins kaip vieną laimingiausių savo gyvenime. „Buvau kantrus ir sulaukiau“, – tarstelėjo šypsodamasis.