Įkeistas už brolių laisvę

Karš­ta 1987 metų va­sa­ra

Tais me­tais ra­jonų ka­ri­niai ko­mi­sa­ria­tai dir­bo in­ten­sy­viai – šaukė ka­riuo­menė­je tar­na­vu­sius jau­nus vy­rus, te­be­tu­rin­čius prie­volę pa­kar­to­tinėms pra­ty­boms, į va­di­na­mus mo­ky­mus. Tie mo­ky­mai nuo pat Čer­no­by­lio bran­duo­linės ava­ri­jos 1986 m. bu­vo ne kas ki­tas, kaip ko­man­di­ruotės į lik­vi­da­to­rių sto­vyklą.
Turbūt Lie­tu­vo­je ne­li­ko kai­mo ar mies­te­lio, iš ku­rio į Čer­no­bylį ne­būtų pa­šauk­tas bent vie­nas vy­ras. Ne išim­tis bu­vo ir Did­žiųjų Mos­tai­čių kai­mas Plungės ra­jo­ne. Čia gimęs, gy­venęs ir tuo me­tu me­die­nos per­dir­bi­mo meist­ri­jo­je pra­dėjęs dirb­ti, se­nyvą li­gotą mamą va­davęs Jur­gis Vir­ši­las 1987 m. va­sarą taip pat ga­vo tokį šau­kimą. Iš vi­so kai­mo tik jis vie­nin­te­lis. Va­žiuo­da­mas į tuo­me­tinį Plungės ra­jo­no ka­rinį ko­mi­sa­riatą ži­no­jo, kas jo lau­kia. Pri­va­lomą ka­rinę tar­nybą jau bu­vo at­pylęs to­li už Vol­gos, bet te­be­bu­vo re­zer­vo sąra­še.
Prieš tai na­mie su ar­ti­mai­siais jau bu­vo ap­gal­voję planą, kaip su­ktis iš tos bėdos, tad su sa­vi­mi vežė­si 1 000 rub­lių. Jur­gio la­bai reikė­jo čia – pa­dėti naš­le li­ku­siai, sun­kiai su ra­men­tais vaikš­tan­čiai ma­mai. Nors be jo bu­vo dar du bro­liai, bet jie turė­jo sa­vo šei­mas, ma­žus vai­kus. Vie­nin­telė se­suo mirė būda­ma tik 23-ejų, tad jis bu­vo ar­čiau­siai tėvų.
Tais lai­kais su va­di­na­mu ky­šiu galė­jai daug ką pa­siek­ti: pa­si­trum­pin­ti eilę bu­tui, au­to­mo­bi­liui, su­sior­ga­ni­zuo­ti ke­lia­lapį į sa­na­to­riją, įtai­sy­ti vai­kus į moks­lus. Jei ne­galė­jai ko pa­siek­ti su ky­šiu, tai pa­vyk­da­vo su la­bai di­de­liu ky­šiu.
Jur­gis, spaus­da­mas ki­šenė­je tūkstantį, mirk­telė­jo ka­ri­nia­me ko­mi­sa­ria­te dir­bu­siam ma­jo­rui. Gir­di, imk pi­ni­gus, pa­leisk ma­ne na­mo. Tas būtų su­tikęs, tūkstan­tis – rie­bus kąsnis, bet mos­telė­jo gal­va ne­to­lie­se sėdėju­sios mo­te­riškės pusėn: „Ne­ga­liu, bro­ly­ti, ji tavęs ne­pa­leis...“

Lieps­no­jo šir­dis ir tėvų na­mai

Jur­gis tik ta­da su­ži­no­jo, kad ka­ri­nia­me ko­mi­sa­ria­te dir­bu­si pus­se­serė įkeitė jį vie­toj lik­vi­da­to­riais turė­ju­sių tap­ti sa­vo bro­lių. Mos­tai­tiš­kis ne­galė­jo tuo pa­tikė­ti. Pus­se­serė juk turė­jo ži­no­ti jo pa­dėtį, kad dar be sa­vos šei­mos, kad gy­ve­na vien­kie­my­je su li­go­ta ma­ma.
Gėlė širdį dėl iš­da­vystės. To­kių san­dėrių pa­si­taikė ne vie­nas. Apie ka­ri­niuo­se ko­mi­sa­ria­tuo­se tuo me­tu vy­ku­sią „pre­kybą“ lais­ve bu­vo už­si­minęs ir ki­tas čer­no­by­lie­tis Sau­lius Kvek­šas iš Ku­lių (apie jį rašė­me ba­land­žio 30-os die­nos „Že­mai­čio“ nu­me­ry­je.)
Ku­liš­kiui ne­trumpą laiką te­ko pra­leis­ti ko­mi­sa­ria­te, va­di­na­ma­me re­zer­ve, tad turė­jo pro­gos iš ša­lies stebė­ti ne vieną per tą laiką įvy­kusį san­dėrį. Už pi­ni­gus ne vie­nas iš­si­pirk­da­vo nuo ke­lionės į Čer­no­bylį, vie­toj savęs įkeis­da­mas kokį ty­lesnį ar vy­resnį žmo­gelį iš sąra­šo že­miau. Tam ne­lik­da­vo nie­ko ki­to, tik va­žiuo­ti ten, kur siun­čia­mas. Pamė­gink pro­tes­tuo­ti ar prie­šta­rau­ti – ir ta­ve pa­tį, ir šeimą „struktū­ros“ su­tvar­kys taip, kad dau­giau ne­kils nė men­kiau­sias no­ras prie­šgy­niau­ti. Da­bar at­si­gin­tum įvai­rio­mis žmo­gaus teisė­mis ir laisvė­mis, ne­pa­ti­ko – iš­va­žiuo­tum už­sie­nin, bet Ta­rybų Sąjun­go­je eg­zis­ta­vo tik įsa­ky­mai, nuo ku­rių pro ak­li­nai už­da­ras vals­tybės sie­nas ne­pabėg­si nie­kur.
Ne­pabė­go ir Jur­gis. Iš Plungės su­rinkę grupę vyrų rugpjū­čio 10 dieną iš­vežė į Gargž­dus, iš ten – į Rygą. Ten su­lai­pi­no į ka­rinį trans­por­tinį lėktuvą. Tik vėliau su­ži­no­jo, kad jam iš­vy­kus, po trijų dienų už­si­degė tėvų na­mas. Laimė, su­bėgę kai­my­nai ir gais­ri­nin­kai spėjo už­ge­sin­ti.

Skry­dis į ne­ži­nią

Skren­da Jur­gis į ne­ži­nią, o lėktu­vo liu­kai ati­da­ry­ti, at­si­sėsti nėra kur. Kas rūpin­sis tuo pa­to­gu­mu, juk vežė tik dar­bo jėgą, tar­si ne žmo­nes. Nu­si­lei­dus lėktu­vui, tuo­jau sunk­ve­ži­miu nugabeno į sto­vyklą, ku­rio­je jau gy­ve­no ki­ti lik­vi­da­to­riai, anot Jur­gio, ir vir­ši­nin­kai, ir virė­jai – be­veik vien lie­tu­viai.
Sto­vyk­lo­je tvy­ro­jo kaž­ko­kia ne­nu­sa­ko­mai bjau­ri, tar­si sie­ros kva­po smarvė. Vos tik at­va­žia­vus, la­bai įsis­kaudė­jo galvą, ap­ėmė bend­ras silp­nu­mas ir svai­gu­lys. Su to­kiu ne­ga­la­vi­mu Jur­gis var­go apie dvi sa­vai­tes, pa­skui pa­ma­žu ak­li­ma­ti­za­vo­si ir bjaurūs po­jūčiai pra­ėjo.
Gy­ve­no, kaip ir ki­ti, bre­zen­to pa­la­pinė­se, kar­tu po 30 vyrų. Gul­tai dviem eilė­mis. Pa­la­pinė­je bu­vo net grin­dys ir to­kia me­ta­linė kros­nelė, va­di­na­ma „bur­žuikė“ pa­tal­pai šiek tiek pa­šil­dy­ti, kai ru­de­niop oras pra­dėda­vo vėsti. Tik su tuo kūre­ni­mu – ir var­gas, ir siu­tas. At­ve­ža į sto­vyklą ko­kių rąstga­lių (kas ži­no, ar jie iš svei­ko, ar iš ra­dia­ci­jos nu­de­gin­to miš­ko) – su­si­pjaus­tyk ka­ladė­mis pa­ts. Jur­giui, iš miš­kin­go kai­mo ki­lu­siam, prie­š tai pa­dirbė­ju­siam ir lentpjūvė­je, ne bėda, bet ta ben­zopjūk­lo gran­dinė to­kia at­ši­pus, kad ap­žergęs ga­li į Tel­šius jo­ti. Ir nei kaip, nei kuo pa­galąs­ti.

Nuo ry­to iki va­ka­ro – mušt­ro rit­mu

Kai at­vežė į lik­vi­da­to­rių sto­vyklą, jo­kių mo­kymų ar inst­ruk­ta­žo, ką ir kaip da­ry­ti, ne­bu­vo. Gy­ve­ni­mas čia vy­ko griež­tu ka­riuo­menės mušt­ro pa­grin­du. Kel­da­vo 7 va­landą, o šeš­ta­die­niais – 6 va­landą ry­to, nes šeš­ta­dienį reikė­jo ei­ti į pirtį, po to ap­si­tvar­ky­da­vo ir pa­si­ruoš­da­vo die­nos dar­bams.
Marš­ki­niai – vi­sa­da su bal­tu apy­kaklės įsiu­vu, kurį, mo­ki ar ne­mo­ki, pri­si­siūk pa­ts, ba­tai – sunkūs ker­za­vi. Iš­ri­kiuos, būda­vo, ir ženg­te marš su dai­na į val­gyklą. Maistą tiek­da­vo pa­prastą ir įprastą ka­riuo­menė­je: įvai­rios košės, kopūs­tienė, duo­na, ar­ba­ta ar mie­žių ka­va. „Duo­da­vo ir mėsos, to­kios gys­lo­tos“, – pa­me­na Jur­gis.
Ne tuo­jau pat iš­vežė dar­bams į pa­čią elekt­rinę. Dau­giau­siai, ar ne 17 dienų, elekt­rinė­je mos­tai­tiš­kis dir­bo rugsė­jo mėnesį. Tai bu­vo la­bai ypa­tin­gas lai­kas. Būda­vo, ve­ža iki va­di­na­mos zo­nos vie­nu sunk­ve­ži­miu, pa­skui lie­pia per­sėsti į kitą. Sunk­ve­ži­mius va­ry­da­vo per ka­žin ko­kius ga­rus, nu­kenks­min­da­vo.
At­vež­ti į elekt­rinę vy­rai nie­ka­da ne­ži­no­da­vo, kokį darbą teks at­lik­ti. Kur reikės triūs­ti, vi­sa­da pa­sa­ky­da­vo vir­ši­nin­kai. Dir­bo vi­sur:  ypa­tin­go pa­vo­jin­gu­mo zo­no­je, ant sto­go, ardė be­to­ni­nes grin­dis. Būda­vo, be­to­no nuo­lau­žas su­de­da į kon­tei­ne­rius ir ly­nais leid­žia že­myn, į sunk­ve­ži­mius.
Ne vieną kartą Jurgį siuntė ir į ypa­tin­go pa­vo­jin­gu­mo zo­nas, ku­rio­se ga­li­ma būti tik mi­nutę kitą. Kar­tais tek­da­vo eit ir į pa­tal­pas už sto­riau­sių durų, kur nie­ka­da ne­leis­da­vo dirb­ti po vieną. Būda­vo, du­ris pra­ve­ria, įleid­žia, pa­sa­ko, ka­da tu­ri išei­ti. Jei už­si­žiop­so­jai, ne­spėjai, du­rys ga­li už­si­ver­ti, ir lik­si už jų.
„Įei­ni, pa­šluo­ji ką nors tru­putį ir tuo­jau lie­pia ei­ti lauk – jau siun­čia ki­tus. Ta­vo mi­si­ja tai die­nai baig­ta. Ta­da mums lie­pia mau­dy­tis, va­lo ap­rangą, ba­tus. Nuo to nuo­la­ti­nio mau­dy­mo­si man ir oda, turbūt, bu­vo su­plonė­ju­si, – juo­kia­si pri­si­min­da­mas. – Kitą dieną lie­pia ne­šti švi­no plokš­tes. Ke­letą laiptų pa­li­pi, jau lie­pia keis­tis su ki­tu, va­ro lauk, lie­pia praus­tis ir šva­rin­tis dra­bu­žius. Dra­bu­žiai bu­vo api­plyšę, naujų ir gerų nie­kas ne­davė.“
Elekt­rinė bu­vo ne­nu­sa­ko­mo aukš­čio, me­nas Jur­gis. Žiū­ri nuo vir­šaus že­myn, žmo­gus at­ro­do men­kas lyg skruzdė­lytė. O juk to­kie jie ten ir bu­vo – dar­bo skruzdėlės.
Jiems bu­vo griež­tai pa­sa­ky­ta be lei­di­mo ne­lies­ti jo­kių me­ta­li­nių daiktų. Kartą nu­ti­ko bai­sus da­ly­kas – ei­da­mi pro šalį ke­tu­ri ka­rei­viai ka­žin ko su­manė pa­kel­ti kaž­kokį vamzdį. Tik pri­lietė ir kri­to vie­to­je ne­gy­vi. Nie­kas ne­ži­no­jo, ką pa­lietė, ko­kios tau­tybės ar kas jie bu­vo. Sto­vyk­lo­je apie tai nie­kas ne­kalbė­jo.
Po dar­bo vež­da­vo at­gal į sto­vyklą. Aiš­ku, vi­sur reikė­jo dėvėti kau­kes, bet jos bu­vo plo­nos, ka­žin kiek sau­go­jo. Be to, nie­kas ir ne­kont­ro­lia­vo – no­ri dėvėk, no­ri ne. Tai ir vaikš­čio­jo be kau­kių.
Vie­nas ki­tas turė­jo su sa­vi­mi pa­si­ėmęs fo­toa­pa­ratą, ta­čiau ką nors fo­tog­ra­fuo­ti bu­vo griež­tai draud­žia­ma.

Kuopė ir uk­rai­nie­čių kie­mus

To­mis die­no­mis, kai ne­vež­da­vo dirb­ti į elekt­rinę, vy­rai valė„už zo­nos ribų“ esan­čius kai­mus. Va­žiuo­ji, ap­link tuš­čia, jo­kio paukš­čio ar gyvū­no (kartą matė kiškį), o tuo la­biau žmo­gaus. Tuš­ti na­mai, tuš­čios apy­linkės. So­dai lūžta nuo su­no­ku­sių obuo­lių, miš­ke pirš­to di­du­mo mėlynės pri­si­rpę. Lik­vi­da­to­riams bu­vo pa­sa­ky­ta ne­sma­li­žiau­ti jo­kiais vai­siais ir uo­go­mis iš pa­ša­lies. Bet kur tu su­si­lai­ky­si... Ypač jei tek­da­vo dirb­ti tuo­se kai­muo­se, kur dar bu­vo likę žmo­nių, o šie pa­vai­šin­da­vo ko­kiais ru­de­ni­niais obuo­liais. Bent taip at­si­dėko­jo už da­romą tvarką.
Jurgį ste­bi­no uk­rai­nie­čių ne­va­ly­vu­mas ir ap­lai­du­mas. Jo, ūki­nin­ko vai­ko aki­mis, so­dy­bos rodė­si ap­leis­tos, pil­nos vi­so­kio šlamš­to, kie­muo­se mėtėsi se­nos me­ta­linės lo­vos, ko­kių mes se­niai ne­regėję. Jie, penkių–šešių vyrų grupė, ei­da­vo per kaimą ir kuop­da­vo vie­ti­nių šiukš­les, sunk­ve­ži­miais vežė jas į gi­lias tranšė­jas ir lai­do­jo. Į namų vidų nei­da­vo. Kar­tais nu­temp­da­vo vi­sai nau­jus au­to­mo­bi­lius. Did­žiu­lis ga­lin­gas vikš­ri­nis trak­to­rius juos su­vers­da­vo į duo­bes, su­lam­dy­da­vo ir už­vers­da­vo žemė­mis.
Po ge­ro mėne­sio pa­si­keitė už Jur­gio darbą at­sa­kin­gas ka­ri­nin­kas. Į se­no­jo vietą sto­jo nau­jas iš Klaipė­dos at­va­žiavęs va­das. Už­metęs akį į Jur­gio dar­bo re­gist­ra­ci­jos kny­gutę pa­sakė jo ne­be­siųsęs į pa­čią elekt­rinę, nes mos­tai­tiš­kis jau bu­vo su­rinkęs sa­vo berų dozę. Tik na­mo iš­leis­ti ne­skubė­jo. Perkėlė dirb­ti į sto­vyk­los pirtį, kaip vi­si sa­ky­da­vo – į „ba­nią“.
Čia, pa­ly­gin­ti su ki­to­mis vie­to­mis, jau bu­vo ge­rai. Į mai­šus grūsda­vo įvai­rius ne­šva­rius skal­bi­nius, kar­tais pa­dėda­vo vir­tuvė­je. Būda­vo, su­ver­čia mais­to at­lie­kas, at­rie­da ko­kia uk­rai­nietė ark­liu kin­ky­tu ve­ži­mu, ir iš­si­ve­ža tas at­lie­kas gy­vu­liams šer­ti. Ta­da vy­rams at­si­ras­da­vo uk­rai­nie­tiš­kos na­mi­nukės, be­rods, ča­ča va­din­tos. „Bjau­ri to­kia, pri­si­mi­nus net pur­to“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.
Šiaip sto­vyk­lo­je al­ko­holį var­to­ti draudė, vi­si tą ži­no­jo, ir vis­tiek var­to­jo…

Na­mo, bet be svei­ka­tos

Galų ga­le at­ėjo spa­lio ga­las ir Jur­gis galė­jo grįžti na­mo. Vi­sus iš­va­žiuo­jan­čius lik­vi­da­to­rius pa­lydė­da­vo gais­ri­nių si­re­no­mis. Jur­gis iki šiol pa­me­na tą pa­lydų maršą. Parsk­rai­di­no juos iki Lat­vi­jos, Sa­las­pi­lio. O iš ten – kaip no­rit. Užė­jo vy­rai į par­duo­tuvę, manė šį tą ke­lio­nei na­mo nu­si­pirk­ti, pra­kal­bo ru­siš­kai ir ne­ga­vo nie­ko. Pradė­jo pu­siau lie­tu­viš­kai aiš­kin­ti ko no­rin­tys, ta­da ga­vo vis­ko.
Po pri­vers­tinės tar­ny­bos Čer­no­by­ly­je mos­tai­tiš­kis vėl grįžo pas mamą, bet gy­ve­ni­mas jau nie­ka­da ne­be­bu­vo toks kaip iki ne­lem­tos ke­lionės. Po ke­le­rių metų pa­lai­do­jo mamą, la­bai grei­tai pa­blogė­jo ir pa­ties svei­ka­ta, te­ko kreip­tis į gy­dy­to­jus. Po ku­rio lai­ko me­di­ci­ninė ko­mi­si­ja nu­statė ne­ga­lią. Da­bar la­bai ge­lia ko­jas, nak­ti­mis ne­ga­li mie­go­ti, die­no­mis sun­ku vaikš­čio­ti. „Gy­dy­to­jai pa­ra­šo ko­kių vaistų nuo skaus­mo, o tos jo ko­jos jau ne mėly­nos, bet juo­dos“, – at­si­dūsta bro­lienė Stasė.
Jur­gis da­bar gy­ve­na Gargž­duo­se, ar­čiau bro­lio šei­mos, pas ku­rią sun­kią va­landą ga­li pri­glaus­ti galvą.
O šiaip vie­nas pa­ts, ne­di­de­lia­me iš bu­vu­sio ūki­nio pa­sta­to per­da­ry­ta­me nuo­mo­ja­ma­me kam­barė­ly­je. Šva­ru, tvar­kin­ga, šil­ta – lyg ne pas vien­gungį būtum.
Dar kurį laiką ša­lia Jur­gio bu­vo ir mo­te­ris. „Prieš ke­letą metų mirė ma­no žmo­nelė. Gu­li ten, se­no­sio­se ka­pinė­se“, – mos­te­li ran­ka. Kal­bamės Mo­ti­nos dieną, jam ką tik grįžus iš baž­ny­čios, kur meldė­si už mie­los ma­mytės, sesės, sa­vo mo­ters at­mi­nimą. Da­bar tik pri­si­mi­ni­mai ir te­likę. Vis­kas, ką ga­vo už Čer­no­by­ly­je pa­liktą svei­katą, tėra tik 69-ių eurų prie­das prie ne­įga­lu­mo pen­si­jos.
Kurį laiką dar veikė bu­vu­sių čer­no­by­lie­čių or­ga­ni­za­ci­ja. Būda­vo, ret­kar­čiais su­si­tin­ka, pa­bend­rau­ja. Da­bar ir to ne­li­ko. Am­ži­nybė­je jau ir dau­ge­lis Čer­no­by­ly­je bu­vu­sių Jur­gio pa­žįstamų vyrų.
Da­bar, 35-ųjų ava­ri­jos me­ti­nių pro­ga, per įvai­rius te­le­vi­zi­jos ka­na­lus rodė ne­ma­žai laidų apie šią ka­tast­rofą, jos pa­da­ri­nius. Jur­gis nu­ste­bo pa­matęs, kad ap­link, Pri­petė­je, miš­kas jau ataugęs. Bet dau­giau tų laidų ir ne­žiūrėjęs. Ką po ši­tie­kos metų jam jos ga­li pa­pa­sa­ko­ti? Pats ge­riau ži­no, kaip ten bu­vo.

O mes? Ar daug šian­dien ži­no­me, kaip ten bu­vo?

Eu­ro­pos ir pa­sau­lio ša­lys ba­land­žio neseniai pri­si­minė ir pa­minė­jo liūdną Čer­no­by­lio ava­ri­jos 35-ųjų me­ti­nių su­kaktį. Nuo 2016-ųjų Jung­ti­nių Tautų Ge­ne­ra­linės Asamblė­jos spren­di­mu ba­land­žio 26-oji ofi­cia­liai lai­ko­ma Pa­sau­li­ne Čer­no­by­lio ava­ri­jos at­mi­ni­mo die­na.
Prieš ke­le­rius me­tus Čer­no­by­lio jėgainė bu­vo už­deng­ta spe­cia­liu gaub­tu, kai­na­vu­siu 2,2 mi­li­jar­dus eurų, kurį fi­nan­sa­vo 45-ios vals­tybės.
Bet nors ir ap­gaub­tas tuo gaub­tu, elekt­rinės ak­ty­vu­mas nėra vi­siš­kai su­stab­dy­tas. Kaip be­būtų, to­kio in­ten­sy­vaus pa­vo­jaus ne­bėra.
Tuo­jau po ava­ri­jos, tuo­me­ti­niais vald­žios duo­me­ni­mis, žu­vo 31 žmo­gus. Did­žiau­sią jo­ni­zuo­jan­čios spin­du­liuotės ap­švitą ava­ri­jos naktį pa­tyrė apie 600 ava­ri­jos lik­vi­duo­tojų, dir­bu­sių ato­minė­je elekt­rinė­je. Ūmi spin­du­linė li­ga bu­vo diag­no­zuo­ta 134-iems iš jų. 28 ne­tru­kus mirė. Šiek tiek vėliau – 
dar 19. Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ni­mis, ra­dia­cinės ap­švi­tos su­kel­ta li­ga ne­tru­kus nu­si­nešė dar 4 tūkst. gy­vy­bių.
Jung­ti­nių Tautų duo­me­ni­mis, pa­didėjęs ra­dia­ci­nis fo­nas pa­veikė apie 8,4 mln.  Ru­si­jos, Bal­ta­ru­si­jos ir Uk­rai­nos gy­ven­tojų. Dau­gy­bei mo­terų tuo metų bu­vo re­ko­men­duo­ta nu­trauk­ti nėštumą.
Lie­tu­vos ra­dia­cinės sau­gos cent­ro duo­me­ni­mis, po Čer­no­by­lio ato­minės elekt­rinės ava­ri­jos ap­lin­ko­je pa­skli­do did­žiu­liai ra­dioak­ty­viųjų med­žiagų kie­kiai, kar­tu – ir ra­dioak­ty­vu­sis jo­das bei ra­dioak­ty­vu­sis ce­zis (natū­ra­liai gam­to­je neeg­zis­tuo­jan­tys dirb­ti­niai ra­dio­nuk­li­dai). Ra­dioak­tyvūs de­be­sys iš Čer­no­by­lio nu­slin­ko per visą eu­ro­pinę tuo­me­tinės So­vietų Sąjun­gos dalį, Rytų Eu­ropą ir Skan­di­na­viją, o taip pat ir Lie­tuvą.
Did­žiau­sias ra­dioak­ty­vio­jo ce­zio išk­ritų tan­kis bu­vo nu­sta­ty­tas Bal­ta­ru­si­jos, Uk­rai­nos ir Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos te­ri­to­ri­jo­se. Bu­vo už­terš­ta apie 150 tūkst. kv. m bu­vu­sios SSRS te­ri­to­ri­jos ir apie 45 tūkst. kv. m už SSRS ribų Šiaurės ir Rytų Eu­ro­po­je. Ap­link Čer­no­by­lio ato­minę elekt­rinę su­for­muo­ta 30-ies ki­lo­metrų ap­sau­ginė zo­na iki šiol lai­ko­ma vie­na iš la­biau­siai ra­dioak­ty­vio­sio­mis med­žia­go­mis už­terštų vietų pa­sau­ly­je.
Kai ku­rios ra­dioak­ty­vios med­žia­gos suy­ra per ke­lias die­nas, kai ku­rioms rei­kia de­šimt­me­čių, ki­toms – tūkstan­čių ir dau­giau metų. Be to, kei­čian­tis kli­ma­tui ir daugė­jant miš­ko gaisrų, ky­la pa­vo­jus, kad įsi­lieps­no­jus Čer­no­by­lio miš­kams vėl la­bai pa­didės ra­dia­cinė tar­ša.
Jau se­no­kai Čer­no­by­lis ta­po trau­kos ob­jek­tu, ten sku­ba ne­le­ga­lių tu­ristų grupės. Uk­rai­na sie­kia, kad jis būtų įtrauk­tas į UNES­CO Pa­sau­lio pa­vel­do sąrašą.
Jung­ti­nių Tautų Ge­ne­ra­li­nis Sek­re­to­rius An­to­nio Gu­ter­res ofi­cia­lia­me Čer­no­by­lio ava­ri­jos 35-ųjų me­ti­nių pro­gai pa­žymė­ti skir­ta­me pra­ne­ši­me įvar­di­jo ją kaip vieną did­žiau­sių ato­mi­nių ka­tast­rofų žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je. Jis pa­brėžė, kad dėl ava­ri­jos su­si­da­riu­si ra­dia­cinė tar­ša pa­lietė šim­tus tūkstan­čių žmo­nių gy­ve­ni­mus. Tų žmo­nių iš­gy­ve­ni­mai ne­tu­ri būti pa­mirš­ti.