Naujausios
Nuo Plungės iki Kauno
M. Ąžuolė – tikra žemaitė, išmindžiojusi Plungės miesto gatves. Baigusi „Saulės“ gimnaziją patraukė studijuoti į Kauno technologijos universitetą, čia įgijo magistro laipsnį vadybos srityje, kurį laiką sėkmingai dirbo marketingo specialiste.
Po studijų pasilikusi laikinojoje sostinėje, laisvu po darbo metu pradėjo lankyti Antano Martinaičio dailės mokyklą, tapybos ir piešimo užsiėmimus. „Kiek save tik prisimenu, nuo pat vaikystės turėjau pomėgį menui. Tad dažnai save pagaudavau kažką vis piešiant, modeliuojant ant popieriaus lapo“, – pasakojo moteris.
Besimokydama tapybos visai atsitiktinai sužinojo apie keramikos užsiėmimus. „Pirma mintis, kuri tuo metu atėjo į galvą, buvo – kur jau kur, bet Kaziuko mugėse tikrai neprekiausiu. Tada toks iškreiptas suvokimas buvo apie keramiką, bet dabar manau, kad aš tiesiog dar nebuvau mačiusi gražių ir šiuolaikiškų darbų.“
Daug metų plungiškė lankė bažnyčios chorą, kuriame grojo gitara. Ją pirmąsyk į rankas paėmė būdama gal 5-erių ar 6-erių metų mergaičiukė, mat tėtis kadaise buvo gitaristas, turėjo muzikos grupę, tad gitara namuose būdavo visada.
Pirmi kartai
Gimus pirmagimiui sūnui, norėjosi kažkuo praskaidrinti kasdienybėje atsiradusią rutiną.
„Norėjau tiesiog išeiti pasižmonėti, pakeisti aplinką ir įkvėpti tyro oro gurkšnį. Tada ir užsirašiau į keramikos užsiėmimus. Juose pajutau, kad galima ne tik kurti, bet ir apčiuopti savo kūrinį. Taip sužavėjo ir įtraukė molis, kad jau nebegalėjau sustoti lipdyti.“
Dvejus metus moteris šiuos užsiėmimus lankė, kaip pati sakosi, kaip kokį būrelį, o tada jos kuriamus darbus ėmė pastebėti giminaičiai bei draugai. Kartą artimas žmogus M. Ąžuolės paprašė parduoti jos vieną kūrinių.
„Apėmė toks keistas jausmas, kad gaila skirtis su tuo dirbiniu. Tiek daug darbo, jėgų ir meilės į jį sudėta, o čia staiga reikėtų su juo atsisveikinti. Būtų apmaudu“, – prisiminė keramikė.
Studija rūsyje
Ilgainiui pasidarė sudėtinga lankyti keramikos užsiėmimus, tad jauna moteris įsigijo molio ir leidosi į kūrybinius ieškojimus savo pačios namuose.
Milda pasakojo ilgai ieškojusi ir sukusi galvą, kur galėtų rasti krosnį savo keramikos darbams išdegti, kol galiausiai ši problema netikėtai išsisprendė.
M. Ąžuolės tėvai, matydami, kaip dukra yra užsidegusi naująja savo veikla, padovanojo jai degimo krosnį. Tik mama pridūrė, kad šis užsiėmimas lai lieka kaip hobis ir kad Milda jokiu būdu nesugalvotų dėl jo mesti darbą.
„Tada gimė dukra ir sėdėjau jau su dviem vaikais namuose. Apie jokius išėjimus į keramikos pamokas nebebuvo minčių, tad namo rūsyje įsirengiau savo studiją. Kad būtumėt matę, su kokiu nekantrumu vis laukdavau, kada galėsiu nusileisti į rūsį ir pasinerti į kūryba. Vos tik vaikai užmiega – aš iškart lekiu apačion“, – prisiminimais dalinosi pašnekovė.
Po vaikų auginimo atostogų M. Ąžuolė sugrįžo į ankstesnį darbą. Tada sako ir pamačiusi, kaip sudėtinga viską suderinti.
„Vaikus nuvežti, parvežti, po to įvairūs būreliai, mokyklos, o keramikai laiko kasdien likdavo vis mažiau. Neslėpsiu, man tikrai dėl to skaudėjo širdį“, – pasakojo menininkė.
Kardinalių pokyčių metas
Visada dirbusi itin sąžiningai ir visą save atiduodavusi darbinei veiklai, kaip pati sako, net biuletenio niekada neimdavusi, vieną dieną moteris sėdo skaičiuoti, kiek gaminių per dieną turėtų nulipdyti, kad galėtų išeiti iš darbo ir pasinerti į kūrybą.
„Iš pradžių vyras dar bandė sakyti, kad palaukčiau ir neskubėčiau – rizikinga. Bet galiausiai pritarė mano oficialiam išėjimui iš darbo. O man toks palengvėjimas atėjo, kad net nemoku žodžiais nusakyti.“
Šis sprendimas jaunos moters gyvenime buvo tarsi atspirties taškas, kuris po 4-erių metų, praleistų marketingo sferoje, plačiai atvėrė duris į visai kitokį pasaulį.
M. Ąžuolė nutarė susirasti studiją ir perkelti į ją savo dirbtuves iš namų rūsio. Kaip dabar prisimena, kone šokinėjo iš džiaugsmo dėl tokio savo sprendimo bei didžiavosi savimi, kad pasiryžo šitam. Atsirado gera proga pasitikrinti, ar žmonėms įdomi jos veikla, ar pavyks prikviesti į rengiamas keramikos dirbtuves.
Šioje studijoje keramikė praleido pusantrų metų, o praėjusį sausį įsikūrė dar erdvesnėse patalpose, kurias dabar vadina savo antraisiais namais.
Į OAK studiją, kurios pavadinimas simbolizuoja Mildos pavardę (oak išvertus iš anglų kalbos – ąžuolas), Putvinskio gatvėje, Kaune, ateina daug ir skirtingų žmonių, besidominčių ne tik menininkės dirbiniais, bet ir jos vedamais keramikos užsiėmimais. Keramikė čia rengia ir individualias šventes, be to, sulaukė siūlymo bendradarbiauti su privačiu vaikų darželiu – kartą per savaitę patiems mažiausiems pravesti lipdymo pamokas.
Paroda Sarajeve
M. Ąžuolės keramikos dirbiniais, pasak jos, labiausiai domisi didžiųjų miestų – Vilniaus ir Kauno – gyventojai. Tenka kartais prekiauti ir mugėse, nors tuo sako užsiimanti labai retai, kadangi ten karaliauja tradiciniai puodžiai, o moderniosios keramikos kaštai gerokai didesni, tad ir kaina didesnė.
Daug netikėtumų keramikei pažėrė praėjęs rugsėjo mėnuo. Su bičiule juvelyre jos buvo pakviestos atvykti į Bosnijos ir Hercogovinos sostinę Sarajevą bei pristatyti ten savo gaminius.
„Turėjau lygiai mėnesį sukurti savo keramikos kolekcijai. Kadangi jie buvo skirti parodai, ne kasdieniam naudojimui, leidau savo fantazijai šėlti. Labai džiaugiausi šia galimybe pristatyti save užsienio šalies publikai, bet planuose yra tokią parodą surengti ir Lietuvoje“, – atviravo moteris.
O kelionė į Bosniją ir Hercogoviną be nuotykių neapsiėjo. Likus vos porai dienų iki jos buvo atšauktas skrydis į Sarajevą, bet ko tik nepadarysi vardan savo pašaukimo ir svajonės. Moterys nieko nelaukusios sėdo į automobilį ir per parą įveikė kone du tūkstančius kilometrų.
M. Ąžuolė neslepia, kad buvo baisu vienoms pačioms keliauti į svetimą šalį, galvose sukantis tūkstančiams minčių, kas blogo galėtų nutikti, bet noras pristatyti parodą įveikė visas baimes.
O paklausta apie ateities planus ir svajones moteris atsakė, kad dabar didžiausias noras yra gilinti savo žinias ir gerinti įgūdžius, nes tobulėti tikrai dar yra kur.
