Įveikti krizę padeda ir rankdarbiai

Se­niau nė min­ties apie rank­dar­bius ne­turėję

Plungės kri­zių cent­re šiuo me­tu glaud­žia­si 22 gy­ve­na­mo­sios vie­tos ne­tu­rin­tys as­me­nys. Dau­giau­sia – vy­rai, bet prie­globstį čia ran­da ir įvai­rias kri­zes iš­gy­ve­nan­čios mo­te­rys. Įstai­ga ne taip se­niai turė­jo ir at­skirą – mo­terų kri­zių – pa­da­linį, ku­ris priim­da­vo mo­te­ris su vai­kais, ta­čiau prie­š po­rą metų nu­tar­ta šią funk­ciją per­duo­ti Plungės so­cia­li­nių pa­slaugų cent­rui.
Tai­gi da­bar vaikų juo­kas G. Ar­ma­lio va­do­vau­ja­ma­me cent­re ne­beai­di. Ne­pai­sant to, gy­vybės ir veiks­mo čia ne­trūksta. Už­su­kus dar­bo dieną ko­ri­do­riaus ga­le iš­girs­ti gar­sus, ku­riuos nak­vynės na­mais dar va­di­na­mo­je įstai­go­je mažų ma­žiau­siai tikė­tu­mei­si iš­girs­ti. Kaž­kas ka­la, kaž­kas brūži­na pjūklu ar po­kši au­di­mo staklė­mis.
Padrą­sin­tas R. Ged­gau­dienės, erd­via­me te­ra­pi­jos kam­ba­ry­je veik­los kas­dien ran­da ne vie­nas cent­ro gy­ven­to­jas. Čia su­tik­ti vy­rai pa­sa­ko­ja se­niau nė min­ties ne­turėję už­siim­ti rank­dar­biais, ta­čiau vieną dieną pa­si­davė smal­su­mui ir įki­šo nosį pa­žiūrė­ti, kuo už­sii­ma ki­ti.
„Da­bar vi­si čia esam baigę me­no mo­kyklą“, – šyp­so­si vy­rai, ro­dy­da­mi sa­vo su­kur­tus dir­bi­nius, ku­riais jau bai­gia už­si­pil­dy­ti vi­sos ta­me kam­ba­ry­je esan­čios len­ty­nos, o da­lis rank­dar­bių „oku­pa­vo“ ir ki­tas cent­ro erd­ves.
Žais­lus, įvai­rias de­ko­ra­ci­jas iš med­žio dro­žian­tis An­ta­nas pri­si­pažįs­ta anks­čiau su med­žiu ne­turėjęs nie­ko bend­ro – dir­bo sta­ty­bo­se. Bet tuoj pri­du­ria, kad gi­minėj yra buvę me­ni­ninkų, tad tas kūry­biš­ku­mo ge­nas, ma­tyt, glūdėjęs gi­liai ir jo vi­du­je. Ra­mutė An­taną va­di­na ne tik auk­sa­ran­kiu, bet ir gud­ro­čiu­mi – vy­ras ne­pra­leid­žia pro­gos pa­tik­rin­ti tiek jos, tiek kitų ap­lin­ki­nių ži­nias apie ša­lies is­to­riją ar geog­ra­fiją.
Mums be­si­kal­bant į kam­barį at­sku­ba ir į au­di­mo stak­les sėda Iri­na. Kri­zių cent­re kar­tu su vy­ru ji ap­si­gy­ve­no po to, kai 2020-ųjų žiemą dau­gia­bu­ty­je Ku­liuo­se kilęs gais­ras nu­nio­ko­jo jų butą.
Mo­te­ris ro­do did­žiulį pa­čios išaus­to ta­ko rie­timą ir pa­sa­ko­ja, kad anks­čiau stak­lių nė aky­se ne­bu­vo ma­čiu­si. Pirmą sykį prie jų at­si­sėdo gal prie­š du mėne­sius. Ir taip pa­ti­ko, kad da­bar tik­riau­siai ne­būna nė die­nos, kad neaustų.


Vie­toj psi­cho­lo­go – ak­va­riu­mas ir dvi katės

Kri­zių cent­ro di­rek­to­rius G. Ar­ma­lis pa­pa­sa­ko­ja anks­čiau cent­re gy­ve­nu­sios ki­tos glo­bo­tinės nu­ti­kimą. Mo­te­ris esą ir­gi mėgo aus­ti, ta­kams vi­sad pa­rink­da­vu­si ir gra­žiai su­de­rin­da­vu­si įvai­rias pa­ste­li­nes spal­vas. Tad vi­si nu­ste­bo, kai vieną dieną tuos švel­nius at­spal­vius pa­keitė juo­da, tam­siai ža­lia, mėly­na ir ki­tos itin ryš­kios spal­vos. Net­ru­kus paaiškė­jo, kad mo­te­riš­kei sku­biai rei­kia spe­cia­listų pa­gal­bos, pa­šli­jo jos svei­ka­ta. Šis nu­ti­ki­mas, pa­sak di­rek­to­riaus, tik dar kartą pa­tvir­ti­na seną tiesą, kad žmo­gaus kūry­ba kaip nie­kas ki­tas ge­rai at­spin­di jo vi­dinį pa­saulį.
Pak­laus­tas, ar įstai­gos gy­ven­to­jai tu­ri ga­li­mybę čia vie­to­je kon­sul­tuo­tis su psi­cho­lo­gu, G. Ar­ma­lis sako, kad toks spe­cia­lis­tas anks­čiau bu­vo sam­do­mas, ta­čiau ne­ra­dus bend­ros kal­bos te­ko su juo at­si­svei­kin­ti.
„Vie­toj jo įsi­taisėm ak­va­riumą – jis la­biau pa­si­tei­si­no“, – nu­si­šyp­so di­rek­to­rius. Did­žiu­lis ak­va­riu­mas puo­šia įstai­gos ko­ri­do­rių ir poil­sio kam­barį, o po jį zu­jan­tys žu­ve­lių pul­kai iš­ties vei­kia hip­no­ti­zuo­jan­čiai. Kaip ir dviejų čia gy­ve­nan­čių ir tai prie vie­no, tai prie ki­to glo­bo­ti­nio mėgstan­čių pri­si­glaus­ti ka­tinų mur­ki­mas.
Pa­sak G. Ar­ma­lio, to­kie „na­mi­niai“ vais­tai ne­re­tai būna ne ma­žiau efek­tyvūs nei gy­dy­to­jo pa­skir­tos ra­mi­nan­čios tab­letės. Ži­no­ma, pa­si­tai­ko, kai pri­rei­kia ir rim­tesnės – me­dikų, psi­cho­logų – pa­gal­bos, nors so­cia­li­niams dar­buo­to­jams ir ten­ka pa­varg­ti, kol įkal­bi­na gy­ven­toją vyk­ti kon­sul­ta­ci­jos.


Iš nau­jo mo­ko­si gy­ven­ti

Ne pa­slap­tis, kad Kri­zių cent­ro gy­ven­to­jus, ypač nau­jo­kus, ne­re­tai ka­muo­ja įvai­rios bėdos, grau­žia min­tys apie su­si­kau­pu­sias sko­las, galbūt iši­ru­sią šeimą. Dažną dar trau­kia įvai­rios pri­klau­so­mybės.
Pa­sak G. Ar­ma­lio, ne­re­tai toks įstai­gos du­ris pra­vėręs as­muo būna kaip koks zui­kis – ne­nus­tygs­tan­tis vie­toj, nuo­lat zu­jan­tis ap­lin­kui. Pri­rei­kia lai­ko ir ne­ma­žai so­cia­linės pa­gal­bos, kol žmo­gus grąži­na sko­las, įvei­kia sa­vo pri­klau­so­mybę ir jau švie­ses­ne gal­va ap­si­dai­ro ap­lin­kui.
Rank­dar­bių ka­bi­ne­te su­tik­tas Al­gis pra­si­ta­ria cent­re gy­ve­nan­tis jau 11 metų, ša­lia jo sėdin­tis Liu­das ati­ta­ria čia esan­tis jau 10-metį. Vy­rai sa­ko lau­kian­tys eilė­je gau­ti so­cia­linį būstą. Ne vie­nam ši įstai­ga pa­dėjo grįžti į sa­va­ran­kišką gy­ve­nimą, at­kur­ti san­ty­kius su vai­kais, su­si­ras­ti darbą.
Bet ne­trūksta ir to­kių is­to­rijų, kai žmo­gus neiš­si­laikė gau­ta­me so­cia­li­nia­me būste ir grįžo at­gal į Kri­zių centrą, blo­giau­siu at­ve­ju – at­gal į gatvę. Pa­sak G. Ar­ma­lio, taip at­si­tin­ka dėl įvai­rių prie­žas­čių: dėl se­ny­vo am­žiaus, svei­ka­tos būklės, ne­ga­lios, pri­klau­so­mybės, so­cia­li­nių įgūdžių sto­kos.
„Kar­tais atei­na to­kių, ku­rie mo­ka tik vir­tos deš­ros at­si­kąsti“, – ne­links­mai nu­si­šyp­so įstai­gos va­do­vas. Dėl to Kri­zių cent­re or­ga­ni­zuo­ja­mos mais­to ga­mi­ni­mo pa­mokėlės, čia gy­ve­nan­tie­ji bei dir­ban­tie­ji vi­si kar­tu ruo­šia kokį troš­kinį ar ver­da sriubą.
Įstai­ga taip pat tu­ri įsi­gi­ju­si dvi­ra­čių, bai­da­rių. Kie­me – ir did­žiu­lis šilt­na­mis, ku­ria­me noks­ta po­mi­do­rai, au­ga agur­kai. Ša­lia jo – ke­lios lysvės dar­žo­vių. „Paaugs bu­rokė­liai – pjaus­ty­sim, ma­ri­nuo­sim, barš­čiams bus“, – ro­do G. Ar­ma­lis.
Čia gy­ve­nan­čiuo­sius sten­gia­ma­si įtrauk­ti į buitį, kad at­si­rastų su­pra­ti­mas, kaip už­siau­gin­ti dar­žo­vių, pa­si­ruoš­ti mais­to, su­si­mokė­ti mo­kes­čius. Tą liu­di­ja ir vir­tuvė­je ka­ban­tys ry­šu­liai vais­ta­žo­lių, su­rink­ti ir džio­vi­na­mi pa­čių vyrų.


Gulbės, ro­žan­čiai ir krep­šiai

Pa­sak G. Ar­ma­lio, jo va­do­vau­ja­mos įstai­gos tiks­las toks ir yra – pa­dėti čia gy­ve­nan­tie­siems tvir­čiau at­si­sto­ti ant kojų bei su­teik­ti kuo dau­giau ga­li­my­bių už­siim­ti mėgsta­ma veik­la. Jei kas nemėgsta važiuoti dviračiu ar suktis prie puodų – jokia bėda, gal patiks šeimininkauti darže ar krapštytis prie rankdarbių, padėti talkose ant piliakalnių (mums viešint Krizių centre du vyrai kaip tik buvo išvykę į talką ant Gandingos piliakalnio).
O įnikus į mėgstamą veiklą, davus darbo rankoms, mintys tarsi nuskaidrėja, galvoj prašviesėja.
„Iš pradžių dirba ir patys nesupranta, kas čia bus, kas gausis. O kai pamato rezultatą, pradeda tobulėt, jau galima ir pačiam pasidžiaugt, ir kitam parodyt“, – pasakoja G. Armalis, rodydamas vyrų sukurtus dirbinius.
Taip buvo su inkilais. Į Krizių centrą pakviestas Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos atstovas papasakojo apie inkilų gamybos specifiką. Ir kai centre gyvenantis Antanas pasiraitojo rankoves, inkilais buvo apdovanotas tiek Žemaičių dailės muziejus, tiek Plungės viešoji biblioteka, tiek minėtasis parkas.
Liudas iš medžio meistrauja didžiulius rožančius. Sako jau nesuskaičiuojantis, kiek jų yra suvėręs. O dabar turintis svajonę bent kelis tokius medinukus nuvežti į Kryžių kalną.
Stasys visa galva paniręs į popieriaus lankstymą. „Per televizorių parodė, kaip daryt, ir prilipo“, – sako linksmai šypsodamasis ir rodo, kad pirma reikia pasiruošti medžiagos – suplėšyti popierių gabaliukais ir sulankstyti kiekvieną trikampėliais. Vienai figūrai sudėlioti reikia 500–600 tokių trikampėlių, tad didžiausias darbas ir yra jų susilankstyti pakankamai. Pačios figūros dėliojimas esą tada jau eina sparčiau.
Algis pina krepšelius. Anksčiau tam naudojo vyteles, tačiau joms pasibaigus įvaldė pynimą iš laikraščių. Sako, kad jei labai susikaupia, per dieną gali nupinti vieną krepšelį. Bet jau tada plušantis nuo ankstaus ryto, kai tik pasirodo Ramutė, iki 17 valandos vakaro.
Kęstutis meistriškai darbuojasi virbalais. „Jau visus draugus apmezgęs yra“, – rodydama jo megztas kojines pasakoja Ramutė. Iš kur toks gebėjimas? „Sakė, kad anksčiau yra bandęs megzt. Man reikėjo tik primini, kaip sakoma, užvesti ant kelio“, – šypsosi moteris, pati negalinti atsigrožėti savo mokinio darbais.

Nugalėjo smalsumas

Paklaustas, kaip apskritai kilo mintis įrengti tokį rankdarbių kambarį, G. Armalis skėsteli rankomis: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kai iš mūsų atėmė moterų krizių centrą, teko atleisti budėtojas. O tarp jų buvo ir Ramutė, tik ji jau buvo spėjusi „prisivaidinti“ su savo rankdarbiais. Vieną dieną tai su kokiu šakaliu ateina į darbą, kitą dieną dar su kuo. Kai pamatėm, ką iš to galima pagaminti, nusprendėm, kad reikia tokio darbo terapijos kambario ir vyrams.“
O pati R. Gedgaudienė priduria, kad iš pradžių vyrai nepatikliai žiūrėjo į šį sumanymą. Tarpusavy gal ir pasišaipydavo, kad rankdarbiais lai moterys užsiima, o jie į Ramutės kabinetą nė kojos nekels. Buvo tokių, kurie susidomėjo iškart ir ėmė kitus agituoti, kiti apsidairyti užėjo tik po pusmečio, bet dabar nepraleidžia nė dienos be savo mėgstamų užsiėmimų.
Pasak centro direktoriaus, šios veiklos populiarumo paslaptis veikiausiai ir yra ta, kad nė vienas čia nebuvo varu atvarytas. O kai gali rinktis, kas arčiau širdies, tada ir noras dirbti yra, ir motyvacija.