Jaunoji miškininkė laužo stereotipus

Vi­sos kliū­tys – mūsų gal­vo­se

Apie ly­gias mo­terų ir vyrų ga­li­my­bes kal­ba­ma jau se­niai, bet mo­te­rims įženg­ti į vy­riš­kas sri­tis vis dar sun­ku. Ne­re­tai jų en­tu­ziazmą ir ta­lentą grei­tai už­ge­si­na vis dar gajūs ste­reo­ti­pai apie vy­riš­kas ir mo­te­riš­kas pro­fe­si­jas.
Kaip be­būtų, vi­sos kliū­tys yra tik mūsų gal­vo­se, ir kuo grei­čiau mes jas įveik­si­me, tuo la­biau at­ver­si­me sau dau­giau ga­li­my­bių. Siek­ti ly­čių ly­gybės ga­li­ma pra­de­dant nuo savęs, o ir ap­lin­kui pil­na užk­re­čian­čių pa­vyzd­žių. 
Vie­na to­kių – Mos­tai­čių gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­ko pa­va­duo­to­ja Rūta Dil­bienė, ku­ri darbų į vy­riš­kus ir mo­te­riš­kus ne­skirs­to. Nors mer­gi­na ir pa­si­rin­ko miš­ki­nin­kystę – sritį, ku­rio­je do­mi­nuo­ja vy­rai, bet su mo­te­riš­ku­mu at­si­svei­kin­ti tik­rai ne­ža­da.
Pa­sak pa­čios Rūtos, apie šią pro­fe­siją ji nuo ma­žumės ne­sva­jo­jo ir kryp­tin­gai link to nėjo. Ei­gu­lių, urėdų ar gi­ri­ninkų jos gi­minė­je nėra, tad sek­ti­no pa­vyzd­žio ne­bu­vo, va­di­na­si, ir miš­ko šauks­mas ge­nuo­se ne­bu­vo už­ko­duo­tas.
„Gal ma­no pa­si­rin­kimą kaž­kiek lėmė tai, kad vai­kystė pra­bėgo prie­mies­ty­je – Var­ka­liuo­se, kur sa­vas na­mas ir sa­vas kie­mas. Gal, kad tėvai, se­ne­liai – ūkiš­ki žmonės, prie gam­tos. Ge­rai pri­si­me­nu, kad nuo ma­žens žavė­da­vau­si žmonė­mis, vil­kin­čiais uni­formą. Vai­kiš­koms ma­no akims tai bu­vo la­bai gra­žu“, – at­vi­ra­vo pa­šne­kovė.


Mer­ginų – vos ke­lios

Mo­te­ris pri­si­pa­ži­no, kad at­ėjus me­tui rink­tis, kur stu­di­juo­ti, ji ge­rai ap­gal­vo­jo, ko­kia pro­fe­si­ja jai teiktų džiaugsmą. Pa­si­domė­jo, ko­kios spe­cia­lybės tuo­met bu­vo pa­klau­sios, nes bai­gu­si moks­lus norė­jo dirb­ti tai, ko mokė­si ir kas pa­tin­ka. Svarstė ir apie ga­li­mybę tap­ti po­li­ci­nin­ke, bet vis tik įsto­jo į Kau­no miškų ir ap­lin­kos in­ži­ne­ri­jos ko­le­giją. Kaip pa­ti sa­ko, miš­ki­nin­kystė tuo me­tu bu­vo „ant ban­gos“. Toks jos pa­si­rin­ki­mas nei draugų, nei ar­timųjų ne­nus­te­bi­no – vi­si tikė­jo­si kaž­ko pa­na­šaus.
Miš­ki­nin­kystės pro­fe­siją 2014 m. pa­si­rin­ko ga­na di­de­lis skai­čius stu­dentų, bet išdrį­su­sių lau­žy­ti ste­reo­ti­pus mer­ginų tarp jų bu­vo ma­žai. Rūtos grupė­je iš 32-jų stu­dentų mer­ginų bu­vo vos 6 ar 7.
„Stu­di­jos manęs ne­nu­vylė – pa­skai­tos bu­vo įdo­mios, jos vyk­da­vo ne tik au­di­to­ri­jo­se, klasė­se prie kom­piu­te­rių ek­ranų, bet ir gam­to­je, miš­ke, kur lai­kas lėkte pralėk­da­vo. Aiš­ku, šian­die­ni­nio jau­ni­mo tai gal ir ne­su­žavėtų, nes juk vi­sas jų gy­ve­ni­mas, vi­sas veiks­mas da­bar vyks­ta kom­piu­te­rio ek­ra­ne.“
Paš­ne­kovė pri­si­minė, kad iliu­zi­ja apie pa­klau­sią ir jaunų spe­cia­listų lau­kian­čią pro­fe­siją stu­di­joms ei­nant į pa­baigą su­bliuš­ko. Anuo­met Lie­tu­vo­je pra­dėta vyk­dy­ti miškų ūkio re­for­ma, įne­šu­si su­maiš­ties ne tik į miš­ki­ninkų darbą, bet ir į miš­ki­nin­kystę stu­di­juo­jan­čiųjų pla­nus. Pradė­jus su­jun­ginė­ti gi­ri­nin­ki­jas su­mažė­jo dar­bo vietų, todėl da­lis jos kur­so draugų stu­di­jas metė ar per­ėjo į ki­tas kryp­tis. Nors ne­ri­mo būta daug, bet Rūta pra­dėtus moks­lus baigė – sa­ko, vi­sa­da bai­gian­ti, ką pra­dėju­si.


„Vi­si kei­kia ka­ran­tiną, o aš juo net džiau­giuo­si“

Dau­gu­ma pa­si­rin­ku­siųjų miš­ki­nin­kystę jau stu­di­juo­da­mi sva­jo­jo tap­ti gi­ri­nin­kais, o Rūtos pla­nuo­se da­bar­ti­nių jos pa­reigų ne­bu­vo. Nišų, kur dirb­ti bai­gus to­kias stu­di­jas, yra daug, vis tik jau­nai spe­cia­lis­tei, ką tik bai­gu­siai stu­di­jas, įsi­dar­bin­ti iš­kart ne­pa­vy­ko. Tad, kaip ir dau­ge­lis jaunų žmo­nių, ji iš­vy­ko į už­sienį, tik ten neuž­si­bu­vo. Gal dėl to, kad užau­go la­bai šil­to­je, šei­my­niš­ko­je ap­lin­ko­je, ar­timųjų ir namų il­ge­sys neilgt­ru­kus par­vedė ją at­gal.
Grįžus į Plungę te­ko pa­dirbė­ti tai vie­nur, tai ki­tur, bet nė vie­nas dar­bas ne­bu­vo su­si­jęs su įgy­ta spe­cia­ly­be. Ir jei ne pra­ėju­siais me­tais pa­skelb­tas ka­ran­ti­nas, ka­žin ar iš­vis būtų pra­dėju­si sa­vo pro­fe­sinį ke­lią.
„Vi­si kei­kia ka­ran­tiną, o aš juo net džiau­giuo­si. Prieš jį pa­skel­biant dir­bau ka­vinė­je, o kai vis­kas su­sto­jo, bu­vau pra­sto­vo­se. Vieną mėnesį paa­tos­to­gau­ti gal ir sma­gu, o ką to­liau da­ry­ti?“ Ta­da mer­gi­na nu­sprendė, kad pa­ts me­tas ieš­ko­ti dar­bo pa­gal spe­cia­lybę. Tuo me­tu bu­vo pa­skelb­tas kon­kur­sas gi­ri­nin­ko pa­va­duo­to­jo pa­rei­goms užim­ti. „Bu­vau nu­va­žia­vu­si pas gi­ri­ninką, pa­si­kalbė­jo­me, kaip ir su­tarė­me, bet... man pra­nešė, kad aš pa­vėla­vau – kon­kur­sas jau pa­si­baigęs“, – pri­si­minė pa­tir­tus iš­ban­dy­mus.
Bet be dar­bo Rūta ne­li­ko. Vals­ty­binė miškų urė­di­ja jai pa­si­ūlė me­die­nos meistrės pa­rei­gas ir ji jų ėmėsi. „Ma­no dar­bo vie­ta bu­vo au­to­mo­bi­lis ir miš­kas. Pats dar­bas – įdo­mus, ne­nuo­bo­dus ir fi­ziš­kai ne­sun­kus. Man pri­klausė Mos­tai­čių, Ku­lių, Skroblės gi­ri­nin­ki­jos, o jos vi­sos ne­ma­žos. Va­žinė­jau po mišką, po san­dėlius, ma­ta­vau me­dieną... Vis­kas bu­vo ge­rai, bet manęs ne­ten­ki­no tai, kad užt­ruk­da­vau dar­be, ne­tilp­da­vau į sa­vo dar­bo va­lan­das. Esu su­kūru­si šeimą, au­gi­nu mažą duk­rytę. Nu­ve­du­si ry­te ją į dar­želį ne­ži­no­da­vau, ar spėsiu lai­ku pa­siim­ti“, – kalbė­jo R. Dil­bienė.


Vy­riš­ka drau­gi­ja ne­si­skund­žia

Taip jau nu­ti­ko, kad Mos­tai­čių gi­ri­nin­kas ne­tru­kus vėl li­ko be pa­va­duo­to­jo. Rūta dar kartą pa­bandė su­da­ly­vau­ti kon­kur­se, ir ant­ras kar­tas bu­vo lem­tin­gas. Tad nuo šių metų sau­sio miš­ki­nin­kystės pa­tir­ties ji se­mia­si tal­kin­da­ma gi­ri­nin­kui ir da­bar net ne­beį­si­vaiz­duo­ja, kad galėtų grįžti prie anks­tes­nių darbų. O ir vy­riš­ka ko­legų drau­gi­ja mo­te­ris ne­si­skund­žia. Sa­ko, sa­vo tin­ka­mu­mo šioms pa­rei­goms kaž­kaip ypa­tin­gai ne­įro­dinė­jan­ti, tik ge­rai ir ne­prie­kaiš­tin­gai dir­ban­ti. Vy­riš­kos kon­ku­ren­ci­jos jai taip pat dar ne­te­ko pa­jaus­ti – gi­ri­nin­kas ją pri­ėmė kaip ly­gia­vertę ko­legę.
Kaip be­būtų, jau­na­jai miš­ki­nin­kei jau te­ko patirti, jog kai ku­riems vy­rams vis dar sun­ku su­si­tai­ky­ti, kad ir mo­te­rys ga­li dirb­ti šį darbą. „Ma­no au­sis pa­siekė kal­bos, kad gi­ri­nin­kui ne­pa­si­sekė, jog į ko­le­gas ga­vo ma­ne – mo­terį, nes juk vy­ras vis tiek dau­giau pa­da­rytų – stip­res­nis ir pa­na­šiai. O mes su gi­ri­nin­ku sa­kom, kad svar­biau­sia vi­sus dar­bus pa­da­ry­ti, o kaip jau juos pa­si­skirs­ty­ti, pri­klau­so nuo mūsų pa­čių. Ki­to­se gi­ri­nin­ki­jo­se ir du vy­rai ne­su­ge­ba su­si­tvar­ky­ti.“
Pa­sak plun­giškės, kad šį darbą dir­ban­čių mo­terų nėra daug, ne­sun­ku su­pras­ti iš su­tin­kamų žmo­nių reak­ci­jos. Kai mo­te­ris iš­li­pa iš gi­ri­nin­ko au­to­mo­bi­lio, žmonės ją pa­si­tin­ka nu­ste­bu­siais žvilgs­niais. Bet vi­sus abe­jo­jan­čius Rūta ga­li pa­ti­kin­ti, kad su Mos­tai­čių gi­ri­nin­ki­jos val­do­mis yra ge­rai su­si­pa­ži­nu­si ir pa­žįsta vi­sus jos kam­pus, mat dar dirb­da­ma me­die­nos meist­re miš­kus iš­maišė sker­sai išil­gai.


Miš­ko pa­klotė – ne par­ke­tas

Nors gi­ri­nin­ko pa­va­duo­to­ja R. Dil­bienė dir­ba dar tik pus­metį, kol kas jai dar ne­te­ko su­si­dur­ti su to­kiais dar­bais, ku­rių ne­galėtų pa­da­ry­ti vien tik dėl to, kad yra mo­te­ris. Aiš­ku, miš­ko pa­klotė – ne par­ke­tas, ir su aukš­ta­kul­niais ne­pa­vaikš­čio­si, bet ir tai Rūtos ne­liū­di­na. Mo­te­ris juo­kau­ja, jog tam, kad iš­sis­kirtų iš vyrų kom­pa­ni­jos ir būtų ge­rai ma­to­ma, nu­si­pir­ko rau­do­nus gu­mi­nius ba­tus.
Be­je, plun­giškės vy­ras Pau­lius taip pat bu­vo įstojęs į miš­ki­nin­kystę. Bet pa­matęs, kiek daug stu­dentų pa­si­rin­ko būtent šią spe­cia­lybę ir ko­kios di­delės grupės su­da­ry­tos, vai­ki­nas sua­be­jo­jo, ar pa­bai­gus stu­di­jas pa­vyks ras­ti darbą, todėl per­si­gal­vo­jo ir pa­su­ko ki­ta link­me. Ne­pai­sant to, va­ka­rais Dil­bių na­muo­se kal­bos apie mišką il­gai ne­ty­la.
Jau­no­ji miš­ki­ninkė tu­ri ir lais­va­lai­kio po­mėgių, tik kad lai­ko jiems, au­gi­nant mažą duk­rytę, lie­ka vi­sai ne­daug. Nu­tai­kiu­si laisvą mi­nutę mo­te­ris mėgsta šei­mi­nin­kau­ti vir­tuvė­je – ska­niais val­giais pa­le­pi­na tiek šeimą, tiek drau­gus, šventėms ruo­šia vie­no kąsnio už­kand­žius. Anot Rūtos, vi­sus sa­vait­ga­lius jų šei­ma pra­leid­žia Var­ka­liuo­se, pas jos tėve­lius, ku­rių so­dy­bo­je taip pat ran­da veik­los – sa­vo fan­ta­ziją ir kūrybą ji čia iš­lais­vi­na grąžin­da­ma ap­linką, kur­da­ma ir pri­žiūrė­da­ma al­pi­na­riu­mus bei kriok­lius.