Naujausios
Kasdien – vis geriau
Ruošdama šį straipsnį su Aušra kalbėjausi ne kartą. Pirmąkart ilgesniam pokalbiui susitikome dar tada, kai perspėjimai apie visą pasaulį galimai užvaldysiantį koronavirusą atrodė kaip kažkur toli aidintis griaustinis. Moteris tik neseniai buvo ėmusis išsvajotos veiklos – Plungėje atidariusi holistinio masažo kabinetą.
Deja, tuoj po to paskelbtas karantinas gerokai sujaukė kortas. Aušrai, kaip ir daugeliui kitų panašias paslaugas teikusių specialistų, teko užrakinti savo masažo kabineto duris. Svarbiausia, kad nežinia kuriam laikui.
Dabartinę situaciją daugelis piešia pačiom tamsiausiom spalvom, bet tik ne Aušra. Kai skambinau jai pasiteirauti, kaip ir kuo gyvena šiomis dienomis, tikėjausi išgirsti mažų mažiausiai nerimo gaidelių. Bet moteris žvaliai atsakė: „Gyvenu gerai, netgi labai. Ir kasdien – vis geriau.“
Tad susipažinkite su plungiške Aušra, kuri galėtų būti puikiu pavyzdžiu, kaip atsidūrus gana nepavydėtinoje situacijoje į gyvenimą žvelgti su šypsena ir didele doze optimizmo. Kokia to paslaptis? „Svarbiausia išmokti tikėti ir pasitikėti“, – sako ji ir priduria esanti tikra, kad viskas, kas šiomis dienomis vyksta, – tik į gera.
Kišenėje – vos 200 litų, tačiau drąsa – begalinė
Prisiminusi savo jaunystės dienas gimtojoje Plungėje, moteris šypsodamasi pasakojo nuo pat mažumės buvusi tikra maištautoja. Mėgusi ir savo elgesiu, ir apranga išsiskirti iš visų.
„Mokslai sekėsi prastokai, tačiau sportiniai pasiekimai buvo labai geri. Skyniau lengvosios atletikos laurus, dėl to pakvietė mokytis į Panevėžio sporto mokyklą. Bet tėvai manęs neišleido. Jiems atrodė, kad man dar per anksti gyventi atskirai – juk buvau tik 14-os ar 15-os. Tada ir pradėjau maištauti.“
Ieškodama širdžiai mielesnio užsiėmimo, mergina gana anksti, vos baigusi devynias klases, metė mokslus ir ėmė dirbti. Pirmoji darbovietė – kioskas V. Mačernio gatvėje, kur jai, dar nepilnametei, teko bendraamžiams pardavinėti ne tik kramtomąją gumą, bet ir cigaretes. Vėliau įsidarbino parduotuvėje, po to – vaikų darželyje „Pasaka“. Čia dirbo su neįgaliais vaikais, o po darbo skubėjo į pamokas vakarinėje mokykloje.
Baigusi vidurinę mokykla galiausiai nusprendė – reikia išvažiuoti. Laimės ieškoti mergina patraukė į Angliją. Buvo 2005-ieji. Kišenėje – vos 200 litų, tačiau drąsa – begalinė. Kaip ir noras pamatyti pasaulio bei tikėjimas, kad tau nieko blogo negali nutikti. Ir iš tiesų įvykiai vienas po kito klojosi taip, kad liko tik stebėtis.
„Jaučiau tokią laisvę. Juk čia – Londonas, Europos centras, o ne Lietuva, kur į tave nuolat kažkaip kreivai žiūri, apkalba. Čia hipių kultūra, nesibaigiantys vakarėliai, didžėjų muzika. Ko daugiau reikia jaunam žmogui?!“
Bet ne vien tik linksmybės plungiškei rūpėjo. Plungiškė baigė anglų kalbos kursus, ėmė domėtis dvasinėmis praktikomis. Turbūt dėl to pamažu nutolo visi vakarėliai, triukšmingos draugų kompanijos. O tada į jos gyvenimą atėjo... Indija.
Nepažįstamoje šalyje kaip namie
Čia vėl – atsitiktinumų virtinė. Pažįstama lenkaitė prasitarė keliausianti į Indiją mokytis fizioterapijos. Aušros viduje kažkas sukirbėjo.
„Mečiau visus darbus ir išvykau. Mėnesiui. Buvau tokia pavargusi nuo žmonių, triukšmo tad Indijoje užsiėmiau joga, masažais, mokiausi refleksologijos (pėdų masažo) ir reiki (kuomet gydoma iš rankų sklindančia energija). Po mėnesio nusprendžiau kelionę užbaigti ašrame – šventykloje. Praleidau ten kelias paras. Labai įdomi patirtis. Grįžusi supratau, kad nebenoriu taip gyventi, kaip gyvenau iki tol. Man buvo nebeįdomu dirbti baruose, pilstyti alkoholį ir girdyti žmones. Dar kurį laiką padirbėjau kavos bare, bet ir vėl ėmė graužti vidinis balsas. Nebenorėjau būti tokioj vietoj, kur žmonės ateina drebančiom rankom tos kavos, kuri jiems – kaip koks narkotikas. Nebegalėjau būti to dalimi.“
Plungiškė ėmė rimčiau domėtis masažais. Baigė specialius kursus, dirbo, bet nuolat jautė nenugalimą trauką grįžti į Indiją. Į tą šalį, kurią pirmąkart aplankius neapleido jausmas, kad yra čia buvusi, kad viskas pažįstama ir artima. Kaip namie.
Lietuvoje šokiravo moterų elgesys
Neilgtrukus ir vėl susiruošė į Indiją – masažo žinių pasisemti ir dar sykį tą anuomet aplankiusį jausmą patirti. Įsikūrė Rišikeše, jogų centre. Vėl meditacijos nuo ryto iki vakaro, maldos, kontempliacijos. Po mėnesio, kai kartu atvykusieji krovėsi daiktus namo, Aušra suprato, kad nenori niekur važiuoti.
Nusprendė išbandyti save. „Buvo vidinė baimė. Bet iškenčiau ją ir supratau, kad tai yra tik mūsų proto krečiamos išdaigos. Esam įpratę bėgti, lėkti. Net atvykę atostogų skaičiuojam dienas, kada jos baigsis.Tąkart pasakiau sau, kad nėra kur skubėti. Dar penkis mėnesius galiu pasilikti, kol galios viza. Būsiu čia ir dabar, vaikščiosiu, melsiuosi, žiūrėsiu į pro šalį tekantį Gangą. Ir to visiškai užteks.“
Ir kurį laiką užteko. Tik likimas vėl buvo paruošęs netikėtą posūkį. Prisiminusi tas dienas moteris juokdamasi pasakojo, jog į Indiją vyko tvirtai apsisprendusi būti vienuole, mat Anglijoje kelis kartus teko nusivilti asmeniniais santykiais. Todėl nutarė – daugiau jokių meilių.
Ir tada aplinkui ėmė suktis vietinis jaunuolis. „Iš pradžių priešiškai žiūrėjau į jo rodomą dėmesį. Juk aš – vienuolė, ko jis prikibo...“ – juokėsi. Bet netrukus pati pajuto simpatiją naujam pažįstamam. Viskas baigėsi tuo, kad jos skrydis atgal į Angliją buvo atidėtas tris kartus, kol galiausiai jie abu nutarė skristi... į Lietuvą.
Pasak plungiškės, jos simpatiją sužavėjo Lietuva, tačiau šokiravo lietuvaičių moterų elgesys.
„Jis negalėjo suprasti, kodėl moterys mažai apsirengusios, kodėl jos tokios susiraukusios, apkabina sutikusios pažįstamus vyrus, pabučiuoja. Indijoje moterų misija yra šeima. Iš turtingųjų kastų kilusios mergaitės gali lavintis ir dirbti. Tačiau jei esi iš nepasiturinčios šeimos, o jei dar ir iš provincijos, apie karjerą nė nesvajok. Tavo užduotis – anksti ištekėti, auginti vaikus ir prižiūrėti namus.“
O kaip ji pati – ar įsivaizdavo save tokioje indų šeimoje? „Tada viską mačiau lyg pro rožinius akinius. Tokia meilė buvo... Kaip iš indų filmo (juokiasi – aut). Ir sariai man tiko, ir kiti tradiciniai jų rūbai. Dar tas neapleidžiantis jausmas, lyg Indija man būtų sava. Gal dėl to pasidaviau.“
Sūnus grąžino namo
Grįžusi trečiąkart į Indiją pas savo mylimąjį Aušra suprato, kad po širdimi užsimezgė nauja gyvybė: „Sūnelis pasirinko būti pradėtas toje šalyje.“ Moters įsitikinimu, sūnus pasirinko ir vietą, kur turi gimti, mat ją ilgai kankino mintys, kur tai turi įvykti. Nei Indija, Nei Anglija, nei Lietuva viliojo. O galiausiai sužinojo, kad jos mylimąjį kviečia padirbėti į Mauricijų – Indijos vandenyno salą netoli Madagaskaro.
Išskrido būdama kone aštuntą mėnesį nėščia ir įsivaizduodama, kad galės gimdyti šiltame vandenyne, apsupta delfinų. Dabar gali tik pasijuokti iš tokių naivių savo minčių, nes paaiškėjo, kad ten gimdyti leidžiama tik medicinos įstaigoje. Tad teko rinktis privačią, ir dar gana nepigią.
Bet kitos svajonės pildėsi, tad toje saloje praleistas pusmetis klojosi kaip rojaus kampelyje, kur rytą atsikėlęs gali pasiruošti pasakiškus pusryčius vien iš nuo žemės susirinktų egzotiškų vaisių, per dieną plaukioti pasakiško žydrumo paplūdimiuose ir mėgautis saulės voniomis.
Sūnų jiedu nutarė pavadinti Vaju – Indų mitologinio dievo vardu. „Vaju sanskrito kalboje reiškia vėtrą, uraganą. O juk pas mus irgi sakoma: „Nekelk vajaus.“ Kad indų ir lietuvių kalbos yra panašios, pastebėjau jau anksčiau, besimelsdama ir giedodama sanskrito kalba. Man tai buvo toks įdomus atradimas.“
Dabar Aušra sūnų šaukia Vajumi, nors pase įrašyta Vaju. „Tada taip norėjosi, atrodė egzotiškiau. Matyt, buvau atitrūkusi nuo savo šaknų, o vaikai, kaip sakoma, grąžina tą savastį. Vajus grąžino mane iš Mauricijaus namo. Į Plungę. Čia po truputį ėmiau jausti savo šaknis.“
„Visko turėsi tiek, kiek tau reikia“
Moteris prisimena, kad tada, prieš trejus metus, grįžus į Lietuvą pirmieji mėnesiai buvę labai niūrūs ir šalti. „Galvojau: pabūsiu, pažiūrėsiu, kaip čia klosis. Ir man patiko. Pamilau iš naujo kiekvieną Plungės kampelį. Pamačiau, kad čia yra daug įdomių žmonių, ir koncertų, parodų, yra kur nueiti ir ką veikti. Ir kiek senų pažįstamų sutikau, kurie manęs dar nepamiršę. Toks jausmas, lyg būčiau atgimusi iš naujo. Matyt, man reikėjo nueiti tą savo dvasinę kelionę, kad suprasčiau, jog viskas su ta Plunge gerai“, – šypsojosi dalindamasi savo atradimais.
Kartu atėjo ir supratimas, kad gyvenimas Indijoj – ne jai. „Po kiek laiko tarsi atsibudau... Ne, aš nesu indė ir negalėčiau ja būti. Esu europietė ir man kiti dalykai priimtini. Galiu pati užsidirbti, galiu dar mokytis, dar daug ką galiu nuveikti.“
Šis suvokimas paskatino Plungėje atidaryti savo holistinio masažo kabinetą. Deja, naująja veikla pasidžiaugti teko labai trumpai, mat paskelbtas karantinas sugriovė visus planus. Aušra neslepia: pirmą savaitę būta nerimo, kaip ir iš ko jai, vienišai mamai su trimečiu, reikės gyventi, tačiau tuoj pat nuvijusi juodas mintis šalin ir ėmusis naujo plano.
Moteris nutarė nelaukti, kada karantinas bus atšauktas ir vėl bus leista atidaryti masažo kabinetą. Ji užsiregistravo Užimtumo tarnyboje ir tikisi sulaukti darbo, kurio galėtų imtis jau dabar, pasiūlymų. Be to, laisvu laiku jau kurį laiką dirba kaip šveicariškos kompanijos „Vivasan“ konsultantė, reklamuoja jų produkciją.
O paklausta, kas padeda net ir tokioj situacijoj išlaikyti gerą nuotaiką, moteris atsako, kad jai svarbiausia pasitikėti ir tikėti, jog viskas, kas vyksta, – į gera. Esą kai tai suprasi ir nurimsi, būsi atsparus ligoms, nes stipri imuninė sistema tave apsaugos.
„Jei nesi religingas, gali tikėti likimu, aukštesniu protu, bet kuo, svarbu – tikėti. Ir suprasti, kad kas benutiktų, nebūsi paliktas likimo valiai. Anaiptol. Tu visko turėsi tiek, kiek tau reikia. Juk visas mūsų nerimas kyla iš to, kad bijome netekti sukaupto turto, bijome uždirbti mažiau. Bet ar tai yra svarbiausia?“
