Naujausios
– Jūsų su dukra kuriamoje interneto svetainėje www.teisuoliuatminimas.lt esančiame žemėlapyje pažymėti Alsėdžiai – ten paženklinote miestelio kapinėse palaidoto Prano Kareivos kapvietę.
– Turiu prisipažinti, kad su dukra nespėjame pildyti to žemėlapio. Iš tikrųjų Plungės rajone esu paženklinęs gerokai daugiau Pasaulio tautų teisuolių kapviečių. Tuose pačiuose Alsėdžiuose be Prano Kareivos paženklinau ir Juozo bei Adolfinos Kerpauskų amžino poilsio vietas, Antano ir Stasės Mikalauskų, Onos ir Boleslovo Stulpinų, taip pat Baltramiejaus Pagojaus, Žemaičių Kalvarijoje – Juozo ir Eugenijos Kazlauskų, Plungėje – Emilijos ir Kazio Vitkevičių.
Su Alsėdžiais išvis įdomi istorija buvo. Sykį ieškodamas tokio Zakso palikuonių skambinau į Pilviškių seniūniją Suvalkijos centre. Atsiliepusiai moteriai papasakojau, kad ieškau tokio Zakso, kurio senelė buvo Pasaulio tautų teisuolė. „Tai ir mano senelė – Pasaulio tautų teisuolė“, – girdžiu telefone jos balsą. Klausiu – kur palaidota? Sako – Alsėdžiuose, Stasė Mikalauskienė. Dar papasakojo, kad ir kaimynės tėvukui Pranui Kareivai suteiktas šis vardas.
– Jei šiandien kas nors išgelbėja kokį bėdoje atsidūrusį žmogų, sulaukia didelio dėmesio ir valstybės apdovanojimų, o apie šiuos žmones, slėpusius, kartais net ne vienerius metus maitinusius ne vieną, o dešimtis žydų, beveik nieko nežinome. Kodėl taip yra?
– Dėl to, kad po karo buvome okupuoti. Ir nepatikėsit, bet labai didelė žydus gelbėjusių žmonių dalis mirė Sibire. Pavyzdžiui, 12 žmonių išgelbėjęs ir savo sušalusiom bulvėm su jais dalinęsis žmogelis ima ir numiršta Sibire... Badu... Arba dingsta be žinios, užmušamas Kauno saugumo rūsiuose. Teko pasidarbuoti archyve. Ten saugomi žydų rašyti laiškai, „Kaip jūs drįstat, tie žmonės mums tėvus atstojo“, – rašoma juose. Bet tardytojams buvo nusispjaut į tai.
– Nors oficialiai vyravo nuomonė, kad rusai labai vertino tuos, kurie gelbėjo žydus.
– Toli nuo realybės ta nuomonė buvo. Pasaulio tautų teisuolių vardai Jed Vašemo pradėti suteikinėti 1963 metais. Pirmoji lietuvė, gavusi šį vardą, buvo Ona Šimaitė 1966 metais. Bet ji tuo metu gyveno Paryžiuje ir į Lietuvą niekada nebegrįžo. Lietuvoje šis procesas išjudėjo tik po nepriklausomybės atgavimo. Sovietmečiu tiesiog nebuvo populiaru būti žydų gelbėtoju, visi prisimename tuos laikus labai gerai – ne apie tai buvo kalba. Vakar kaip tik vedžiau žmones į Panerius, kur, kaip skelbta tais laikais, buvo nužudyta 150 tūkst. tarybinių piliečių, o ne 70 tūkst. žydų. Visi buvom tarybiniai piliečiai ir taškas.
– Tada garsiai apie tai nekalbėta, o dabar tai vienas, tai kitas mesteli: Lietuva – žydšaudžių tauta.
– Išties per televiziją Vanagaitė trūbijo, kad lietuviai – žydšaudžiai. Tuo metu premjeras buvo Algirdas Butkevičius. Jis pasakė: „Tie žmonės – mūsų tautos didvyriai ir mes turim daryti viską, kad juos atsimintume. Esu užaugęs prie tokių frazių, pilna „Komjaunimo tiesa“ jų buvo. O dabar gyvenu prie pat Antakalnio kapinių, kur palaidoti mažiausiai septyni teisuoliai – bent aš esu tiek pažymėjęs. Dieve mano, ponas Butkevičiau, – pasiimk grėblį ir nueik bent lapus nugrėbk nuo jų kapų. Ar sunku? Mes turime daryti viską, bet niekas nieko nedaro...
Mano senoliuko brolis, kilimo iš Žarėnų, buvo Pasaulio tautų teisuolis. Rizikuodamas gyvybe jis išgelbėjo ne vieną žydaitę ir po karo išleido į mokslus. Ir aš tikrai nesijaučiu, kad būčiau koks tai žydšaudžių palikuonis. Matyt, mes su Vanagaite skirtingas Lietuvas pažįstam.
– O kada pats nusprendėte, kad atėjo metas kažką daryti?
– 2017 metais. Su dukra pasitariau, o žmonai ir sūnui nieko nesakiau, nes jie irgi architektai – pragmatikai, sakys: „Tėvai – ar tu durnas, iš kur pinigų?“ O dukra paprasčiau pažiūrėjo: „Darykim kaip Napoleonas darė – svarbu įsivelti į mūšį, o tada jau žiūrėsim.“ Pradėjom vieni du savo lėšom, o nuo pernai mus jau remia Vyriausybė. Žymiai lengviau pasidarė, bet vis tiek reikia dirbti. Ir ruošiuosi pakliūti į Lietuvos rekordų knygą kaip žmogus, dirbęs daugiausiai kapinių – suskaičiavau, net 146-iose. Normalus duobkasys apsiriboja savo miestelio kapinėm ir nebent gretimo kaimo, o man tenka važinėt po visą Lietuvą.
Tiesą sakant, pats gyvenu Karių kapų gatvėje. Toks vat sutapimas. Šalia, kaip minėjau, yra karių kapinės, dabar vadinamos Antakalnio. Jose palaidotas toks gydytojas Petras Baublys, kurį pažinojo mano močiutė ir buvo daug pasakojusi apie jį. Kai gavau Pasaulio tautų teisuolių sąrašą, radau jame ir Baublio pavardę. Tada mane toks siutas paėmė – toks žmogus palaidotas ir nieks nieko nežino. Nusprendžiau, kad reikia kažką daryti – nesulauksi, kol kas nors to imsis. Taip ir pradėjau.
– Kiek Lietuvių turi pasaulio tautų teisuolių vardą?
– Lietuva procentiškai pagal Pasaulio tautų teisuolių skaičių yra antroj vietoj po Nyderlandų, nors Nyderlanudose už žydų slėpimą grėsė 9 ar 10 mėnesių kalėjimo, o Lietuvoj – sušaudymas su visa šeima. Ir aš žinau bent 24-ias tokias šeimas, kurias toks likimas ir ištiko. Ir jie jau niekada netaps jokiais teisuoliais, nes kad taptum, turi kreiptis išgelbėtas žydas ar jo palikuonis. O ten visi buvo sušaudyti ir galai į vandenį. Taip kad jei ne Tarybų Sąjunga, pagal Pasaulio tautų teisuolių skaičių būtume pirmoj vietoj, nes mus nuo olandų skiria gal tik 0,01 procento ar panašiai.
– Bendraujant su tų žmonių palikuonimis tikriausiai tenka išgirsti dabar sunkiai suvokiamų istorijų?
– Dabar tikrai sunku suprasti, kaip žmonės neišprotėjo, kokią ištvermę reikėjo turėti, kaip tą savo baimę kontroliuoti. O istorijų yra visokiausių – nuo tragedijos iki komedijos, nuo dramos iki kriminalo. Netruko ir meilės istorijų, vaikai gimdavo slėptuvėse. Antai Virbaliuose vidury miestelio viena šeima slėpė žydus su 6 vaikais. Karas, nėra ko valgyti, gimsta vaikas, kuriam nepasakysi – neverk. O jei verks, išduos kaimynai.
Šią vasarą Pilviškėse kalbėjau su vieno teisuolio anūku. Jo senelio tėvas buvo rusas sentikis, o mama – vokietė, tai kokia kariuomenė beeidavo pro šalį, pas jį troboj ir apsistodavo, nes jis buvo už vertėją. O kai pirmi vokiečiai atėjo, pilnas kiemas buvo žydų. Jis juos po klėties laiptais sukišo ir apdengė su skudurais. Jie ten ir sėdėjo, kol visi vokiečiai prisigėrė ir miegot nuėjo. Tai tas senelis pasakė auksinį sakinį: „Aš nebijojau nei rusų, nei vokiečių – aš bijojau kaimynų...“
– Kai jau esate surinkęs tiek istorijų, gal galite apibendrinti, kas buvo tie drąsuoliai, atvėrę savo namų duris pasmerktiesiems?
– Lietuvoje žydus gelbėjo nuo valstiečio iki prezidento, nuo jauniausio iki seniausio. Tik kai kalbam apie valstietį įsivaizduojam 1,9 metro ūgio vyrą plačiais pečiais ir didelėm rankom, virve susirišusį sermėgą. O jūs įsivaizduokit moterį našlę su 4-iais vaikais, kuri rizikuodama viskuo slėpė ir maitino žydų šeimą...
Taip kad mes tikrai turime kuo didžiuotis. Dalis gelbėtojų pokario metais tuose pačiuose bunkeriuose vėliau slėpė partizanus. Simne pas tokį karo metu sėdėjo du žydai, rusų partizanas ir lenkų karininkas. Ir, žinokit, nesimušė jie tame rūsy – sėdėjo ir džiaugėsi, kad gyvi yra.
Vienas žmogus pasakojo, kad jo tėvai buvo turtingi ūkininkai ir žydams gamindavo košerinį maistą. Kol šeima kirto lašinius, mama virdavo vištą ir kažkur išnešdavo. Bet čia pavienės istorijos. Kitas sušalusiom bulvėm dalinosi, nes daugiau nieko neturėjo.
Ir šitie žmonės ne žydus išgelbėjo – jie Lietuvoj išgelbėjo žmogiškumą. Taip, buvo lietuvių, kurie šaudė žydus, ir niekam tai ne paslaptis. Kodėl tai vyko, tegul pabando atsakyti istorikai. Lietuvoje iki 1940 metų nebuvo jokių pogromų. Atėjo sovietų valdžia ir po metų staiga visi lietuviai puolė nekęsti žydų. Ne iš dangaus ant jų galvų ta neapykanta nusileido, vykdyta didelė informacinė propaganda. Ir istorikai dar tikrai turi ką veikti šituo klausimu.
