Jurginais žydintis ruduo

Pak­laus­ta, kas šovė į galvą, kad vieną dieną ėmė ir su­manė jur­gi­nais ap­so­din­ti net 8 arus, mo­te­ris sa­ko da­bar nė pa­ti to ne­ga­lin­ti paaiš­kin­ti. So­di­no su šei­ma la­biau dėl gro­žio, o ne pa­si­pel­ny­ti iš šios veik­los norė­da­mi. O ir min­tis ne­gimė spon­ta­niš­kai – per­nai su ma­ma ke­lia­vu­sios po Že­mai­tiją ir ne­galė­ju­sios at­si­stebė­ti kitų au­gi­na­mais jur­gi­nais, tad su­si­gund­žiu­sios ir jos pa­ban­dy­ti. Juo­lab kad žemės ap­link so­dybą – so­čiai, au­gink, ką no­ri.
„Kiek­vie­nais me­tais kažką su­gal­vo­jam, tai mo­liū­gus au­gi­nom, siuntėm nuo­trau­kas „Že­mai­čiui“, tai ki­tas gėles. O per­nai nu­sprendėm – so­din­sim jur­gi­nus. Turė­jau jų iš anks­čiau ke­lias lys­ves, bet neu­žau­go to­kie gražūs, kaip pas ki­tus, todėl pra­dėjau domė­tis, ko­kių veis­lių būna, skai­ty­ti, kaip au­gin­ti.“
Tai­gi, per­nai pa­si­so­di­nu­sios dvi ar tris de­šim­tis šių gėlių, at­ėjus ru­de­niui mo­te­rys su­pra­to – rei­kia plėstis. Mat jur­ginų žiedų spalvų ir formų įvai­rovė to­kia di­delė, kad pra­dėjus au­gin­ti šias gėles akys tie­siog pa­čios ima bėgio­ti po gėlynų ka­ta­lo­gus ir ieš­ko­ti, ko­kių veis­lių dar būtų ga­li­ma įsi­gy­ti.
Šei­ma nu­tarė jur­gi­nams už­leis­ti ga­balą pie­vos prie ke­liu­ko į so­dybą, kur per­nai ganė­si avys. Be­li­ko iš ru­dens suar­ti dirvą ir pa­ruoš­ti so­din­ti. „Vieną ga­balą bulvėm suarėm, kitą – jur­gi­nams“, – šyp­so­si mo­te­ris, pa­sa­ko­da­ma, nuo ko vis­kas pra­si­dėjo.
Į 8-ių arų lauką su­gulė apie tūkstan­tis jurginų gumbų. A.Do­mar­kaitė-Mit­ku­vienė pa­sa­ko­jo šią sa­vo ko­lek­ciją su­si­ran­kio­ju­si iš skir­tingų vietų – ar pre­ky­bos cent­re už­ma­ty­da­vo, ar in­ter­ne­te, tuoj dėda­vo į pir­ki­nių krep­šelį. Rin­ko­si, kaip pa­ti sa­ko, pa­gal pa­veikslė­lio grožį ant pa­kuotės. Tik da­bar, su­lau­kus pir­mo­jo žydė­ji­mo, jau ži­nan­ti, ku­riuos norės au­gin­ti ir kitą­met, o su ku­riais galbūt teks at­si­svei­kin­ti.
„Tie ka­muo­li­niais žie­dais vi­siems tin­ka ir pa­tin­ka. Kas at­va­žiavęs pa­ma­to, iš­kart puo­la prie jų“, – pa­sa­ko­ja ro­dy­da­ma baltų, rau­donų, vyš­ninės, net plytų spal­vos bur­bu­lus, iš­si­bars­čiu­sius po jur­ginų lauką. Akį trau­kia ir did­žiu­liai bal­ti žie­dai, ir ma­žes­ni vio­le­ti­niai, vais­kiai gel­to­ni, švel­niai ro­ži­niai, kre­mi­niai... Jei su­ma­ny­tum kom­po­nuo­ti puokštę, gal­va ap­si­suktų nuo to­kios įvai­rovės.
Mo­te­ris sa­vo gėlių spe­cia­liai nie­kur ne­rek­la­muo­jan­ti. Vieną kitą jų puokš­čių nuo­trauką ga­li­ma iš­vys­ti feis­bu­ko pa­sky­ro­je „Jur­gi­nai Že­mai­ti­jo­je“, bet, sa­ko, su­kūru­si šią pa­skyrą ne tiek rek­la­muo­tis norė­da­ma, kiek pa­si­da­lin­ti sa­vo nuo­trau­ko­mis, mat ki­ta As­tos aist­ra – fo­tog­ra­fi­ja. O kai tu­ri to­kią įspūdingą žiedų jūrą, tik spėk spragsė­ti fo­toa­pa­ra­tu – ge­ri kad­rai ga­ran­tuo­ti.
Dau­giau­siai ži­nia apie Plungės pa­kraš­ty­je ve­šantį įsta­baus gro­žio jur­ginų lauką sklin­da iš lūpų į lūpas. Da­bar – pa­ts jur­ginų žydė­ji­mas, tad ke­lią čia ran­da ir flo­ris­tai, ir šiaip smal­suo­liai. Pa­sis­kin­ti gėlių už­su­kan­čios ir kai­mynės.
Lie­pos gale–rugpjūčio pra­džio­je pra­dėję žydė­ti jur­gi­nai sa­vo gro­žiu džiu­gins iki pirmųjų šalnų. O po to so­dy­bos šei­mi­ninkų lauks ne­men­kas dar­bas – kiek­vieną gumbą reikės iš­kas­ti ir su­neš­ti į rūsį žie­mo­ti.
„Ma­ty­sim, kaip sek­sis. Jei neuž­teks svei­ka­tos vi­siems iš­kas­ti, tai ir pa­lik­sim“, – nerū­pes­tin­gai ran­ka nu­mo­ja mo­te­ris, per daug ne­su­reikš­min­da­ma ku­riant šį grožį įdėto triū­so. O mes, spėję šie­met pa­si­džiaug­ti A. Do­mar­kaitės-Mit­ku­vienės au­gi­na­mais jur­gi­nais, akis so­dy­bos pusėn nea­be­jo­ti­nai kreip­si­me ir kitą­met, tikė­da­mie­si vėl iš­vys­ti tą grožį.