Naujausios
Atvežė du avilius
Nusipirkęs šią sodybą, jis visomis keturiomis kratėsi bičių. Kai naujienos apie pirkinį nudžiuginta jo mama Jadvyga Maslauskienė pasiūlė sūnui pasiimti du avilius iš jos kiemo, jis tvirtai pareiškė: „Šioje sodyboje bičių niekada nebus…“ Matyt, blogą valandą prasitarė, nes po kurio laiko pas jį užsukęs pažįstamas rietaviškis iškėlė iš ratų du avilius, pastatė juos kieme ir pasakė: „Ką nori, tą su jais ir daryk“. Apsisukęs išvažiavo.
Tokia buvo A. Maslausko bitininkavimo pradžia. Šiandien Zorūbėliuose jis jau laiko 50 bičių šeimų ir Rietavo savivaldybėje yra vienintelis bitininkas, kurio ūkis sertifikuotas.
Pagal nacionalinę maisto kokybės sistemą pagaminti produktai kokybe pranoksta net Europos Sąjungos teisės aktų nustatytų augalų ir gyvūnų gerovės bei aplinkosaugos reikalavimus. Dėl tam tikrų ūkininkavimo ar gamybos naudojimo būdų jų produkcija yra ypatinga. Tą patvirtina laboratorijoje ištirti mėginiai.
Sertifikuotiems bitynams teikiama įvairi parama. A. Maslausko „Albino medus“ vienais metais gavo penkis naujus avilius, kitais – korių atakiavimo stalą, o šiemet – 1,3 tūkst. eurų medsukiui nusipirkti. Gauna lėšų ir etikečių gamybai bei reklamai.
Įkūrė muziejėlį
Bitininkas turi ir savotišką senų daiktų muziejėlį. Jame – ne tik bitininkystei reikalingi daiktai, bet ir ūkininkauti skirti įvairiausi padargai, įrankiai. Dauguma eksponatų sukabinėti ant ūkinių pastatų sienų, kiti sustatyti pastogėse. Ne vienas, užsukęs pas A. Maslauską į svečius, negali atsistebėti medsukiu, kuris sukamas virvele. Ir visi lyg susitarę tvirtina, kad Žemaitijoje tokio tikrai nėra matę. Matyt, šis daiktas kadaise iš kokio kito Lietuvos krašto atkeliavo.
Tarp eksponatų ir maždaug prieš 200 metų padarytas žambis (senovinis medinis arklas), ir pakratams sijoti skirtas kretilas, ir tikrai nemažai pačių įvairiausių dūminių, pasagų…
Norinčiųjų pamatyti bityną ir gražiausią Tverų seniūnijos kaimą netrūksta. Ir ne tik iš Lietuvos, ir ne vien bitininkai čia užsuka. Atvažiuoja iš Latvijos ir kitur. A. Maslauskas, kaip ir kiti Rietavo bitininkai, priklauso Plungės bitininkų draugijai „Spiečius“. „Neseniai buvom susirinkę, tai rietaviškių buvo vos ne daugiau negu plungiškių“, – sakė zorūbėliškis.
Levandos pilnos bičių
A. Maslausko sodyboje vyksta įvairūs bitininkų susitikimai, seminarai. „Pasimokyt, pasišnekėt yra apie ką, – įsitikinęs A. Maslauskas. – Problemų netrūksta ne tik ūkininkams, bet ir mums. Ypač erzina neproporcingai augančios kainos. Pernai 10 l sirupo kibiras kainavo 10 Eur, šiemet – jau 18 Eur, o vienam aviliui reikia ne mažiau kaip pusantro tokio kibiro. Pernai stiklainis su dangteliu kainavo 18 ct, dabar – 36 ct stiklainėlis ir 15 ct dangtelis. Tokių pavyzdžių netrūksta. O medaus tikrai išsuksime mažiau negu pernai.“
Bitininkas mano, kad šiemet iš avilio vidutiniškai prisuks po 20 kg, pernai buvo dešimčia kilogramų daugiau. Praėjusį sezoną iš savo bitučių jis gavo 30 kg bičių duonelės, 3 kg pikio. „Ar žinote, kad bičių šeima per sezoną savo reikmėms sunaudoja nuo 80 kg iki 100 kg medaus, o bitininkas gauna tik likutį?“ – klausė A. Maslauskas.
Jo bitės neša medų iš miško, pelkių, pievų žiedų ir iš augalų, kuriuos jis su žmona Kristina pasėja. Iš tiesų bitės buvo apgulusios facelijas, paprastuosius ežeinius, apskritagalvįus bandrenius, čia pat kieme augančias agurkles, raudonėlius, o ypač levandas.
„Net patys nustebom išvydę, kad levandos pilnos bičių“, – juokdamasi pasakojo K. Maslauskienė, kuri net gėles sodina tokias, kokias bitės mėgsta lankyti.
Netoliese ir gimtinė
Kristina – Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja. Labai mėgsta skaityti ir megzti. Daug metų kolekcionuoja knygų skirtukus. Tačiau kai vyras nusipirko sodybą, K. Maslauskienei savo pomėgiams liko gerokai mažiau laiko. Kiemas didelis, daug gėlynų, šiltnamiai – visur reikia moteriškų rankų. O kur dar darbas su bitėmis. Jai patikėta atakiuoti ir sukti korius, pilnus medaus. Apie bites moteris kalba tik gražiai. Pasiklausius atrodo, kad jos tokios geros, meilios, negelia, vos ne drugeliai. Nors tiesos gal ir yra, nes juodu laiko ramias Bakfasto veislės bites.
A. Maslauskui gyvenimas kaime tiesiog genuose užkoduotas. Gimė ir augo netoliese – legendomis, paslaptimis apipintame Lopaičių kaime, kur daug žmonių dar ir dabar važiuoja prie šaltinio – stebuklingo vandens parsivežti ar ant vaisingumo akmens pasėdėti. Jo tėvai – Jadvyga ir Albinas Maslauskai – valdė 8 hektarus žemės ir užaugino septynis vaikus: keturis sūnus ir tris dukras. Mama iki šiol toje sodyboje gyvena.
Neleido dingti iš žemėlapio
Tai kodėl lopaitiškių sūnus Albinas iš pradžių tų bičių taip kratėsi? Ir ne tik bičių, prisipažino, kad ir tos sodybos su 8-iais hektarais miško ir žemės iš pradžių nenorėjęs, nes 10 metų ji tuščia stovėjo. Zorūbėliai buvo paskutinė vieta, kur dar buvo galima apsigyventi ir išsaugoti kaimą, kad jis iš žemėlapio neišnyktų. Net ir pačiais geriausiais laikais čia tebuvo 14 sodybų, kurių žemės užėmė tik 300 hektarų.
Baigęs vidurinę, A. Maslauskas įstojo į tuometinę Žemės ūkio akademiją ir pasirinko inžinieriaus hidrotechniko specialybę. Po mokslų grįžo į Rietavą ir pradėjo dirbti Plungės melioracijos statybos valdyboje, kuri vėliau virto UAB „Plungės lagūna“. Čia prabėgo 42-eji metai.
Dabar A. Maslauskas – bitininkas, stengiasi, kad apylinkėse kuo daugiau žmonių laikytų bičių. Bitininkystės liga jis jau užkrėtė penkis gyventojus – padovanojo jiems po avilį su bitėmis. „Žinau, kad didinu savo konkurentų skaičių, – juokdamasis kalbėjo, – bet juk Žemei reikia kuo daugiau bitelių.“
