Naujausios
Gyvenimas Ukrainoje
Liudmila nuo pat mažų dienų gyveno Nikolajeve, kuris gerokai didesnis už Plungę. „Gal kokius keturis kartus“, – teigia moteris. Ten baigė 10 klasių ir norėjo mokytis pardavėjos specialybės, bet tėvai užsispyrė, neleido ten, kur traukė jos širdis. O Liudmila taip pat kieto būdo – pasakė, kad niekur kitur nesimokys, ir nuėjo dirbti į laivų statyklą.
Taip ir liko dirbti toje statykloje net 40 metų, iki pensijos, kuri dabar nesiekia nė 90 eurų. Sako, būtų dar dirbusi, bet etatų mažinimas privertė išeiti. Darbas buvo sunkus, nors laboratorijoje, bet su metalais. Bet moteris kantri – niekada net negalvojo keisti darbo, priėmė jį kaip likimą. Be to, ir laikai kiti buvo, darbai nesimėtė. „Pradėjai dirbti – ir vargsti visą gyvenimą“, – atsidūsta prisiminusi.
Ištekėjo 19-os, iš didelės meilės. Pagimdė tris dukras: Svetlaną, Tatjaną ir Haną, bet su vyru ėmė nebesutarti, išsiskyrė. Nesusiklostė gyvenimas ir su antruoju sutuoktiniu, kuris palinko į alkoholizmą, todėl moteris liko viena auginti tris dukras. Kažkiek padėjo tėvai, bet visa atsakomybė gulė ant jos vienos pečių. Teko dirbti net trijuose darbuose, kad dukroms nieko netrūktų. Užtat dabar džiaugiasi savo šeimos vienybe, dukrų, žentų ir anūkų meile.
Hobis – ne tik laisvalaikio užsiėmimas
Išėjusi į užtarnautą poilsį, maždaug prieš 4-erius metus, Liudmila pasigedo kažkokios veiklos. Žingeidi moteris išmoko naudotis kompiuteriu ir čia, interneto platybėse, ją sudomino nerti žaisliukai. Ėmėsi naujos veiklos su įkarščiu, nors reikėjo ir pavargti, kol pavyko. Pirmasis darbas buvo pelių šeimynėlė. Draugė, pamačiusi rezultatą, pagyrė ir paragino pabandyti iš šio savo hobio užsidirbti.
Po kelių dienų Liudmila jau stovėjo Nokolajevo centriniame turguje ir prekiavo savo rankomis su meile pagamintais darbeliais. „Žmonės pirko mano nertas pelytes, nes kaip tik buvo Pelės metai“, – prisiminusi šypsojosi pašnekovė.
Nuo tada darbštuolė nepaleidžia vąšelio iš rankų. Bėgdama nuo karo, ji norėjo padovanoti savo nertus žaisliukus kokiems vaikų namams, bet nebespėjo, tai dalino juos pakely visiems geriems žmonėms, juos vežusiems vairuotojams. Savo darbelius siuntė ir į aukcioną, kad padėtų surinkti lėšų Ukrainos kariams.
Kelias į Lietuvą
O Lietuvoje Liudmila atsidūrė neatsitiktinai: dukra Hana su vyru jau penkeri metai gyvena čia, Plungėje, dirba „Vičiūnuose“. Todėl kai Rusija užpuolė Ukrainą, nekilo klausimų, kur bėgti. Žentas paskatino važiuoti, nedvejoti, todėl trise: Liudmila su dukra Tatjana ir anūke Karina 2021-ųjų kovo pradžioje (karas prasidėjo vasario 24 d.) su pasisiūliusio jas ir du šunis pavėžėti lietuvio mašina pasiekė Moldavijos sieną. Nuo ten pėsčiomis nuėjo į pabėgėlių priėmimo punktą, o iš ten jaunas lietuvis su nediduku autobusiuku vežė Lietuvos link.
Keliavo dvi paras. „Pavyko su kelione, – sako moteris, – labai geras buvo vairuotojas, tolerantiškas šunims, net visų nakvyne pasirūpino. O prie sienos pasitiko Lietuvos konsulas, apkabino, pareiškė užuojautą, pažadėjo pagalbą. Plungėje mūsų jau laukė paruoštas namas, kuriame radome visko, ko tik gali prireikti: baldų, indų, rūbų, skalbimo mašiną, šaldytuvą, patalynės. Galėjom ramiai imti ir gyventi, nieko netrūko. Tuo pasirūpino „Vičiūnai.“ Jei ne ši įmonė, nežinau, kur būtume prisiglaudę.“
Liudmila pasakojo Lietuvoje patyrusi ir daugiau gerumo, be to, negalinti atsistebėti nuoširdžiu lietuvių bendravimu, noru padėti, geraširdiškumu.
„Lietuvis daktaras neseniai man darė akių operaciją, viskuo pats rūpinosi kaip koks giminaitis. Labai gerų žmonių yra Lietuvoje, – su ašaromis akyse kalbėjo moteris. – Man nuostabu buvo matyti, kaip Plungės meras per Užgavėnes miesto aikštėje kepė blynus ir visus vaišino. Pas mus tokių dalykų niekada nebuvo, merai vaikščiodavo su būriu apsaugininkų ir prie jų prieiti paprastam žmogui visiškai neįmanoma.“
O apie pačią Liudmilą mes sužinojome sykį užėję į miesto centre esančią Redos Aurylaitės parduotuvėlę, kur plungiškė prekiauja ne tik savo, bet ir kitų kraštiečių rankdarbiais. Tarp jų galima išvysti ir Liudmilos nertas ryškiaspalves lėles, įvairius žaisliukus.
Parduotuvėlės šeimininkė pasakė, kad Liudmila – ypatingai darbšti moteris, šilta, paprasta, todėl jos darbelius parduodanti be jokių prekybinių antkainių – kokią kainą Liudmila pasako, tą ir gauna. „Pagalvojau, kad ir tokiu būdu galima paremti nuo karo kenčiančios Ukrainos žmones. Tiesiog galima padėti užsidirbti norinčiam karo pabėgėliui“, – kalbėjo Reda.
Ukrainos garbės donorė
Liudmila savo šalyje nuo pat jaunystės beveik kas mėnesį savanoriškai duodavo kraujo ir taip pelnė Ukrainos garbės donoro vardą. Plungėje gyvenanti jos dukra Hana taip pat savanoriauja. Sykį karoliukais išsiuvinėjo nuostabų paveikslą Biblijos motyvais ir pardavė jį aukcione, o už gautas lėšas nupirko mašiną ir išsiuntė į Ukrainą.
Dukterų Tatjanos ir Hanos bei anūkės Karinos vyrai prasidėjus karui išvyko į frontą. Ten jie ir dabar, kovoja kartais net pirmose fronto linijose. Liudmila sakosi pasiilgusi savo namų ir tvirtai tiki, kad grįš į juos.
„Gal ne šiemet, gal po metų ar kelerių, bet labai trokštu namo ir kad nebekariautų žmonės, kad būtų taika“, – sako ji. Kalbėdama apie Ukrainoje likusius tėvynainius moteris graudinasi. Sykį sužinojo, kad nuo bombų sprogimų Nikolajeve išbyrėjo buto langas, bet vietos valdžia pasirūpino – sutvarkė. „Jei ne Zelenskis, manau, Ukrainos jau nebebūtų“, – įsitikinusi Liudmila.
