Karšykloje dūzgia muziejinės staklės

Kar­šyk­la – už au­to­mo­bilį

Užė­ju­si į kar­šyklą, iš­kart nu­ste­bau – kiek ma­žai triukš­mo! Kam te­ko lan­ky­tis pa­na­šio­se dirb­tuvėlė­se, ge­rai ži­no, jog vi­du­je po­kši, gaud­žia, barš­ka... Ir be­veik ne­įma­no­ma su­si­kalbė­ti, ne­bent rėktum iš vi­sos gerklės. Plun­giš­kio kar­šyk­lo­je kalbė­jomės ra­miai, ne­šūkau­da­mi. At­rodė, jog čia su­ka­si pa­čios mo­der­niau­sios šiuo­lai­kinės staklės. Bet, ge­rai ap­si­dai­riu­si, pa­si­ju­tau tar­si būčiau pa­te­ku­si į mu­ziejų, nes tik ten ir gal dar prie­ška­ri­niuo­se laik­raš­čiuo­se ar žur­na­luo­se kažką pa­na­šaus ga­li­ma iš­vys­ti.
„Ne­ma­žai te­ko galvą pa­lau­žy­ti, kol triukšmą su­ma­ži­nau, bet pa­vy­ko“, – pri­si­pa­ži­no A. Uš­či­nas. Jo bal­se su­skambė­jo pa­si­did­žia­vi­mo gai­delė. Ir ne be rei­ka­lo. Į šio žmo­gaus ran­kas pa­te­ku­si tik­ra an­tik­va­rinė re­te­nybė įga­vo ant­rąjį kvėpa­vimą.
2000-ai­siais, par­davęs seną „Au­di 100“, plun­giš­kis nu­si­pir­ko ne­vei­kian­čias 1925-ųjų ga­my­bos stak­les. Nu­pir­ko, bet juk ne pa­si­žiūrė­ti, o dar­bui. Į ne­vei­kian­čias stak­les žiūrėk ne­žiūrėjęs – dėl to jos ne­pradės su­ktis. Pi­nigų meist­rams ne­turė­jo, tad at­si­raitė ran­ko­ves ir pa­ts ki­bo į darbą. Tas, ku­rios bu­vo per di­delės ir ne­til­po į ūki­nia­me pa­sta­te įrengtą kar­šyklą, su­ma­ži­no.
Vi­soms staklėms trūko pa­čių įvai­riau­sių de­ta­lių. Tik kur to­kių se­nienų ra­si? Vieną kitą dar ga­li gau­ti, bet tik ne ši­tiek. Li­ko vie­nin­telė išei­tis – pa­si­da­ry­ti pa­čiam.
Da­bar plun­giš­kio kar­šyk­lo­je-ver­pyk­lo­je su­ka­si pe­ši­mo, kar­ši­mo, ver­pi­mo ir su­ki­mo staklės. Iš­ma­nan­tie­ji apie tech­niką nu­stem­ba pa­matę, jog siūlų su­ki­mo stak­lių lenk­tis su­konst­ruo­ta iš dvi­ra­čio te­ki­nio.
To­kias su­ki­mo stak­les plun­giš­kis ne vien sau, bet ir dar dviem šiuo vers­lu už­sii­man­tiems as­me­nims su­konst­ra­vo. Jos nėra me­cha­ninės – ne­rei­kia visą dieną prie jų stovė­ti ir su­kti ran­ke­nos Tam va­rik­liu­kas pri­tai­sy­tas. Jam ir ki­tiems šių stak­lių pri­reikė, kai už­sie­nie­čiai pa­prašė ir avių, ir al­pakų vilną į kūgio for­mos ri­tes su­suk­ti. Jas iš­vydę lie­tu­viai ir­gi to­kių įsi­geidė. Ypač tie, ku­rie vilną par­duo­tuvė­se par­da­vinė­ja.
Ne­se­niai dar vie­nas stak­les A. Uš­či­nas nu­si­pir­ko iš bu­vu­sio „Linų au­di­nių“ fab­ri­ko. Jas taip pat te­ko ge­ro­kai su­ma­žin­ti. Kai stak­les ga­lu­ti­nai su­tvar­kys ir pri­tai­kys pluoš­tui vel­ti, galės dar dau­giau už­sa­kymų priim­ti.
Vel­tas au­di­nys da­bar ypač ma­din­gas. Ne vie­nas, at­vežęs vil­nos, pa­pra­šo ne tik ją su­karš­ti, bet ir su­vel­ti. Yra ir to­kių, ku­rie įsi­geid­žia iš su­vel­tos vil­nos pa­si­ūti užk­lotą ar pa­galvę. Ta­da dar­bo grieb­tis ten­ka mar­čiai Edi­tai.


Trem­ti­nių vai­kas dar­bo ne­bi­jo

Al­gir­do tėvai (sa­lan­tiš­kis Jo­nas Uš­či­nas ir ši­lu­tiškė Al­bi­na Gu­mu­liaus­kaitė) – trem­ti­niai. Jis, vie­nin­te­lis jų vai­kas, gimęs trem­ty­je – Kras­no­jars­ko kraš­te, Ačins­ko mies­te. Jo tėvui te­bu­vo sep­ty­nio­li­ka, kai pa­te­ko į po­li­ti­nių ka­li­nių la­gerį. Į Lie­tuvą grįžo po 25-erių metų. Al­girdą ma­ma į Lie­tuvą pas Ši­lutė­je gy­ve­nan­čią sa­vo mamą at­vežė ta­da, kai jam reikė­jo ei­ti į pirmą klasę (1966-ai­siais). Trem­tinė nė už ką ne­norė­jo, kad sūnus lan­kytų ru­sišką mo­kyklą. Tad gy­ve­ni­mas plun­giškį vėtė ir mėtė, bet jis nie­kuo­met ne­nu­lei­do rankų. „Kiek sa­ve pri­si­me­nu, – pa­sa­ko­jo A. Uš­či­nas, – vi­sa­da dir­bau ke­lio­se dar­bo­vietė­se. Ir da­bar ne vien kar­šyk­lo­je su­kuo­si. Jau tris­de­šimt tre­čius me­tus dir­bu grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos vai­ruo­to­ju.“
Kai pa­si­tei­ra­vau, kaip jis su­si­domė­jo vil­nos kar­ši­mu ir ver­pi­mu, plun­giš­kis pla­čiai nu­si­šyp­so­jo: „Tai taip pat bu­vo ma­no ant­ra­sis dar­bas. Aš turė­jau kra­ni­nin­ko spe­cia­lybę ir dir­bau Plungė­je. Po dar­bo va­žiuo­da­vau į Sa­lan­tus, kur vie­no­je vil­nos kar­šyk­lo­je, pa­buvęs mo­ki­niu, galė­jau su bet ko­kio­mis staklė­mis dirb­ti. Būtent ten ir su­si­pa­ži­nau su kar­šyk­lai va­do­vau­jan­čio sa­lan­tiš­kio duk­ra, ku­ri ne­tru­kus ta­po ma­no žmo­na.“
So­vie­ti­niais me­tais vil­nos kar­šyk­los pri­klau­sy­da­vo tuo­me­čiams bui­ti­nio pa­tar­na­vi­mo kom­bi­na­tams. Atė­jus ne­prik­lau­so­my­bei, jas daž­niau­siai nu­si­pirk­da­vo tie, ku­rie jo­se dir­bo. „Uoš­vio pa­ra­gin­tas ir aš su­ma­niau rink­tis šį verslą, – pa­sa­ko­jo meist­ras. – Ta­da kar­šyklų Lie­tu­vo­je ne­trūko, tik klientų ma­žai bu­vo. Stam­bie­ji ūki­nin­kai apie avis ir girdė­ti ne­la­bai norė­jo. Jos iš­li­ko ma­žes­niuo­se ūkiuo­se ar­ba pas kai­muo­se gy­ve­nan­čius se­nu­kus. Todėl ne­tru­kus dirb­tuvėlės vie­na po ki­tos ėmė už­si­da­rinė­ti. Ypač ma­žai jų iš­li­ko po 2008-ųjų krizės.“
Kur plun­giš­kio A. Uš­či­no pa­slap­tis, kad jis nuo klientų neat­si­gi­na ir tu­ri jų vi­so­se ap­lin­kinė­se ša­ly­se? Plun­giš­kis bu­vo at­vi­ras: „Nie­ko pa­slap­tin­go nėra. Tos kar­šyk­los, ku­rios iki šiol iš­li­ko, dir­ba pra­mo­ni­niu būdu. Pa­vyzd­žiui, at­nešė jiems mo­čiutė ke­lis ki­log­ra­mus vil­nos, ją pa­ėmė, pa­svėrė ir su­vertė į bendrą krūvą. Atė­ju­si at­siim­ti, ji gau­na tiek, kiek pri­klau­so, bet... tai ne jos at­neš­to­ji vil­na. Sve­ti­ma. Jai at­ro­do, kad ši – pra­stesnė, blo­giau išp­lau­ta, ne to­kia švel­ni... Aš imu ne ma­žiau kaip tris ki­log­ra­mus ir kiek­vie­no klien­to vilną at­ski­rai kar­šiu ir ver­piu.“
Kar­šyk­los šei­mi­nin­kas rodė stak­les, pa­sa­ko­jo, kaip jas pri­taikė al­pakų vil­nai ap­do­ro­ti. „Iš pra­džių ne­si­sekė. Ne­galė­jau su­pras­ti prie­žas­ties, – tęsė pa­sa­ko­jimą meist­ras, – bet vėliau su­pra­tau. Reikė­jo daug įvai­rių dant­ra­čių, de­rin­ti stak­lių ap­su­kas, kol pa­ga­liau pa­si­sekė. Da­bar vi­si, kas Lie­tu­vo­je au­gi­na al­pa­kas, karš­ti ve­ža man. Klientų neieš­kau – jie pa­tys ma­ne su­ran­da. Ne­bespė­ju vie­nas su­ktis. Priė­miau mo­kinę – Daivą Nar­kutę. Šian­dien jos pir­mo­ji dar­bo die­na.“
Žmonės pas A. Uš­činą už­su­ka ne tik dėl vil­nos. Ne­se­niai vy­ras su­ti­ko pa­dėti Pas­va­lio ra­jo­no Rau­bo­nių kai­mo bend­ruo­me­nei. Kai­me sto­vi is­to­ri­nis van­dens malū­nas – vil­nos kar­šyk­la-ver­pyk­la, ku­rio­je bus įkur­tas mu­zie­jus. Yra iš­li­ku­sios ir ne­vei­kian­čios kar­šyk­los-ver­pyk­los staklės. „Manęs pa­prašė jas pri­kel­ti. Pa­žadė­jau“, – sakė plun­giš­kis.