Ke­lią per gy­ve­nimą skynė­si darbš­tu­mu

Ne moks­lai, o dar­bas ti­ko

Pla­te­liškę pri­žiū­rin­ti po­nia Ju­di­ta ir pa­ti yra gar­bin­go am­žiaus – 89-erių, bet se­sers prie­žiū­rai dar svei­ka­tos ran­dan­ti. Jos yra iš di­delės Juo­zo ir Bro­nis­la­vos Ma­žeikų 10-ies vaikų šei­mos, tik aug­ti lem­ta bu­vo še­šiems: 4 Ma­žeikų vai­kus Die­vas pa­si­šaukė dar vi­sai ma­žus, dar du bro­liai žu­vo, o to­kio gar­bin­go am­žiaus su­lauk­ti lem­ta bu­vo tik joms. Tad da­bar drau­ge ir lai­ko­si.
Metų naš­ta A. Ma­žei­kaitę la­biau ėmė slėgti tik šių metų kovą – iki tol mo­te­ris ir vaikš­čio­jo, ir ap­si­tar­na­vo pa­ti. Da­bar to ne­be­ga­li, o ir gal­velė pa­var­gu­si, todėl apie nu­gy­ven­tus il­gus me­tus „Že­mai­čiui“ pa­pa­sa­ko­jo globė­ja ta­pu­si jos se­suo.
Ma­žei­kos turė­jo 20 hek­tarų ūkį, tad ir vai­kus prie žemės kreipė. Notėnų kai­me, Skuo­do ra­jo­ne, gi­mu­si Adol­fi­na prie mokslų ir pa­ti ne­bu­vo lin­ku­si. Ka­dan­gi tais lai­kais lan­ky­ti mo­kyklą ne­bu­vo pri­va­lo­ma, baigė tik dvi kla­ses. „Did­lẽ ne­no­rie­jau mo­kyn­tis“, – se­sers žod­žius pri­si­me­na klaipė­diškė.
Tad ke­lią per gy­ve­nimą A. Ma­žei­kaitė skynė­si ne moks­lu, o darbš­tu­mu. Vy­riau­sio­ji se­suo bu­vo mo­ky­to­ja, sek­da­ma jos pa­vyzd­žiu ir pa­ti Adol­fi­na įsi­dar­bi­no Ma­čiū­kių mo­kyk­lo­je, kur dir­bo va­ly­to­ja, pa­skui – mo­kyk­lo­je Pūčko­riuo­se. O kai ke­liai at­vedė į Pla­te­lius, čia įsikūrė il­gam – mies­te­ly­je gy­ve­no apie 40 metų. Pla­te­liai turė­jo mo­kyk­los bend­ra­butį, kur mo­te­ris su­ko­si tai pa­tal­pas va­ly­da­ma, tai dra­bu­žius skalb­da­ma. Net ir va­sarą, kai bend­ra­bu­tis iš­tuštė­da­vo, ne­sėdėda­vo be dar­bo – plušė­da­vo vir­tuvė­je, vir­da­vo pio­nie­rių sto­vyklų da­ly­viams.


Il­gus me­tus bu­vo svei­ka ir stip­ri

To­kia darbš­ti mo­te­ris bu­vo tik­ras darb­da­vių džiaugs­mas – ne tik kad ra­gint prie dar­bo ne­reikė­jo, bet ir ne­bu­vo die­nos, kad dar­ban nea­teitų. Nie­ka­da biu­le­te­nio nėra turė­ju­si, o į li­go­ninę at­si­gulė tik ta­da, kai dėl stip­rios aler­gi­jos grėsė rim­tas pa­vo­jus gy­vy­bei. Kaip pa­sa­ko­ja po­nia Ju­di­ta, se­suo baltų cha­latų ir li­go­ninės lovų ne­ka­da nemė­go, ne­tgi bi­jo­ju­si. Tad ten ir ne­būda­vo daž­na vieš­nia.
Kai šių metų kovą su­ne­ga­la­vo, at­va­žiavę gy­dy­to­jai stebė­jo­si, jog mo­te­ris tokį am­žių nu­gy­ve­no jo­kių ope­ra­cijų ne­pa­ty­ru­si, jo­kio­mis sun­kesnėms li­go­mis ne­si­rgu­si.
„Visą gy­ve­nimą bu­vo stip­ri ir svei­ka, – pri­si­me­na se­suo. – Ir tvarką, švarą la­bai mėgo. To rei­ka­lau­ja ir da­bar, jau ant pa­ta­lo gulė­da­ma. Ir dra­bužį ne bet kokį jai už­vilk­si – duok man tą kitą, ir vis­kas. Ne­per­kalbė­si.“


Kep­da­vo ska­nius tor­tus

Adol­fi­nos gy­ve­ni­mas taip su­si­klostė, kad sa­vo šei­mos ji ne­sukūrė. Tad visą laiką galė­jo skir­ti dar­bui ir po­mėgiams. Vie­nas jų – tortų ke­pi­mas.
Dar dirb­da­ma va­ly­to­ja, iš­mo­ko šį saldėsį kep­ti iš bend­ra­darbės. Vieną kartą pa­si­žiūrė­jo, kaip ji da­ro, ant­rą kartą pa­si­žiūrė­jo, o tre­čią jau ir pa­ti iš­kepė. Ir ne sa­vo gy­ve­ni­mui pa­sal­din­ti, o už­sa­ky­mus priim­da­vo. Ypač daug kep­da­vo su­lau­ku­si pen­si­nio am­žiaus ir išė­ju­si už­tar­nau­to poil­sio. Už­sa­ky­mai plauk­te plauk­da­vo.
„Ma­žai kurį šeš­ta­dienį ne­bu­vo tortų. Tai krikš­ty­noms, tai Nau­jiems me­tams, tai Kalė­doms, tai ves­tuvėms... Vieną­met Nau­jiems me­tams net 9 tor­tus turė­jo pa­da­ryt“, – pa­sa­ko­ja Ju­di­ta.
Se­nolė ska­nius tor­tus, gra­žiai pa­puoš­tus, kepė net iki 2012 metų. Pas­kui tam jėgų ne­beuž­te­ko, juo la­biau kad Adol­fi­nos ke­pi­niai, dau­giau­sia – bisk­vi­ti­niai, bu­vo vien rankų dar­bo. Net masę jiems plak­da­vo ran­ko­mis, jo­kių plak­tuvų ne­nau­do­jo.
Ži­no­ma, ir pa­čios na­muo­se per šven­tes tor­tais kvepė­da­vo, kai į sve­čius at­va­žiuo­da­vo se­sers sūnūs. Juos tai tor­tu vai­šin­da­vo, tai obuo­lių py­ra­gu.


Gim­ta­die­nis – su vaišė­mis ir gėlėmis

O kaip A. Ma­žei­kaitė pa­si­ti­ko sa­vo 100-ąjį gim­ta­dienį? Su vaišė­mis ir gėlėmis. Tai tik­riau­siai pra­skaid­ri­no ju­bi­liatės nuo­taiką, mat, kaip pa­sa­ko­jo se­suo Ju­di­ta, rytą vos nu­bu­du­si sa­vo ju­bi­lie­ju­mi se­nolė ne­si­džiaugė. Iš­gir­du­si se­sers sa­ko­mus svei­ki­ni­mo žod­žius, tik pa­si­guodė, kad koks gi tas gim­ta­die­nis, kai ko­jos ne­bek­lau­so.
Ta­čiau turbūt nėra to­kios si­tua­ci­jos, ku­rios neiš­tai­sytų iš šir­dies do­va­no­ja­mos gėlės. O jos pas Adol­finą at­ke­lia­vo ir iš Pla­te­lių se­niū­ni­jos, ir iš kai­mynų, ir iš Vil­niu­je gy­ve­nan­čios sūnėno duk­ters.
Pa­minė­jo gim­ta­dienį se­nolė, ar­timųjų Ade va­di­na­ma, se­sers drau­gi­jo­je, gra­žia pro­ga tetą pa­svei­kin­ti su vaišė­mis bu­vo at­va­žiavęs Ju­di­tos sūnus, at­ėjo kai­mynė su vy­ru, sūnėno sūnaus šei­ma iš Kre­tin­gos bu­vo at­va­žia­vu­si.
Jie vi­si gar­bin­go am­žiaus se­no­lei linkė­jo šia­me am­žiu­je be­ne svar­biau­sio da­ly­ko – svei­ka­tos.